Per aštuonis šimtus metų į dulkes pavirtusi legendinio karžygio širdis buvo tiriama moderniausia laboratorine įranga.
Tyrimas, parodė, kad su šiuo organu buvo elgiamasi kaip su krikščionių relikvija, sakė netoli Paryžiaus Garšo mieste esančios Raymondo Poincare (Raimono Puankarė) universitetinės ligoninės atstovas Philippe'as Charlier.
„Radome dalykų, kurių net nesitikėjome“, – sakė vienas garsiausių pasaulio antropologų Ph.Charlier.
Drauge su juo dirbančių mokslininkų komanda nustatė, kad viduramžių balzamuotojai širdžiai užkonservuoti panaudojo gyvsidabrį ir į dervą panašų kreozotą, tada dar pridėjo bosvelijos smilkalų, mirtos, saulučių ir mėtos, kad suteiktų malonų kvapą.
Po balzamavimo širdis buvo suvyniota į lininį audinį ir amžiams sandariai uždaryta į švininę dėžutę.
Po balzamavimo širdis buvo suvyniota į lininį audinį ir amžiams sandariai uždaryta į švininę dėžutę.
„Smilkalai yra tas elementas, kurio nebuvome matę iki šiol. Tai medžiaga, kurios panaudojimas yra tiesiogiai susijęs su dieviškuoju įkvėpimu“, – sakė mokslininkas interviu naujienų agentūrai AFP.
„Tai buvo viena iš trijų dovanų, kurias trys karaliai atnešė naujagimiui Jėzui, be to, juos naudojo Juozapas iš Arimatėjos, padėjęs užkonservuoti Jėzaus kūną po mirties. Taigi, tai yra tiesioginė užuomina į Kristų“, – sakė jis.
Žurnale „Scientific Reports“ aprašomas tyrimas leidžia šiandien geriau suvokti karaliaus, kuris visoje Vakarų Europoje tapo narsumo simboliu, tuometinę padėtį.
Tačiau žiūrint per šių dienų prizmę, kai kurie istorikai teigia, jog Ričardas Liūtaširdis buvo nerūpestingas karalius ir karo kurstytojas, kuris kovoje su Saladinu dėl Jeruzalės išžudė tūkstančius belaisvių.
Karalius Ričaradas Liūtaširdis mirė 1199 metais po mūšio su prancūzais Šaliu regione, centrinėje Prancūzijos dalyje. Ten jo kairįjį petį persmeigė paklydusi strėlė, kurią, kaip manoma, paleido vienas berniukas.
Po 12 dienų 41-erių metų karalius mirė. Manoma, kad mirtis jį galėjo ištikti dėl kraujo užkrėtimo arba gangrenos, tačiau kai kurios legendos byloja, kad jį peršovusi strėlė buvo užnuodyta.
Pagal tų laikų tradicijas jo kūnas buvo padalintas į gabalus.
Remiantis istoriniais dokumentais, didžioji palaikų dalis buvo palaidota vakarinėje Luaros slėnio dalyje esančiame Fontevro vienuolyne, šalia jo tėvo ir motinos palaikų, o viduriai – užkasti Šaliu žemėje, kai kurių istorikų teigimu, taip siekiant parodyti nepagarbą prancūzams.
Karaliaus širdis – kūno dalis, kurioje, kaip buvo manoma, gyveno siela – buvo palaidota Normandijos sostinėje Ruane, kuri tuomet priklausė anglams.
1838 metų liepos 31 dieną Ruano istorikas Achille'is Deville'is padarė stulbinantį atradimą.
Per kasinėjimus miesto katedroje jis rado knygos dydžio švininę dėžutę, kuri pati įgriuvo į kasinėjamą kriptą. Dėžutę puošė kapams būdingas užrašas „HIC IACET COR RICARDI REGIS ANGLORUM“ (Čia ilsisi Ričardo, Anglijos karaliaus, širdis), o jos viduje buvo rastos rusvai baltos spalvos dulkės.
Iš 80 gramų šioje dėžutėje buvusių dulkių Ph.Charlier vadovaujamai mokslininkų grupei tyrimams buvo leista paimti du gramus.
Karaliaus širdis – kūno dalis, kurioje, kaip buvo manoma, gyveno siela – buvo palaidota Normandijos sostinėje Ruane, kuri tuomet priklausė anglams.
Pirmiausiai mokslininkai mėginį atidžiai ištyrė per elektroninį mikroskopą, o vėliau atliko dujinę chromatografiją ir išanalizavo jo cheminę sudėtį.
Tačiau mokslininkams nebuvo leista atlikti DNR tyrimą, kuriam būtų prireikę kur kas didesnio dulkių mėginio. Be to, pasak Ph.Charlier, DNR tyrimo rezultatai būtų netikslūs, kadangi palaikai gulėjo švininėje dėžutėje, o švinas ardo DNR. Tyrimai, remiantis anglies radioaktyviuoju skilimu taip pat buvo atmesti, nes balzamuojant buvo panaudotas kreozotas.
Nors iš turimo mėginio aiškiai nustatyti audinio sudėtį nepavyko, tačiau antikūnių reakcija į mioglobiną, žmogaus raumenyse randamą chromoproteiną, parodė, kad mėginys paimtas iš širdies. Taip pat buvo rastos kelios bakterijų ir grybų rūšys, tačiau nė viena jų neleidžia nustatyti Ričardo Liūtaširdžio mirties priežasties.
Lininiame audinyje, į kurį buvo suvyniota širdis, taip pat buvo aptikti tuopos, ąžuolo ir pušies žiedadulkių pėdsakai, kurie leidžia manyti, jog žiedadulkės audinį užteršė dar prieš tai, kai švininė dėžutė buvo hermetiškai uždaryta.
Pasak antropologo, XII amžiuje balzamavimu paprastai užsiimdavo virėjai ir mėsininkai, kurie būdavo pripratę dirbti su mėsa, pašalinti nereikalingus organus ir visada turėdavo žolelių, prieskonių ir kitokių šiam darbui reikalingų aromatingų medžiagų.
Nors daugelis įsivaizduoja, kad Viduramžiai buvo tamsūs laikai, karaliaus Ričardo širdį balzamavęs asmuo arba asmenys buvo „ypatingai įgudę“, mokėjo derinti metalus, įskaitant gyvsidabrį, su augaliniais produktais.
Pasak Ph. Charlier, širdis sudūlėjo tik todėl, kad per ilgus metus į dėžutės vidų pateko vanduo.
Istorikų išvadomis paremtame tyrime sakoma, kad karaliaus Liūtaširdžio širdis buvo kruopščiai saugoma dėl religinės dogmos.
Vienas XIII amžiaus Anglijos vyskupas buvo paskaičiavęs, kad po mirties „Ričardas Liūtaširdis 33 metus praleido Skaistykloje, kur išpirko savo kaltes, ir tik 1232 metų kovą įžengė į Dangų“.
