Trylikametis LDK valdovas
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos sūnus Kazimieras buvo antras eilėje į Lenkijos bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostą po savo vyresniojo brolio Vladislavo.
Pastarasis pagrįstai tikėjosi užimti LDK sostą po Žygimanto Kęstutaičio mirties ir tuo pačiu metu derėjosi ne tik su LDK, bet ir su Vengrijos didikais dėl karaliaus sosto.
Tuo metu niekas nė neįtarė, kad 1440 m. birželio mėnuo taps lemtingas ne tik LDK, bet ir visai Vidurio Europai. Trylikametis Kazimieras su gausia palyda atvyko į Vilnių įprastam vizitui, tačiau Lietuvos didikai nutarė nelaukti ir net nepranešę lenkų delegacijos atstovams ankstyvą birželio 29-osios rytą Vilniaus katedroje pakėlė Kazimierą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Manoma, kad LDK didikams nesunkiai pavyko įtikinti Kazimierą net lenkams esant šalia, nes pastarieji nesuprato lietuviškai, o Kazimieras, priešingai nei jo palikuonys, mokėjo lietuvių kalbą. Apskritai Kazimieras laikomas paskutiniuoju LDK valdovu, mokėjusiu lietuvių kalbą.
LDK vidaus politinė padėtis nebuvo gera. Po Vytauto Didžiojo mirties 1430 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Švitrigaila, kuris buvo Vytauto pusbrolis ir Lenkijos karaliaus Jogailos brolis. Tai buvo ambicingas Gediminaičių dinastijos atstovas, kuris ne kartą ginčijo Vytauto teisę į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Nepaisant priešpriešos su Vytautu, Švitrigaila turėjo diduomenės palaikymą ir paties brolio Jogailos buvo patvirtintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto po dvejų metų, 1432 m. rugsėjo 1 d. buvo įvykdytas sąmokslas prieš Švitrigailą ir pastarajam teko bėgti. Dar vienas sąmokslas prieš Švitrigailą buvo įvykdytas 1435 m. Smolenske. Galiausiai Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis susitiko lemiamame mūšyje Pabaiske (prie Ukmergės) 1435 m. rugsėjo 1 d.
Švitrigailai pralaimėjus, Jogaila jam suteikė valdyti Voluinės kunigaikštystę, kurią Švitrigaila valdė iki savo mirties 1452 m. Žygimantas Kęstutaitis Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo iki 1440 m. Manoma, kad diplomatinių gebėjimų bei patirties trūkumas buvo pagrindiniai veiksniai, kėlę diduomenės nepasitenkinimą juo. Dėl susiklosčiusios geopolitinės situacijos, 1440 m. kovo 20 d., per Verbų sekmadienį, Žygimantas Kęstutaitis buvo nužudytas.
Tad per dešimt metų nuo Vytauto mirties buvo įvykdytas ne vienas sąmokslas, o LDK diduomenė buvo ypač susiskaldžiusi.
Pirmaisiais valdymo metais, gausių patarėjų padedamas, Kazimieras turėjo suvaldyti didikų vidaus politines kovas dėl įtakos valstybės valdymui. Iš šiandieninės perspektyvos žvelgiant atrodytų nelengva užduotis paaugliui. Gal ne viskas pavyko iš karto, tačiau istorikai pastebi, kad pirmaisiais Kazimiero valdymo dešimtmečiais išryškėjo LDK didikų konsolidacija. Nors pasitaikydavo didikų nuomonės išsiskyrimų, tačiau svarbiausiais valstybei klausimais pavykdavo susitarti. Pavyzdžiui, LDK didikai atsisakė dalyvauti Lenkijos ir Vokiečių ordino kare (Trylikos metų karas), pasilikdami sau pareigą ginti tik LDK teritorijas.
Svarbu paminėti ir tai, kad LDK didikai pakankamai glaudžiai bendradarbiavo su Kazimieru. Kazimieras garantavo didikams vietą valdančiajame elite, o pastarieji rėmė Kazimierą dinastiniais klausimais.
LDK praleisti Kazimiero metai davė rezultatų. Kai 1444 m. prie Varnos žuvo Kazimiero brolis Vladislovas, o Lenkijos didikai ėmė derėtis su Kazimieru ir jo atstovais dėl Lenkijos sosto užėmimo, Kazimieras jau turėjo patirties ir galėjo valdyti situaciją. Jis laikėsi pozicijos, kad Lenkijos sostas jam teisėtai priklauso po tėvo ir vyresniojo brolio mirties bei jau buvo teisėtu LDK – tėvoninės Jogailaičių valdos –valdovas.
LDK bajorams svarbiausia tapo 1447 m. Kazimiero suteikta privilegija, kuria jis pasižadėjo išsaugoti LDK teritoriją, nemenkinti lietuvių teisių. Iš esmės ši privilegija užtikrino LDK savarankiškumą Lenkijos karūnos atžvilgiu.
Karalių tėvas, arba Jogailaičiai valdo Vidurio Europą
Kazimieras vedė Elžbietą Habsburgaitę – Šventosios Romos imperatoriaus Alberto II dukrą. Santuoka buvo palaiminta Krokuvos arkikatedroje 1454 m. kovo 10 d.
Elžbietai tuo metu buvo 18, o Kazimierui – 27 metai. Santuoka pasirodė buvusi vaisinga, nes pora susilaukė net 13 vaikų (7 dukrų ir 6 sūnų).
Šiandien toks skaičius gal ir šokiruotų, tačiau viduramžių praktikoje tai buvo visiškai normalu. Visiška sėkme galima laikyti tai, kad Elžbieta išgyveno visus gimdymus, nes įprastai viduramžiais nėščios moterys tarsi būdavo viena koja karste. Dėl įvairių komplikacijų, kurios šiandien nesunkiai išsprendžiamos, tais laikais moterys gimdydamos mirdavo.
Dar sudėtingiau būdavo išgyventi kūdikiams: daugelis jų viduramžiais mirdavo nesulaukę metukų amžiaus. Iš 13 Kazimiero ir Elžbietos vaikų kūdikystėje mirė 7-oji dukra Elžbieta, o būdama aštuonerių mirė 10-oji dukra, taip pat gavusi Elžbietos vardą. Vadinasi, iš 13 vaikų išgyveno 11.
Iš šešių sūnų net keturi tapo karaliais: 1) Vladislovas II Jogailaitis tapo Čekijos ir Vengrijos karaliumi; 2) Jonas Albrechtas tapo Lenkijos karaliumi; 3) Aleksandras – Lenkijos karalius; 4) Žygimantas I (Senasis) – Lenkijos karalius. Jauniausiasis sūnus pasirinko dvasininko kelią ir tapo Krokuvos vyskupo, vėliau – Lenkijos ir Lietuvos primu.
Antrasis Kazimiero sūnus (taip pat Kazimieras), būdamas 13 metų, dalyvavo kariniame žygyje, kuriame pamatęs karo žiaurumus tapo ypač pamaldžiu. 1479 m. tėvas Kazimierą atsiuntė į Vilnių kaip savo vietininką. Jam tuo metu buvo 21-eri. Kazimieras visada buvo labai pamaldus ir pareigingas.
Manoma, kad vienintelį kartą pasipriešino tėvui, kai šis sugalvojo jį apvesdinti. 1484 m. kovo 4 d. pakeliui į Vilnių, Gardine, jis mirė. Vilniaus katedroje atgulė amžinojo poilsio, o 1604 m. buvo paskelbtas šventuoju.
Atrodo, kad 13 Kazimierui buvo laimingas skaičius. 13-os tapęs valdovu, susilaukė 13 vaikų, o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė net 52 metus ir tapo ne tik karalių ir šventojo tėvu, bet ir ilgiausiai viduramžių Lietuvą valdžiusiu valdovu.
Kazimieras daugelio mėgstamas už tai, kad mokėjo lietuvių kalbą, įtvirtino ir išplėtė Jogailaičių dinastiją bei padėjo pamatus rašytinės teisės sklaidai (Kazimiero teisynas buvo patvirtintas 1468 m.).
Oponentai nuolatos pabrėžia per menką Kazimiero dėmesį Rytų politikai ir kaltina nepastebėjus Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės galios išaugimo bei per mažai laiko praleidus LDK.
Viena iš istorijos paskirčių – mokyti. Kiekvienas iš mūsų joje gali pasisemti įkvėpimo, o taip pat pasimokyti iš padarytų klaidų.
Nepriklausoma Lietuva šiandien mums suteikia laisvę kiekvienam savaip įvertinti praeities įvykius.
