XX amžiaus pirmojoje pusėje pasaulis jau buvo patyręs du sukrečiančius konfliktus – Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Įvykus Pirmajam, žmonės pavadino jį Didžiuoju. Tuomet dar nežinota, kad jis bus tik Pirmasis pasaulinis. Pasibaigus Antrajam pasauliniam, liko daug neišspręstų geopolitinių klausimų, kurie turėjo anksčiau ar vėliau „sprogti“.
Tai įvyko 1950-ųjų birželio 25 dieną, kai peržengusi 38-ąją paralelę į Pietų Korėjos Respublikos teritoriją įsiveržė Šiaurės Korėjos liaudies armija. Konfliktų, susirėmimų pasienyje tarp abiejų Korėjų pasitaikydavo ir anksčiau, tačiau šį kartą prasidėjo tikras karas. Yra toks pasakymas: „Žarstyti pelenus svetimomis rankomis“. Korėjos karas – klasikinė to iliustracija.
Korėja nuo 1910 metų buvo Japonijos kolonija. 1945-ųjų rugpjūtį Japonija kapituliavo, ir tolesnį imperijos likimą lėmė sąjungininkai. Sovietų Sąjunga okupavo Korėją iki 38-osios paralelės, dailiai padalinusios Korėjos pusiasalį į dvi dalis. Tuo tarpu pietinę dalį kontroliavo JAV karinė administracija su generolu Douglu MacArthuru priešakyje.
Sovietai Šiaurės Korėjoje rėmė vietos stalinistus, kuriems vadovavo Kim Il Sungas, JAV karinė administracija – iškėlė prezidentą Syngmaną Rhee. Amerikiečiai tikėjosi, kad stipri prezidento institucija suvaldys nestabilią politinę situaciją šalyje. Prezidento pasirinkimas nebuvo neabejotinas: Ree neslėpė norįs suvienyti Korėjas jėga.
Reakcijos neteko ilgai laukti, Šiaurės Korėja pradėjo puolimą prieš tuomet silpną (amerikiečiai iš pradžių nebuvo suinteresuoti jos galia) Pietų Korėjos kariuomenę. Šiauriečiams sparčiai skverbiantis į pietus, išgąsdintas Pentagonas pakeitė poziciją. JT Saugumo taryboje jie išsirūpino leidimą leidimą veikti ir Šiaurės korėjiečiai buvo paskelbti agresoriais.
Prie amerikiečių prisijungė ir Britanijos sandrauga, tačiau netgi tuomet šiauriečiai atrodė nesustabdomi – kilo grėsmė Seului. Persilaužimas įvyko rugsėjo viduryje – papildytos amerikiečių, britų ir australų pajėgos, veikiančios su JT mandatu, remiamos galingos aviacijos, pradėjo kontrpuolimą ir šiaurės korėjiečiai buvo priversti skubiai pasitraukti.
Amerikiečiams priartėjus prie Mandžiūrijos, įsikišo Kinija. Jos armija nustūmė amerikiečius ir jų sąjungininkus iki paties Seulo. Per visus 1951-uosius vyko daug aukų abiem pusėms kainavęs „stumdymasis“, kol galų gale frontas nusistovėjo prie šiauriečių išeities pozicijų. Abi pusės įsitvirtino, apsijuosė spygliuotąja viela ir kartkartėmis rengdavo strategines atakas.
Niekas nežino, kiek tiksliai žmonių žuvo šiame kare. Pasak Amerikos gynybos departamento, amerikiečių – apie 40 tūkstančių, Britanijos tautų sandraugos kareivių – 1078, Pietų korėjiečių – 46 tūkstančiai. Šiaurės Korėja skaičiuoja netekusi 215 tūkstančių, o Kinija – 400 tūkstančių kareivių. Kare žuvo apie du milijonus civilių, dauguma jų – Šiaurės korėjiečiai.
Per tolesnius kelis dešimtmečius Pietų Korėja JAV padedama tapo modernia, pasiturinčia, šiuo metu IT technologijų srityje pirmaujančia valstybe, tuo tarpu Šiaurės Korėja tebelieka vienintele pasaulio stalinistine šalimi su neveikiančia ekonomika, bado epidemijomis, Komunistų partijos nomenklatūros savivaliavimu ir politinėmis represijomis.
Nepaisant sutaikymo bandymų, šis pirmasis Šaltojo karo konfliktas tebėra „užšalęs“. Ir sunku įsivaizduoti, kad padėtis artimiausiu metu pasikeistų. Šiaurės Korėjoje yra nuosekliai įgyvendinama dar George'o Orwello aprašyta totalitarinės valstybės vizija. Per Kim Jong-ilo laidotuves per mažai verkę asmenys buvo sušaudyti arba išsiųsti į koncentracijos stovyklas.
Pagal užsienio spaudą parengė Zigmas Vitkus
