IMIGRANTAI IŠ LIETUVOS
Pajuokaudami bene pirmuoju imigrantu iš Lietuvos į Angliją galėtume pavadinti „Knyges son of Lettowe“, iškeliavusį į Londoną XV amžiaus pradžioje, kartu su Richardu de Beauchampu, 13-uoju Warwicko grafu. Atvykęs į Angliją Knyges pasikrikštijo Tomu.
Viduramžiais ir naujaisiais laikais Anglija ar Škotija nebuvo populiari Lietuvos didikų kelionių kryptis. Iš pradžių, turbūt, stabdė atstumas, o vėliau – skirtingas tikėjimas. Tuo metu tik keletas Lietuvos didikų vaikų rinkosi studijas Anglijos universitetuose. Tačiau dažnas jų, baigęs studijas likdavo (bent jau kuriam laikui) Anglijoje. Čia lietuvius traukė gerai išplėtota knygų leidyba. Kai kurie net pradėdavę savo leidybos verslą. Toks buvo šioje knygoje minimas Anglijos knygrišys ir spaustuvininkas Johnas Lettou (Jonas Lietuvis). Kiti naudodavęsi anglų leidėjų paslaugomis. Toks buvo Samuelis Boguslavas Chylinskis, studijų Oxforde metu išvertęs ir 1660 metais Londone pradėjęs spausdinti pirmąją Bibliją lietuvių kalba.
Imigrantų iš Lietuvos skaičius ženkliai išaugo XIX amžiuje, kuomet po pralaimėtų sukilimų prieš Rusijos imperiją daugelis žmonių turėjo trauktis, siekdami išvengti represijų. Vieniems Britanija buvo stotelė, pakeliui į Šiaurės ar Pietų Ameriką. Kiti apsistodavę visam laikui. Po 1831 metų sukilimo į Angliją atvyko ir Jano Gielgudo, kurio brolis Antonio Gielgudo buvo vienas iš sukilimo vadų. Abu broliai Rusijos imperijoje buvo pripažinti valstybės nusikaltėliais. Gelgaudų giminės pilis prie Nemuno buvo nusiaubta, apgriauta ir išplėšta, o 1832 m. perimta caro valdžios nuosavybėn. Jano Gielgudo provaikaitis Seras Arturas Džonas Gilgudas (Gelgaudas) jau XX amžiuje buvo žymus Anglijos aktorius ir teatro režisierius.
Kita imigrantų iš Lietuvos banga pasiekė Britaniją laikotarpiu prieš ir po Antrojo pasaulinio karo. Prieš karą emigravo dalis Lietuvos žydų – litvakų. Suprasdami artėjančią karo grėsmę, nacių okupaciją ir bijodami stiprėjančio lietuviškojo nacionalizmo, jie stengėsi pasitraukti į saugesnes šalis. Nemaža dalis litvakų šeimų apsistojo angliškojoje Pietų Afrikos Sąjungoje. Jų vaikai, nors ir gimę Lietuvoje, studijavo ir išgarsėjo Didžiojoje Britanijoje. Jų tarpe galime paminėti chemijos Nobelio premijos laureatą Serą Aaroną Klugą, aktorių Laurencą Harvey‘jų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, gelbėdamiesi nuo sovietinės okupacijos, traukėsi dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių. Jungtinėje Karalystėje šiuo metu yra viena didžiausių lietuvių bendruomenių užsienyje. Londone nuo XX a. pradžios veikia Lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia.
Na, o koks, su Lietuva susijęs patiekalas yra žymiausias „imigrantas“ pasaulyje? Turbūt tai būtų beigelis. Atsiradę ir išpopuliarėję Lietuvos ir Lenkijos žydų tarpe jie tapo neatskiriamu miestelių mugių ir prekymečių atributu, populiariomis lauktuvėmis, parvežamomis vaikams. XIX amžiuje Vilniuje riestainiai buvo vienodo dydžio, dviejų rūšių: „cukriniai“ ir „su juodgrūde“. Vėliau, jau XX amžiuje, greta jų pradėti gaminti ir didesni, pagardinti vaniliniai, šokoladiniai ir apibarstyti aguonomis riestainiai.
Baronkos žydiškai
1 kg kvietinių miltų, 50 g mielių, 250 ml pieno, 50 g cukraus, žiupsnelio druskos.
Iš miltų, pieno, mielių, cukraus ir druskos užmaišyti mielinę tešlą, kaip paprastiems pyragams, apydrungniame vandenyje, neskystai, pridedant miltų, kad tešla butų kietesnė, nekaip pyragams; kaip antrą kartą pasikels, pakurti pečių ir daryti baronkas; turėti užvirinus vandens ant priežados ir sumesti tan bent dvidešimtį baronkų. Vieną pusę pečiaus iššluostyti gražiai, o kitoje tesikūrina šakalėliais; pavirinus baronkas dėti ant nuorakinės lentelės ir apdžiovinti, apvartant abi puses; tame laike sumesti vėl dvidešimtį verdantin vandenin, o apdžiovintasias mesti iššluostyton pusėn pečiaus ir kepinti; vėl kitas išgriebus dėti ant lentelės, apdžiovinti ir vėl mesti pečiun, o kitas žaliąsias verdantin vandenin iškepusias vėl išjimti; ir teip daryti, kolei visos išvirs ir bus iškeptos.