Šis anekdotinis pasakojimas rodo, kad tai, kad pats žodis nėra savaime suprantamas; todėl nuo Biržų nutolusiose vietovėse (pavyzdžiui, Žemaitijoje) „bumbizas“ palaikomas arkliu. Šis pasakojimas atveria ne tik reformatų regioninį ypatumą, bet ir gilesnes, jau primirštas reikšmes.
Tad arklio ir reformato sumaišymas nebūtinai reiškė Žemaitijos ūkininko neišmanėliškumą, galbūt jis kaip tik žinojo senąjį kodą, kurį dabar jau esame pamiršę.
Pasirodo, kad arkliai irgi buvo vadinami bambizais. Štai besiknaisiojant po Lietuvių kalbos žodyno kartoteką Lietuvių kalbos institute teko užtikti tokių reikšmių: „Bambis – riebus arklys“, „Turtingas ponas ti bambiais jodinėjo. Ant bambio joti yra smagu ir minkšta“. Griškabūdyje bambizu vadintas niekam tikęs arklys: „Aš su tuo bambizu niekad nevažiuosiu: jis nevalioja“.
Tad arklio ir reformato sumaišymas nebūtinai reiškė Žemaitijos ūkininko neišmanėliškumą, galbūt jis kaip tik žinojo senąjį kodą, kurį dabar jau esame pamiršę.
Ką gi reiškia „bambizas“? Kaip šis žodis įėjo į apyvartą? Kodėl būtent reformatai juo įvardijami? Šitaip klausdami ieškome ne tik lingvistinių nuorodų: žodžio reikšmių sluoksniai gali atskleisti konkrečios visuomenės mentaliteto struktūras.
Tai ne vien etimologija, bet ir „žodžio archeologija“: iš reikšmių, vartosenos kontekstų siekiama rekonstruoti bendrą reformato paveikslą. Tyrinėtojo uždavinys – suprasti, kokias taksonomijas pasitelkia visuomenė, apmąstydama savo pačios pastebėtus skirtumus nuo Kito; kaip tos taksonomijos persipina, išsiskiria, viena kitą papildo ir pagaliau, kaip jos išnyksta arba kaip jų atšvaitai, gabaliukai išlieka vėlesnėse epochose, kai į juos jau žvelgiama kaip į „prietarus“ ir „atgyvenas“.
Todėl vieno žodžio archeologija neišvengiamai turi aprėpti platesnį kontekstą, į kurį šis žodis esti įrašytas. Tik taip geriau suvoksime, ką reiškė „bambizas“. Šiame skyriuje bambizo figūros nagrinėjimas atves prie žydo tradicinėje kultūroje, pakeliui pasiaiškinant paties „žmogaus“ sampratą.
Žodžio „bambizas“ istorija
Dainora Pociūtė yra atlikusi studiją, kaip protestantai įvardijami senojoje raštijoje. Ir pasirodo, kad LDK raštijoje reformatai niekuomet nevadinami bambizais. Ji trumpai užsimena, kad „bendrinėje lietuvių kalbos vartosenoje XIX a. dažnesnės buvę kitos pravardės – vokiečiai (liuteronams įvardyti), bambizai (kalvinistams) ir kt.“ , o štai senojoje raštijoje buvę pasitelkiami kitokie vaizdiniai reformatams, liuteronams ar stačiatikiams įvardyti.
Žodžio „bambizas“ neaptinkame ir Konstantino Sirvydo žodyne. Jis atsiranda Gotthardo F. Stenderio 1761 m. žodyne: „Bumbisi“, jo reikšmė – reformatai. Jacobo Lange‘s žodyne nurodoma, kad šis žodis retai minimas Kurše. Taigi žodis pasirodo XVIII a. antrojoje pusėje, tačiau XIX a. lietuvių raštijoje – Antano Strazdo, Valančiaus, Maironio ir kitų raštuose – jis jau vartojamas gana plačiai. Iš jų raštų galima spręsti, kad tuo metu Biržų apylinkių kaimiečiai labai plačiai vartojo tokią pravardę.
Liuteronai buvo vokiečiai arba latviai. Musulmonai buvo totoriai, o stačiatikiai su sentikiais – rusai. Mažosios Lietuvos lietuvninkai nebuvo savi – jie nepriklausė tai pačiai valstybei, be to, labai dažnai buvo laikomi prūsais. O štai Biržų reformatai buvo lyg ir „savi“.
Kam gi reikėjo naujo žodžio, kodėl nepakako „reformatų“, „kalvinų“ – beje, plačiai vartojamų?
Pradžiai galime pateikti tokią hipotezę. Kitos tikybos žmonės paprastai vartojo ir kitą kalbą, buvo kito etnoso. Liuteronai buvo vokiečiai arba latviai. Musulmonai buvo totoriai, o stačiatikiai su sentikiais – rusai. Mažosios Lietuvos lietuvninkai nebuvo savi – jie nepriklausė tai pačiai valstybei, be to, labai dažnai buvo laikomi prūsais. O štai Biržų reformatai buvo lyg ir „savi“, jie ir kalbėjo lietuviškai. Tad pagal tą pačią logika, jog liuteronas turi būti latvis ar vokietis, stačiatikis – rusas, reikėjo įvardyti ir reformatus.
Kitas klausimas, neišvengiamai iškeliamas paties žodžio skambesio, – o ar tai nesąs skolinys? Nors šitai turėtų labiau rūpėti kalbininkui, o ne kultūros istorikui, kuriam svarbi ne paties žodžio formos, o jo reikšmės konotacijų istorija, bet nuo atsakymo į šį klausimą priklauso ir tai, ar čia turime reikalą su elito konstruktu, kuris buvęs „nuleistas“ į liaudį, ar priešingai, su liaudies kūryba, iš kurios žodį pasiskolino elitas. Be abejo, elito ir ne-elito santykio ypatybės – atskira tema, čia apsiribosime pastaba, kad ryšio turbūt esama abipusio ir sudėtingo.
Šį žodį žino ne tik latviai, besiribojantys su Lietuva, bet ir baltarusiai: Maksimo Hareckio žodynėlyje „бамбiƷa“ reiškia „drimba, dribšas“. Šį žodį žino ir lenkai: „bombiza“, „bambiza“ yra pejoratyvas ir reiškia „protestantų kunigas; drimba, storulis, pilvūzas“.
Lenkų kalbininkai šį žodį kildino iš lotynų kalbos. Janas Karłowiczius nurodo Viduramžių lot. bombizare – „būti pasipūtusiam, pompastiškai kalbėti“, o Adamas Brükneris mano šį žodį kilus iš lot. bombyk, kurį konfesinių kovų įkarštyje paleidę jėzuitai. Dėl šių kalbininkų nuomonės ilgai manyta, kad „bambizas“ esąs slavizmas.
Lietuvių enciklopedijoje teigiama, kad šis žodis atkeliavęs iš Lenkijos „ir bus buvęs paleistas iš dalies kaip atsakymas į visą eilę tuo laiku paskleistųjų iš reformacijos šalininkų pusės katalikų, o ypač jėzuitų pravardžiavimų“. Šiai nuomonei pritaria ir Pranas Skardžius. Pagal šiuos svarstymus, „bambizas“ turėjęs ateiti iš elito į liaudį.
Tačiau kalbininkas Vincas Urbutis šį žodį reabilitavo, parodydamas, kad tai nėra skolinys. Pirmiausia, „bambizas“ žinomas tiktai iš vadinamųjų Lietuvos lenkų tarmių. Gudiškasis variantas taip pat laikytinas lituanizmu. Urbutis rašo:
Liet. bambizas yra žinomas iš labai įvairių tarmių, tačiau negalima pasakyti, kad jis būtų vartojamas ištisai visame lietuvių kalbos plote. Jo reikšmės (kurių didysis Lietuvių kalbos žodynas išskiria šešias) yra dvejopos, būtent: „pilvūzas, dručkis (dažniau apie vaikus); netikęs vaikėzas, vaikpalaikis; dribšas, tinginys, netikėlis“ ir „nekatalikų (reformatų, evangelikų liuteronų) tikėjimo kunigas arba apskritai kito tikėjimo žmogus“. Toje pačioje vietoje šis žodis dažniausiai vartojamas tiktai viena kuria reikšme.
Tokių pat dvejopų reikšmių yra ir bambiza (pažįstamas lietuvių kalbos ploto pietuose), tačiau bambyzas (Klaipėda, Pernarava, Šiaulėnai) tuo tarpu yra žinomas tiktai „vaikėzo“ reikšme.
Šių žodžių reikšmės, susijusios su religiniais žmonių skirtumais, be abejo, yra antrinės. Pirminė jų reikšmė yra „pilvūzas, dručkis, pamplys“, ir juos, atrodo, reikia laikyti veiksmažodžio bambti, -sta, -bo „storėti, pūstis, pampti“ vediniais (tos pat šaknies yra bamba, bambėti, bambsėti ir kt.), lygiai kaip ir panašios reikšmės žodžius bambalas „riebus vaikas, rubuilis; mažas ir drūtas žmogus, dručkis“, bamblys „drūtas, ppr. su dideliu pilvu vaikas; išdykėlis; žemas, storas žmogus; nerangus, netikęs žmogus“. Su tokiomis pat ar panašiomis priesagomis, turinčiomis -za(s), yra ir daugiau pejoratyvinės reikšmės asmenų pavadinimų, padarytų iš veiksmažodžių, pvz.: vėpiza „plepys“; bambėzas „bambeklis, bambalius“, kernezas „neužauga, menkas, suskurdęs žmogus, gyvulys ar medis“ (: kernėti „nykti, skurdžiai augti“), švelpėzas „švep-lys“ (: švėlpti „švepluoti“); keikazas „kas dažnai keikiasi, keiksmininkas“.
Lietuviškam žodžiui „bambizas“, kuris reiškė dručkį pamplį, buvo priskirta reformato reikšmė.
Pasiremdami Urbučiu, galime tarti: lietuviškam žodžiui „bambizas“, kuris reiškė dručkį pamplį, buvo priskirta reformato reikšmė. Priešingai lenkų kalbininkų nuomonei, jog šis žodis iš lotynų kalbos – per kunigus ir vienuolius – pasiekė tradicinę kultūrą, galima manyti, jog vyko priešingas procesas: būtent liaudyje užgimė šis žodis, kurį vėliau jau perėmė kultūrinis elitas. Šią nuomonę paremia ir tai, jog iki pat XVIII a. pabaigos rašytiniuose šaltiniuose nepavyksta užtikti šio žodžio, tad tikėtina, kad jis pirmiausia paplito tarp valstiečių, o vėliau jau pateko į (beje, lietuviakalbių) raštus.
taip nutiko ir šis žodis taip puikiai prigijo, pasirodė pats parankiausias, labiausiai tinkamas įvardyti reformatus? Pirmasis atsakymas būtų – jog jis labiausiai atitiko esamas mentaliteto struktūras. Matyt, jis aprėpė tokią semantiką, kuri katalikų požiūriu geriausiai nusakė reformatus. Liaudį iš bažnyčių sakyklų pasiekdavo pamokslai apie „tikrąjį“ tikėjimą, apie tai, kas yra erezija ir kaip ją atpažinti. Liaudis savaip interpretavo gautas žinias, jas įrašė į savo taksonomijas ir kūrybingai tai perteikė.
Ši ištrauka – iš ką tik knygynuose pasirodžiusios žurnalisto ir istoriko Virginijaus Savukyno knyga „Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII-XIX amžiaus Lietuvoje“.
