Dar visai neseniai savo 600 metų jubiliejų atšventęs Kaunas, per savo gyvavimą tapęs svarbiu pramonės, transporto, mokslo ir kultūros centru, tarpukariu spėjo pabuvoti ir šalies sostine. Būtent tarpukario laikotarpį išskiria istorikas J.Palys, besižavintis tuo metu mieste atsiradusiais architektūros bei technikos šedevrais.
Kaune gimęs, užaugęs, Vilniuje istoriko specialybę įgijęs ir į Kauną gyventi sugrįžęs vyriškis neslepia – istorija yra didžiausias jo pomėgis. Tačiau iškart priduria: „Istorikas esu viena koja. Jeigu gyvenčiau iš istorijos, tai vaikščiočiau su pratrintomis alkūnėmis“.
Funikulieriumi draugų vadinamas J.Palys duoną valgo iš darbo pardavimų srityje, o didžiąją laisvalaikio dalį skiria istorijai. Tūkstantinę senovinių nuotraukų, dokumentų, viešojo transporto bilietų bei kitų istorinių šaltinių kolekciją turintis kaunietis taps ir šventės „Kauno diena 2010” dalimi. Penktadienį Prezidentūros sodelyje bus atidarom paroda „Važiuojam! Transportas laikinojoje sostinėje“, kurios dalis eksponatų priklauso J.Paliui.
„Nesu pratęs viešai kalbėti, bet kaip nors“, – šyptelėjo vyriškis, parodos atidarymo metu skaitysiantis pranešimą apie tarpukario transportą.
Tarpukaris – svarbiausias
Žvelgiant iš istorijos perspektyvos, kaip Kaunas tapo tokiu miestu, koks yra dabar?
Čia reikėtų išskirti tris etapus. Pirmasis iš jų yra miestas – tvirtovė. Nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo Pasaulinio karo Kaunas buvo uždaras, mažaaukštis, pusiau mūrinis, pusiau medinis namas su santykinai nedideliu kiekiu gyventojų. Antrasis etapas buvo tarpukario metais, kuomet Kaunas tapo laikinąja sostine. Tuo metu vyko staigus modernios architektūros ir modernios pramonės išsivystymas. O galiausiai sekė tarybinis laikotarpis, pasižymėjęs pramoninės inžinerijos vystymusi ir daugiabučių rajonų statybomis.
Kokius svarbiausius dalykus kiekvienas iš Jūsų paminėtų etapų davė Kaunui?
Senasis etapas davė Senamiestį, gotikinę architektūrą, barokines, klacisistines bažnyčias, visą fortų sistemą. Pirmasis etapas baigėsi sulig Naujamiesčiu, sulig Laisvės alėjos pabaiga ir dalimi Savanorių prospekto. Tuo metu Šančiai, Vilijampolė, Sloboda buvo atskiri miesteliai, tad Kaunas buvo pakankamai mažas ir tik tarpukariu tapo šimtatūkstantiniu miestu. Tuo tarpu sekantis laikotarpis davė visa kita, dėl ko miestas dabar yra gražus.
Kas padarė didžiausią įtaką dabartinio kauniečio mentaliteto susiformavimui?
Apie tai sunku kalbėti, nes, pavyzdžiui, tarpukario inteligentų atsiminimų nėra likę. Mat žmonės, rašantys prisiminus, tai paprastai daro būdami seni ir prirašo nebūtinai tai, kas buvo, o tai, ką įsivaizduoja, kad galėjo būti arba tai, ko norėtų, kad būtų buvę. Tad už gryną pinigą to imti negali. Tuo tarpu visa kita gali atskirti tik per materialią kultūrą – per pastatus, pramonę, transportą, daiktus, nuotraukas.
Sovietinis periodas nežavi
Į kurį iš Jūsų įvardintų Kauno vystymosi etapų Jūs žvelgiate su didžiausiu žavesiu?
Į tarpkarį. Kodėl? Man patinka to laikotarpio technika, architektūra. Miesto planavimo mąstymas yra įdomus. Kauno transporto sistema buvo pati plačiausia, iš visų šalies miestų turėjome daugiausiai transporto rūšių: pradedant gonkėmis, siauraisiais traukinukais, funikulieriumi ir baigiant laivyba bei geležinkeliu. Po to, tarybiniais laikais, yra kai kurių teigiamų dalykų, tačiau planinė ekonomika, visai Tarybų Sąjungai vienodi pastatai manęs nežavi.
Kaip manote, kas iš šiandieninių Kauno įvykių ar procesų bus įdomūs istorikas ar paprastiems kauniečiams tarkim po šimtmečio?
Moralinių dalykų tikrai niekas neatsimins. Išliks tik pavardės dabar tam tikras pareigas užimančių žmonių ir tokie pastatai kaip sporto rūmai Nemuno saloje, tiltai. Visi kiti pastatai – iš lengvų konstrukcijų suręsti akropoliai ir maksimos – atėjo ir išeis, rytoj gal jų nebebus, nes išlieka tai, kas tikra. Didžioji dalis dabar statomų pastatų yra menkaverčiai. Pasikeis laikai, praturtės miestas, verslininkai griaus dabar stovinčius „stiklainius“ ir pasistatys normalius pastatus.
Istorija niekam neįdomi
Ar kauniečiai domisi savo miesto istorija?
Manau, kad ne. Kodėl? Toks durnius kaip aš domiuosi ir tiek.O jeigu aš nemoku skaniai kitiems pateikti, vadinasi, jiems ir nereikia. Jeigu kažkas juos sudomins – labai gerai, jeigu nesudomins – svarbu, kad nieko nesugriautų aplink save.
Tuomet pateikite kokį nors faktą, kuris, Jūsų nuomone, turėtų būti įdomus istorija nesidomintiems kauniečiams.
Man, pavyzdžiui, įdomiausi yra funikulieriai. Tad iš šios srities reikia ištraukti linksmus faktus – ten kas nors įkrito neuždengtą duobę, kas nors susilaužė koją, iš savivaldybės išsireikalavo kompensaciją. Tokie dalykai „užveža“. Už tai ir holivudiniai filmai yra gerai žiūrimi. Juose paima kažkokį faktą ir jį pateikia skaniai bei gražiai. Aš pats tų filmų nežiūriu,bet tie, kam įdomu, lai žiūri – svarbu, kad bent kažkas išlieka atmintyje.
Kaip manote – ar tai, kad sovietmečiu Kaunas buvo verčiamas pramoniniu miestu, turėjo daug neigiamos įtakos jo vystymuisi?
Pramonė yra žmonių užsiėmimas, kuris po to gimdo papildomas paslaugas. Žmonės, uždirbę pinigus, paskui juos leidžia ir atsiranda kavinės, skaityklos, kiti klubai. Viskas, kas sukuria pinigus, yra gerai. Aš tame blogybės nematau.
