E.Hemingway'aus santykiai su moterimis jau buvo aprašyti ne vienoje knygoje - „The Hemingway Women“, „Paris without End“, „The Paris Wife“. N.Wood knyga – dar vienas bandymas pažvelgti į šio autoriaus, kuris buvo vienas įtakingiausių XX amžiaus rašytojų, tačiau kurio santykiai su moterimis buvo pažymėti daugybe išsiskyrimų, dramų ir nusivylimų, asmeninį gyvenimą. Jis buvo vedęs keturis kartus, ir visoms keturioms žmonoms ir skiriamas šis kūrinys, apie kurį rašoma portale timesofindia.indiatimes.com.
N.Wood rašo, kad parašyti knygą ją įkvėpė E.Hemingway'aus laiškai jo žmonoms. „Kai pradėjau tyrimą, mane pribloškė, kad jo laiškų žmonoms tonas labai skyrėsi nuo jo kietos, tiesios romanų kalbos. Jo meilės laiškai Hadley Richardson, Pauline Pfeiffer, Marthai Gellhorn ir Mary Welsh buvo labai šilti – beveik sentimentalūs Tai „užkabino“ mane. Kokios turėjo būti tos moterys, kurios įkvėpė tokį vyrą kaip E.Hemingway'us rašyti laiškus, kuriuose jas vadino „katyte“, „mažąja drauge“ ar „meilute“?
Priešiškumo nejautė
Knyga pradedama 1926-aisiais pietų Prancūzijoje, kuomet E.Hemingway'us ruošiasi palikti savo pirmąją žmoną Hadley dėl jos geros draugės Pauline. Knyga padalinta į keturias dalis, kiekviena jų skirta vienai iš keturių E.Hemingway'aus žmonų.
Mary vieną kartą juokavo su Pauline, kad jos visos priklauso „Hemingway'aus universitetui“, dėl to jos gali būti draugėmis
Autorė teigia, kad ją nustebino tai, jog nei viena iš žmonų nejautė viena kitai priešiškumo. „Mary vieną kartą juokavo su Pauline, kad jos visos priklauso „Hemingway'aus universitetui“, dėl to jos gali būti draugėmis. Kaip sakė Martha, rašytojo trečioji žmona ir karo korespondentė Ispanijos pilietinio karo metais, „moterys sujungė Ernesto likimą“.
Ne mūzos, o komfortas
Tai, kad E.Hemingway'us vedė vieną moterį po kitos, gali sudaryti įspūdį, kad rašytojas iš tiesų negalėjo nei vienos jų pamilti visa širdimi. Ar šios santuokos tebuvo jo „kūrybinis projektas“, leidęs jam atsiskleisti ir augti kaip rašytojui? Rašytoja sako, kad tokia prielaida nėra teisinga.
„Aš esu tikra, kad jam reikėjo žmonos. Aš nemanau, kad savo žmonas jis kada nors vertino kaip mūzas. Įdomu, kad jo kūriniuose žmonos dažnai vaizduojamos negatyviai. Savo santuokose jis rasdavo stabilumą ir komfortą, kuris leisdavo jam rašyti istorijas. Jos dažnai suteikdavo jam energijos, kai viskas eidavosi gerai, ir padėdavo, kai nesisekdavo. Žinoma, padėdavo tai, kad visos jos be galo tikėjo jo talentu“, - pasakojo autorė.
Žiauriausias – Pauline likimas
Visos Ernesto moterys buvo skirtingos – nuo Hadley, kuri, Ernestą susitikusi viename vakarėlyje Čikagoje 1920 metais, pasijuto „tarsi pabėgusi iš kalėjimo“, iki Marthos, kuriai Ernestas kategoriškai pareiškė, kad ši turi pasirinkti – būti karo korespondente arba „žmona mano lovoje“. Nepaisant tuometinių lyčių tarpusavio santykių stereotipų, ne visos žmonos sutiko priimti dominuojantį Ernesto vaidmenį.
„Martha niekuomet nenorėjo būti tik išnaša kažkieno kito istorijoje. Kažkas jos ir Ernesto santykius apibūdino tarsi „titnagu ir plienu“ - turbūt jie buvo pernelyg panašūs, abu labai stiprios valios ir užsispyrę, kad galėtų gerai sutardami gyventi kartu. Jeigu kitos trys žmonos ir turi kažką bendro, mano nuomone, tai yra dėl to, kad jos buvo gana lengvai pasiduodančios įtakai“, - pasakojo knygos autorė.
N.Wood sako, kad žiauriausias likimas teko Pauline. Ji buvo vienintelė E.Hemingway'aus žmona, nepergyvenusi jo.
„Ji niekada nesijautė galinti judėti toliau. Po skyrybų ji beveik su niekuo nebesusitikinėjo. Ji mirė 1951 metais, sulaukusi 56-erių. Ji niekada neturėjo galimybės papasakoti savo istorijos. Hadley, Martha ir Mary kalbėjosi su biografijų autoriais ar parašė savo pačių prisiminimus, o Pauline atminimas tėra papasakotas kitų“, - sakė rašytoja.
