„Lietuvių grįžimas į Klaipėdą po 500 metų pertraukos civilizacine prasme Lietuvai reiškė maždaug tą patį, ką Berlynui reiškė Vokietijos suvienijimas ir Bavarijos įjungimas į Vokietijos valstybę arba Rusijai – Švedijos sumušimas ir Sankt Peterburgo įkūrimas“, – interviu BNS sakė Lietuvos istorijos instituto istorikas.
Sekmadienį sukaks 90 metų nuo tada, kai Šilutėje buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Po trijų dienų jis paprašė Lietuvos ateiti į pagalbą, ir sausio 9-ąją civiliais aprengti tūkstantis Lietuvos savanorių peržengė sieną.
Kaip pažymi A.Kasparavičius, šiandien jokia paslaptis, kad lietuvių žygis į Klaipėdą diplomatiniais kanalais iš anksto buvo suderintas su Berlynu ir Maskva.
Kaunas šį žingsnį pristatė kaip vietinį sukilimą, Lietuvos Seimas sausio 24-ąją patenkino komiteto prašymą prisijungti prie Lietuvos. Iki tol pagal Versalio sutartį Klaipėdą valdė prancūzų administracija. Netrukus Klaipėdą autonomine Lietuvos dalimi pripažino ir Ambasadorių konferencija, sukeldama triumfo nuotaikas Lietuvoje.
Kaip pažymi A.Kasparavičius, šiandien jokia paslaptis, kad „Klaipėdos sukilimas“ iš tiesų buvo parengtas Kaune, kad apie 70 proc. sukilėlių buvo šauliai, studentai, savanoriai ar tiesiog perrengti kadriniai kariškiai iš Didžiosios Lietuvos, kad šis lietuvių žygis į Klaipėdą diplomatiniais kanalais iš anksto buvo suderintas su Berlynu ir Maskva.
„Suprantama, visa situacija buvo siūta baltais siūlais ir Europos politiniams lyderiams buvo aiški: „Klaipėdos sukilimo“ legenda niekas netikėjo. Tačiau diplomatiniai protestai buvo menki, labiau dekoracinio pobūdžio. Stipriai protestavo tik Lenkija, bet ją varžė Kremliaus veiksnys ir Vakarų sąjungininkų baimė išprovokuoti dar vieną karą“, – teigė istorikas.
Jo nuomone, Lietuvos vyriausybės žingsniai, siekiant prisijungti Klaipėdą, šiandien gali būti vertinami tik „vienareikšmiškai teigiamai“.
„Be Klaipėdos atgavimo tarpukario Lietuvos ekonominis progresas buvo neįmanomas. Be Klaipėdos ir lietuvių politinė-diplomatinė kova dėl Vilniaus praktiškai buvo pasmerkta. O be Vilniaus ir Klaipėdos lietuviškas valstybingumas lieka tik ideologinė chimera. Be to, žygis į Klaipėdą lietuviams buvo svarbus psichologiškai: jis parodė, kad tam tikrose srityse Lietuva gali konkuruoti su Lenkija, o tai įkvėpė ilgalaikei kovai dėl Vilniaus“, – sakė A.Kasparavičius.
1925 metų Klaipėdos krašto gyventojų surašymo duomenys parodė, kad krašte gyveno 141 tūkst. gyventojų, iš jų 64 tūkst. vokiečių, 37 tūkst. lietuvių ir 34 tūkst. „klaipėdiečių“, kurie namuose kalbėjo lietuviškai.
Istoriko A.Kasparavičiaus duomenimis, per 15 metų užsienio laivyba Klaipėdoje išaugo daugiau nei dvigubai: nuo 700 laivų 1923 metais, iki 1550 laivų 1938-aisiais, o krovinių apyvarta uoste išaugo net keturis kartus. 1938 metais per Klaipėdą ėjo jau beveik 80 proc. visos Lietuvos užsienio prekybos.
„Galima sakyti, kad 1923–1938 metais lietuviai į Klaipėdą sudėjo didžiąją dalį savo energijos, pinigų ir vilčių“, – sakė A.Kasparavičius.
Šiuo metu Klaipėdoje gyvena 162 tūkst. gyventojų, iš jų – 74 proc. lietuvių ir 20 proc. rusų, rodo 2011 metų surašymo duomenys.
Pernai gruodį Lietuvos Seimas nusprendė 2013-uosius paskelbti Klaipėdos krašto metais.
