Apie įvykius, kurie nutiko Senovės Egipte, mes galime sužinoti iš mūsų laikus pasiekusių papirusų, kurių nėra tiek jau daug. Pavyzdžiui, apie faraono Ramzio III valdymo laikotarpį (maždaug 1185–1153 m. pr. Kr.) rašoma vadinamajame Harriso papiruse. Šio dokumento fragmentas surašytas kaip paties Ramzio III laiškas apie jo viešpatavimo metus (nors sukurtas jau po faraono mirties).
Jame kalbama, kad valdovas padarė viską savo šalies klestėjimui: užtikrino savo pavaldiniams saugumą, nekariavo ir leido „kariuomenei bei karo vežimų vadeliotojams nieko neveikti“, žmonėms gyventi ramiai, o Egiptui – klestėti, rašo diletant.media.
Iš tikrųjų viskas buvo greičiausiai visiškai ne taip. Harriso papiruso atveju mes susiduriame su pomirtine panegirika valdovui. Iš tiesų Ramzis III kariavo ne vieną karą. Kitas klausimas, kad tuos karus pradėjo ne jis pats, o jo pirmtakai, tačiau taikiais jo valdymo metus tikrai nebūtų galima pavadinti. Ramzis III malšino sukilimus Nubijoje, Libijoje, Sirijoje, kovojo su įsiveržusiomis vadinamosiomis Jūros tautomis.
Jo viešpatavimo laikotarpiu įvyko ir pirmuoju istorijoje streiku vadinami neramumai, kai Karalių slėnio kapaviečių statyboje dirbę darbininkai ėmė protestuoti dėl sumažėjusių maisto davinių.
Harriso papirusas
- Harriso papirusas, dar vadinamas Didžiuoju Harriso papirusu, yra laikomas pačiu ilgiausiu mūsų laikus pasiekusiu Senovės Egipto papirusu. Britų muziejaus kolekcijoje saugumas papiruso ritinys yra 41 metro ilgio, tekstas jame užrašytas 1500 eilučių.
- Papirusas buvo rastas Ramzio III laidojimo šventykloje Medinet Habu, esančioje Tėbų nekropolyje vakariniame Nilo krante prie šiuolaikinio Luksoro. 1855 metais jį įsigijo anglų kolekcionierius Anthony Charlesas Harrisas, o 1872 metais dokumentas buvo perduotas Britų muziejui.
- Hieratiniu raštu surašytame papiruse vardijamos aukos šventykloms ir duodama labai teigiama faraono Ramzio III valdymo charakteristika. Manoma, kad papirusas buvo sukurtas jo sūnaus, Ramzio IV valdymo laikais.
Tiesa, britų archeologė ir egiptologė Margaret Murray pažymėjo, kad iš sėkmingų karo žygių parvežtas brangus grobis iš tiesų buvo panaudotas Egipto gerovei, o frazė „... Padengiau visą žemę žaliuojančiais vaisių sodais ir leidau žmonėms ilsėtis jų šešėlyje“, – turėjo realų pagrindą.
Faraono rūmuose irgi ne viskas buvo sklandu. Galiausiai Ramzis III tapo dinastinio sąmokslo, žinomo kaip Haremo sąmokslas, auka.
Egipto faraonas – dievo vietininkas
Reikia pabrėžti, kad pasikėsinimai į faraonus ar jų nužudymai Senovės Egipte buvo ypatinga reti įvykiai. Turint galvoje, kad vien faraonų dinastijų Egipte buvo per 30, smurtine mirtimi mirė vienetai: Tetis, Amenemhetas I, Ramzis III, Bakenrenefas.
Egiptiečiai praktiškai net negalėjo įsivaizduoti faraono nužudymo dėl tikėjimo jo dievišku prasidėjimu ir faraono sakralinio statuso. Juk būtent faraonas palaiko jėgų balansą pasaulyje ir tokiu būdu užtikrina jiems patiems ramų gyvenimą be nelaimių. Pasikėsinimas į jį galėjo sugriauti dievų bei žmonių sąveiką ir įjungti visatos masto katastrofos mechanizmą. Tad ne tik nužudymas, bet net ir faraono nuvertimas nuo sosto jau buvo šventvagystė.
Dėl ypatingai retų pasikėsinimų istorikams net kyla abejonių dėl visų sąraše paminėtų valdovų smurtinės mirties. Visų, išskyrus Ramzį III.
Jo mumija 2012 metais buvo ištirta tomografu ir tada ant faraono kaklo, kurį iki tol slėpė įkapių audeklo juostos, buvo aptikta žaizda: jo gerklė, be abejonės, buvo perdurta.
Mirtina Ramzio III žaizda ir gydanti akis
- Tyrėjai nustatė, kad Ramzis III mirė maždaug 60 metų amžiaus ir turėjo problemų dėl aterosklerozės, tačiau ne amžius ir ne ligos buvo jo mirties priežastis. Kompiuterinės tomografijos būdu ištyrus mumiją paaiškėjo, kad valdovo kaklas buvo sužalotas aštriu smailu daiktu, pavyzdžiui, durklu, rašo ahram.org.eg.
- Faraono kaklo žaizda buvo 35 mm pločio ir tokia gili, kad siekė stuburo slankstelius nuo penktojo iki septintojo, jam buvo perkirsta stemplė, trachėja ir stambiosios kaklo kraujagyslės. Jokių galimybių išgyventi taip sužalotas žmogus neturi ir miršta per kelias akimirkas.
- Kompiuterinė tomografija taip pat parodė, kad Ramzio III mumija išsaugojo savo amuletus. Pavyzdžiui, Uadžat, arba Horo akies amuletas buvo įspraustas tiesiog į faraono gerklės žaizdą. Uadžat akis buvo laikoma apsaugos ir gydymo simboliu. Ji simbolizuoja Horo akį, kurios šis dievas neteko per mūšį su kitu dievu Setu, tačiau po to dievas Totas ją stebuklingai išgydė. Įdėdami šį amuletą į žaizdą balzamuotojai tikėjosi, kad jis išgydys valdovo sužeidimą anapusiniame pasaulyje.
Taip pat buvo aptikta sužalojimų ant pėdų, faraonui buvo nupjautas vienas pirštas. Gali būti, kad žudikai užpuolė Ramzį III iš priekio ir mėgino su juo susidoroti, tačiau jis priešinosi. Po to vienas iš sąmokslininkų dar puolė jį iš už nugaros ir perdūrė gerklę.
Tačiau kas galėjo ryžtis tokiam siaubingam nusikaltimui prieš žmogų, valdovą ir beveik dievybę? Iš dalies atsakymą į šį klausimą duoda Turino teismo papirusas.
Haremo sąmokslas
Iš Turino teismo papiruso tampa aišku, kad Ramzio III nužudymą suplanavo viena iš jaunesniųjų faraono žmonų vardu Tija, į savo pusę pritraukusi kelias kitas žmonas ir rūmų tarnautojus. Visa tai ji suplanavo, norėdama į sostą pasodinti savo sūnų, kurio tikrojo vardo mes nežinome. Mus pasiekė tik jo pravardė, kuria jis įvardijamas Turino papiruse – Pentauras (raides „au“ šiame varde reikėtų tarti ne kaip dvibalsį, o kaip du atskirus balsius, – red.)
Kitų kaltinamųjų vardai taip pat buvo pakeisti į paniekinančias pravardes, tokias kaip Mesedsura („Ra jo nekenčia“), Pabekamonas („aklas tarnas“), Binemvėsė („bjaurastis Tėbuose“).
Prieš tai, kol ryžosi žmogžudystei, Tia ir kitos žmonos, galima suprasti, išmėgino magiją. Vienas iš sąmokslininkų iš faraono rūmų pavogė burtų knygą, o pagal ją buvo pagaminti magiški užkeikimų ritiniai ar lentelės ir vaškinės figūrėlės, bet burtai nesuveikė. Maža to, knygos vagis buvo nubaustas mirtimi.
Tada Tia nusprendė, kad faraono nužudymas – vienintelis būdas, atlaisvinsiantis sostą jos sūnui. Ruošdamiesi pasikėsinimui, sąmokslininkai į savo pusę patraukė ir kelis kariškius, kad jie palaikytų perversmą.
Pasikėsinimas buvo sėkmingas, bet į sostą įžengė kitas Ramzio III sūnus, kuris tapo faraonu Ramziu IV. Jam perėmus valdžią ir įvyko tėvo žudikų teismas.
Turino teismo papirusas
- Turino teismo papirusas pavadintas taip, kadangi beveik visas jis saugomas Turino (Italija) Egipto muziejuje. 50,8 cm pločio papirusas kažkada buvo vientisas, tačiau XIX amžiaus viduryje dokumentą aptikęs kapų vagis padalijo jį į šešias dalis, stengdamasis per daug nepažeisti paties teksto. Vienas papiruso fragmentas saugomas Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje.
- Dokumente išvardijami visi sąmokslo nužudyti faraoną Ramzį III dalyviai, jų veiksmai, jiems skirti nuosprendžiai ir įvykdytos bausmės.
Ramzis III kaltina
Turino papirusas – įdomus dokumentas, taip pat parašytas Ramzio III vardu. Jis jau stojo galingųjų dievų akivaizdon ir iš ten žvelgia į viską, kas vyksta ant žemės.
Teismo proceso metu kaltinamieji neturėjo jokios galimybės apsiginti: Egipto teismuose gynyba nebuvo numatyta. Tyrėjai vienu metu atliko ir kaltintojų ir teismo vaidmenį. O ir apie kokią gynybą gali eiti kalba, kai procese „dalyvavo“ pats Ramzis III, o jo kaltinimas – tai jau beveik dievų valia: „Tekrenta ant jų galvų viskas, ką jie padarė, nes išlaisvintas aš ir apsaugotas aš visą amžinybę, nes aš tarp 753 teisuolių faraonų, kurie yra prieš Amoną Ra, dievų karalių, ir prieš Ozirį, amžinybės valdovą.“
Po lakoniškos įžangos „Ramzis III“, papiruso autorius, išvardija kelias kaltinamųjų, stojusių prieš teismą, grupes. Tai ne tik Tija ir kitos žmonos, pasirinkusios jos pusę, bet ir lobyno viršininkas, rūmininkai, sargybos viršininkas, raštininkai ir kiti. Galiausiai viena grupė (per 20 žmonių) buvo apkaltinta tiesioginiu dalyvavimu sąmoksle, antra – tuo, kad žinojo apie sąmokslą, bet nepranešė. Visi šie žmonės buvo nuteisti myriop. Vieniems įvykdytos egzekucijos, kiti priversti nusižudyti patys.
Atskira teisiamųjų grupė buvo keli teisėjai, kurie proceso metu, naudodamiesi savo padėtimi, surengė išgertuves ir leidosi ištvirkauti su haremo moterimis. Jiems buvo nupjautos nosys ir ausys. Tijos likimas liko nežinomas.
Ramzio III sūnus, kuris papiruse įvardijamas Pentauru, neva nusižudė – teismas jam skyrė tokią bausmę. Tačiau iš tiesų jo mirtis greičiausiai buvo gerokai kraupesnė.
Veide sustingo siaubinga agonija
1886 metų birželio gale Egipto senienų tarnybos vadovas Gastonas Maspero ėmėsi apžiūrėti ir išvynioti faraonų ir karalienių mumijas, prieš kelerius metus aptiktas vienoje kriptoje Tėbų nekropolyje, Deir al Bachri vietovėje, netoli Karalių slėnio. Viename nedekoruotame kedro karste, neturinčiame jokių užuominų apie mirusiojo tapatybę, G.Maspero rado tai, kas jį sukrėtė, pasakoja egiptologas Bobas Brieras leidinyje „Archaeology“
Karste gulėjo jauno vyro mumija. Numirėlis buvo suvyniotas į avikailį, kuris senovės egiptiečiams ritualine prasme buvo nešvarus objektas. Jo rankos ir kojos surištos, galva atlošta atgal, o burna plačiai išsižiojusi, lyg vyras iki paskutinio atodūsio siaubingai šaukė.
Pilvo srityje nebuvo jokio pjūvio, per kurį Senovės Egipto balzamuotojai paprastai išimdavo vidaus organus, ruošdami numirėlį mumifikacijos procesui. Nepašalintos buvo ir vyro smegenys. Net ir karstas greičiausiai buvo skirtas kitam asmeniui ir paskutiniu momentu grubiai praplatintas viduje, kad tilptų šis vyras. Kitaip tariant, numirėlis nebuvo paruoštas anapusiniam gyvenimui egiptiečiams įprastu ir privalomu būdu.
Reginys, suprantama, įaudrino ne tik G.Maspero, bet ir kitų mokslininkų vaizduotę. Imtos kurti įvairios versijos, kas nutiko su šiuo vyru. Ne vienas laikėsi nuomonės, kad jis buvo nunuodytas. Neva įsitempęs kūnas, atgal desperatiškai atlošta galva bei veido išraiška ir po tūkstančių metų nevienareikšmiškai liudija siaubingą agoniją paskutinių konvulsijų metu, kurią buvo priverstas kęsti mirštantysis. Kitų nuomone, vargšas vyras buvo sąmoningai uždusintas – greičiausiai, palaidotas gyvas.
Ne mažiau jaudinantis buvo ir klausimas, kas yra šis vyras. Kodėl šis nebalzamuotas kūnas, surištomis galūnėmis, suvyniotas į avikailį ir uždarytas nepažymėtame karste, buvo palaidotas greta didžiausių Senovės Egipto faraonų ir karalienių?
Vyras „vardu“ E
Nežinomo vyro E (taip jį pavadino G.Maspero, įvairias raides vietoje vardo suteikęs dar pustuziniui toje pat kriptoje rastų bevardžių mumijų) tapatybės klausimas buvo visiška mįslė ilgiau nei 130 metų.
Iš Hetitų imperijos karališkųjų archyvų, kurie prieš šimtmetį buvo aptikti Bohaskalėje, centrinėje Turkijoje, žinoma, jog hetitai į Egiptą išsiuntė princą, kad šis verstų faraono Tutanchamono našlę. Egipto pasienyje princas buvo nužudytas. Kai kas padarė prielaidą, kad Nežinomas vyras E ir yra tas princas ir dėl to jis, kaip užsienietis, buvo palaidotas suvyniotas į avikailį.
Norėdami pagrįsti savo versiją, jie rėmėsi papirusu, žinomu kaip „Sinuhės sakmė“. Jame faraonas mėgina įtikinti buvusį draugą ir patikėtinį Sinuhę, gyvenantį užsienyje, sugrįžti į Egiptą. Faraonas sako: „Tu nemirsi svetimoje šalyje... tu nebūsi suvyniotas į avikailį, kai jie ruoš tavo kapą.“
Kiti mėgino aiškinti, kad Nežinomas vyras E buvo svarbus asmuo, kuris mirė užsienyje, galbūt karinės kampanijos metu, šalyje, kurioje menkai žinota apie mumifikavimą arba neturėta galimybių jo atlikti. Vietiniai šventikai padarė tai, ką galėjo, kad apsaugotų kūną: suvyniojo jį į avikailį, nes jis jų įsitikinimu buvo tinkama priemonė, ir išsiuntė numirėlį namo.
Slėptuvė nuo kapų vagių
Dar G.Maspero XIX amžiuje buvo iškėlęs versiją, kad Nežinomas vyras E gali būti tas pats liūdnai pagarsėjęs Ramzio III sūnus Pentauras. Bet kodėl tėvažudys buvo palaidotas toje pat kriptoje kaip ir jo auka? Ar tai įmanoma? Ilgą laiką, nesant jokių rašytinių šaltinių ir šiuolaikinių tyrimo metodų, tai buvo tik viena iš daugelio niekuo nepagrįstų versijų.
Vėliau paaiškėjo, kad minima kripta nebuvo tikroji Ramzio III palaidojimo vieta. Ji iš pradžių buvo iškalta uoloje kaip vyriausiojo Amono žynio Pinedžemo II, faktinio tuometinio Aukštutiniojo Egipto valdovo (mirė 969 m. pr. Kr.) kapavietė. Prabėgus keliems dešimtmečiams po jo mirties ir vis aktyviau besidarbuojant įvairiems kapų plėšikams, į šią erdvią kriptą iš įvairių kitų kapaviečių buvo sunešta beveik pusšimtis faraonų, karalienių, didikų ir šventikų sarkofagų, kad būtų išsaugoti jų palaikai nuo vagysčių ir išniekinimo.
Taip vienoje vietoje atsidūrė ir Ramzis III, ir Nežinomas vyras E. Čia jiedu, greta dešimčių kitų mumijų pragulėjo netrukdomi beveik tris tūkstančius metų. Įėjimas į kriptą buvo užverstas uolų nuolaužomis ir smėliu ir užmirštas daugeliui metų. Kriptą jau šių laikų kapų plėšikai aptiko tik apie 1881 metus.
Auka ir nusikaltėlis
Praskleisti paslapties šydą ir atsakyti į daugybę metų neatsakytus klausimus padėjo naujosios technologijos. 2012 metais mokslininkų grupė, vadovaujama daktaro Alberto Zinko iš Europos Akademijos Bolcane (Italija), ištyrė Ramzio III ir Nežinomo vyro E mumijas.
Nustatyta, kad pastarajam mirties metu buvo apie 18–20 metų. Jo rankos odiniais diržais buvo surištos už nugaros, krūtinė įspausta, kaklas smarkiai ištemptas, todėl neabejotina, kad mirtis ištiko dėl smurtinių priežasčių.
Tie patys mokslininkai pirmieji kompiuterinės tomografijos metodu aptiko ir Ramzio III kaklo žaizdą, paslėptą po balzamavimo drobėmis. Taip buvo paneigta iki tol kelta prielaida, kad faraonas galbūt mirė nunuodytas. O taip pat, kad galbūt jis dar buvo gyvas sąmokslininkų teismo proceso metu ir nuo nuodų poveikio mirė kiek vėliau, teismui pasibaigus.
Labiausiai intrigavo galimybė atlikti abiejų mumijų DNR tyrimą. Jų rezultatai galėjo patvirtinti arba paneigti ilgai gyvuojančią versiją, kad auka ir mirtino sąmokslo iniciatorius susitiko vienoje kapavietėje.
Atlikus abiejų vyrų mumijų DNR analizę ir sugretinus rezultatus, praktiškai nebeliko jokių abejonių, kad šiame antikiniame detektyve galima pagaliau padėti tašką. Ramzis III ir Nežinomas vyras E turėjo tą pačią tėvo linijos Y chromosomą, priklausančią haplogrupei E1b1a1-M2, o lygiai pusė jų DNR sutapo. Tai reiškė tik vieną – prieš mokslininkus gulėjo tėvo ir sūnaus mumijos.
Turint galvoje, kad Nežinomas vyras E mirė nenatūralia mirtimi, panaudojant prievartą, buvo palaidotas tinkamai nebalzamavus, svetimame karste, niekur neminint jo vardo, kad jam nebeliktų jokios vilties sulaukti tinkamo pomirtinio gyvenimo, abejonių nelieka, kad tai valdžiotroškos apakintas ir ranką prieš tėvą pakėlęs karalaitis Pentauras, už savo poelgį sulaukęs griežto ir žiauraus atpildo.
