Antradienio vakarą Vilniuje pristatydamas knygą, kurioje yra to meto dokumentų ir vėlesnių atsiminimų, politikas sakė, kad leidinį paskatino diskusijos, kilusios po Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio palaikų perlaidojimo Kaune gegužės mėnesį.
„Šitą knygelę paskatino tos kontroversijos, triukšmai, protestai ir tam tikros demagogijos aplink Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio pelenų pervežimą į Lietuvą ir jų palaidojimą su tam tikra valstybės ir didele bažnyčios pagarba. Daliai inteligentų tai nepatiko ir protestuodami jie gerokai perlenkė savo lazdeles“, – sakė V.Landsbergis.
Kalbėdamas apie Laikinosios vyriausybės veiklą, V.Landsbergis teigė, kad „vieną kitą žodį Ambrazevičius būtų galėjęs išbraukti prieš pasirašydamas“, bet pabrėžė, kad įvykių negalima vertinti neatsižvelgiant į to meto kontekstą.
„Priekaištai parodė, kad dalis apsišvietusių, inteligentiškų žmonių nemąsto realistiškai, nemąsto to laikotarpio sąlygomis, kaip tie žmonės galvojo, kaip galėjo galvoti: „o dabar mes būtume gudresni...“ – sakė V.Landsbergis.
Europos Parlamento narys kalbėjo, kad dokumentų skelbimas turėtų „trukdyti perpasakoti gandus“ apie šešias savaites veikusią, bet realios valdžios neturėjusią Laikinąją vyriausybę, kurioje komunalinio ūkio ministru dirbo jo tėvas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis.
V.Landsbergis ragino nepamiršti, kad po Birželio sukilimo, kuris Lietuvoje įvyko prasidėjus nacių – sovietų karui, sukilėlių atsišaukimas į tautą apie atkuriamą nepriklausomybę paskelbtas ir Laikinoji vyriausybė sudaryta prieš nacių valią.
„Vokietijos vyriausybė uždraudė lietuviams sudaryti bet kokią vyriausybę ir skelbti bet kokį atsišaukimą į tautą, o sukilėliai pasielgė priešingai. Tai buvo pirmas antivokiškos rezistencijos veiksmas – pasipriešinti vokiečių įstatymui. Po to sakyti, kad čia yra vokiečių pakalikai, kolaborantai – visa tai labai tendencinga, iš anksto primestos klišės“, – kalbėjo V.Landsbergis, 1990 metais apie nepriklausomybės atkūrimą paskelbusios Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.
Jis nusistebėjo grupės žinomų akademikų ir visuomenės veikėjų pasirašytu laišku, kuriuo buvo pasmerktas Vyriausybės ir Kauno miesto pareigūnų sprendimas pagerbti J.Brazaitį. Laišką pasirašiusieji pareiškė „smerkiantys nekaltų Lietuvos piliečių ir visų kitų žmonių persekiojimą ir naikinimą, vykdytą Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Laikinosios Vyriausybės valdymo metu“.
V.Landsbergis atkreipė dėmesį, kad ši formuluotė netiksli, nes Laikinoji Vyriausybė faktinės valdžios neturėjo: „Valdymo? Ji valdė Lietuvą? Kada?.. Galima priekaištauti Brazaičiui, kad jis kokio nors žodžio neparedagavo, bet čia tokie protingi žmonės skaitė... Reikia eiti prie faktų, tikros medžiagos“.
Knygos pristatyme dalyvavęs istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto lektorius Mindaugas Tamošaitis sakė, kad Laikinosios vyriausybės negali kaltinti dėl holokausto.
„Lietuvos laikinosios vyriausybės, kuri faktiškai nevaldė Lietuvos, įtaka holokaustui yra visiškai minimali, sakyčiau net jos nėra“, – sakė istorikas.
Pasak istoriko, reikėtų daugiau istorinių tyrimų dėl buvusio Lietuvos pasiuntinio Berlyne, naciams simpatizavusio Kazio Škirpos, kuris įkūrė sukilimą organizavusį Lietuvių aktyvistų frontą ir kuriam iš pradžių buvo numatytas Laikinosios vyriausybės vairas. M.Tamošaičio teigimu, daug archyvų atverti neleidžia K.Škirpos sūnus.
Tik naciams K.Škirpos neišleidus iš Berlyno, Laikinosios vyriausybės vadu tapo literatūros dėstytojas J.Brazaitis, tuomet turėjęs Ambrazevičiaus pavardę.
„Apie patį Brazaitį pasakyti kažką blogo turbūt būtų netgi nuodėmė. Tai buvo iškili asmenybė, krikščionių demokratų bloko veikėjas, dėstė universitete, bendravo su intelektualais“, – kalbėjo istorikas.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas K.Girnius sakė, kad knyga gali paskatinti tolesnius tyrimus, nes, jo nuomone, iki šiol nėra įtikinamų atsakymų, kodėl buvo surašyti Žydų padėties nuostatai, taip pat daug klausimų kyla dėl koncentracijos stovyklos kūrimo.
„Nėra jokio mėginimo suprasti – ištrauki dokumentą, išmeti lauk, išspausdinti be tinkamo komentaro ir kuri pasakojimą, kuris tau labiausiai patinka“, – sakė K.Girnius.
Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti 2005 metais patvirtintose išvadose pareiškė, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė, ir jos padalinys – Vilniaus piliečių komitetas – Lietuvos žydų naikinimo procese atliko prieštaringą, tiesa, netiesioginį, vaidmenį.
„Laikinosios Vyriausybės dviprasmiška pozicija kilo iš paradoksalios politinės painiavos, kurioje ji buvo atsidūrusi: šis režimas, kaip toks, pasiskelbė aukščiausia valdžia, bet niekuomet realios valdžios neturėjo. Kita vertus, Laikinosios vyriausybės ir Lietuvių Aktyvistų Fronto antisemitinės pažiūros yra gerai dokumentuotos“, – rašoma išvadose.
Komisijos teigimu, išsamiausias Laikinosios vyriausybės antisemitinis pasisakymas buvo 1941 metų rugpjūčio 1 dienos Žydų padėties nuostatų projektas.
„Tačiau kabinetas, nors ir patvirtino potvarkius dėl žydų izoliavimo ir turto konfiskavimo, vengė pritarti organizuotoms žudynėms. Laikinoji vyriausybė, tvirtinusi kalbanti tautos vardu ir ne kartą atkakliai tvirtino turinti moralinį autoritetą, viešai neatsiribojo nuo Lietuvos piliečių žydų žudynių“, – skelbiama išvadose.
Lietuvos žydų bendruomenė šiemet pasmerkė iškilmes per J.Brazaičio perlaidojimo ceremoniją. „Šis veikėjas yra sietinas su marionetinės Lietuvos laikinosios vyriausybės veikla, su nacistiniam režimui įsiteikiančiais represyviais ir diskriminuojančiais įstatymais, taip pat ir su žydų žudynes kurstančiais Lietuvos aktyvistų fronto atsišaukimais, sukuriančiais atmosferą barbariškam minios „teisingumui“ vykdyti“, – buvo skelbiama Lietuvos žydų pareiškime.
Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo deklaracija perskaityta per Kauno radiją 1941 metų birželio 23-iosios rytą. Kai birželio 25 dieną į Kauną įžygiavo Vokietijos kariuomenė, miestas jau buvo visiškai valdomas sukilėlių.
Dėl Vokietijos karinės, vėliau civilinės administracijos veiksmų Laikinoji vyriausybė greitai prarado galimybę kontroliuoti atkurtą lietuvių administraciją. Atsisakiusi tapti vokiečių patikėtinių taryba, Laikinoji vyriausybė rugpjūčio 5 dieną savo veiklą sustabdė.
Kai kurie lietuviai laukė karo, sovietų išvijimo ir vokiečių atėjimo, ypač dėl sovietų teroro, kuris didžiausią mastą pasiekė žudymais ir trėmimais birželio mėnesį.
Susikūrusi Laikinoji vyriausybė pasveikino Hitlerio Vokietijos kovą su bolševizmu ir pareiškė, kad jungiasi į naujos Europos statybą. Tačiau jau pirmosiomis Vokietijos invazijos savaitėmis Lietuvoje prasidėjo pogromai, kuriuose nužudyti tūkstančiai žydų.
Pats J.Brazaitis vėliau Vokietijos okupacijos metu aktyviai veikė antinacistiniame pogrindyje, o keturi Laikinosios vyriausybės nariai pateko į vokiečių konclagerius.
