Tai jau antroji istoriko knyga apie A. Smetoną. Pirmoji pasirodė prieš dvidešimt dvejus metus, tačiau buvo apribota cenzūros, profesorius tuomet turėjo mažiau šaltinių.
Knygos pristatyme dalyvavo dr. Algimantas Kasparavičius, prof. Antanas Kulakauskas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro atstovė Irena Stankevičienė. Fortepijonu grojo kompozitorius Tomas Leiburas.
Užbėgdamas už akių daugeliui kilsiantiems klausimams, A. Eidintas atsakė į juos savo knygos pristatymo kalboje. Pateikiame jums svarbiausius jo teiginius.
„Dažnai, kai kalbama apie Lietuvos istoriją ir ypač moderniosios Lietuvos istoriją, nėra kaip JAV akcentuojami valstybės gimdytojai, jie nėra afišuojami, statomi pavyzdžiu, pagerbiami. O juk jie yra valstybės kūrėjai. Ir kai pagalvoji, vis dėlto, jei dabar surikiuotume mūsų valstybės tėvus, kūrėjus, A. Smetoną aš matyčiau trejetuke-ketvertuke: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir toliau eitų galbūt Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, A. Smetona. Pagal kalibrą, pagal savo reikšmę tautiniam judėjimui ir valstybingumui tuo metu A. Smetona yra ryškiausia figūra.
Pagal kalibrą, pagal savo reikšmę tautiniam judėjimui ir valstybingumui tuo metu A. Smetona yra ryškiausia figūra
Kodėl dar kartą grįžau prie šios temos? Todėl, kad yra istorikų, kurie rašė toliau, dirbo intensyviai ir atvėrė labai daug tų puslapių, kurių aš net negalėjau susapnuoti geriausiam sapne 1987 metais, kai pradėjau rašyti apie A. Smetoną. Tiksliau, A. Smetonos politinės biografijos bruožus. Kiek tada buvo galima, kiek aš tada žinojau, kiek supratau, tokia nedidelė knygutė ir išėjo. Kartot šitos biografijos nebesinorėjo, ir studijų apie jo autoritarinį režimą yra atskirų išėjusių. Problema visada buvo tokia: Smetonos Lietuva. Vienas jis valdė? Viską diktavo? Kas jam padėjo, kas buvo artimiausi žmonės? Ir tokių, vos pradėjus giliau kapstyti, susirinko ne vienas ir ne du, tiesa, dalis nuo jo vėliau atsiribojo ir tapo priešais.
Buvo labai įdomu pasekti tas linijas.
Norėjosi pradėt laisvai kalbėt. Tuomet, prieš 22 metus, tikslas buvo įvesti A. Smetoną į mūsų mokslinę ir visuomeninę apyvartą kaip politinį veikėją. Jis buvo eliminuotas. Šios knygos pagrindinis tikslas yra kaip nors užbaigti šitą A. Smetonos, jo žmonos, režimo paveikslo šaržavimą. Kitaip sakant, nukratyti tuos ideologinius ir propagandinius lukštus ir parodyt A. Smetoną tokį, koks jis ir buvo.
Norėjosi atsikratyti karikatūros, kaip bėga A. Smetona per upelį, kokia tai niekinga figūra, kokia įtūžusi liaudis. Negalima kaltinti A. Smetonos tuo, kuo jo negalima kaltinti. Jis bėgo ne dėl to, kad liaudis sukilo ir niekas jo nebegalėjo tvert, kad galėjo gint Lietuvos nepriklausomybę ir gal net apgint kažkaip simboliškai... Ten jau nieko nebuvo įmanoma...“
