„Pasaulis klausos su išgąstimi; jis dabar turtingesnis vienu karčiu prityrimu. Rusijoje įvyko tokis nesąžiningas ir begėdiškas daiktas, kokio pasaulio istorijoje, turbūt, dar nėra buvę. [...] rusų delegacija turėjo prisipažinti, kad iš rusų pusės buvo paskelbtas suklastotas pranešimas apie derybas. Tatai padarė nemaža gėdos rusų vardui“, – 1918 m. sausį rašė „Dabartis“.
Melas ir formuluotės
1918 m. pradžia pasižymėjo ne tik siautėjusiu karu, bet ir diplomatinėmis pastangomis suvaldyti didžiulį kraujo praliejimą. Tačiau kai taikos siekiama tik žodžiais, kuriais pridengiami tikrieji tikslai, tai ir toliau aidi šūviai, žūsta nekalti žmonės, pasaulis skęsta skurde ir badauja.
Sausio 8 d. Lietuvos Brastoje po pertraukos vėl buvo atnaujintos taikos derybos. Jau ruošiant antrąjį derybų etapą, kilo rimtų nesutarimų. Bolševikų delegacija net buvo priversta pakeisti susikompromitavusį savo delegacijos vadovą Adolfą Jofę. Šįkart į Lietuvos Brastą kaip delegacijos vadovas atvyko pats bolševikinės Rusijos užsienio reikalų ministras Levas Trockis. Pagrindiniai nesutarimai derybose kilo dėl bolševikinės Rusijos nenoro tęsti derybas Lietuvos Brastoje ir Rusijos delegacijos pareiškimų, kad keturios su Rusija besiderančios valstybės atmeta Rusijos pateiktą tautų apisprendimo teisės formuluotę.
Rusijos vyriausybė būtinai reikalauja taikos derybas iš Lietuvos Brastos perkelti į Stokholmą. Jau nekalbant apie tai, kad mes negalime rusams leisti mums įsakyti, kur mes turime derėties, turiu tiktai nurodyt, kad perkėlimas taikos derybų į Stokholmą mums padarytų daug sunkenybių, - pasisakė Vokietijos reichskancleris.
Dėl derybų vietos Vokietija ir jos sąjungininkės pasisakė labai griežtai. Štai Vokietijos reichskanclerio Georgo fon Hertlingo atsakymas Rusijai („Dabartis“):
„Kas atsitiko taikos derybose
Jau ir pirma taikos derybose Rusijos vyriausybė išreiškė geidimą, kad taikos derybas iš Lietuvos Brastos perkeltume į kokią neutralią vietą, kad ir į Stokholmą. Dabar tą reikalavimą stato griežtai. Rusijos vyriausybė būtinai reikalauja taikos derybas iš Lietuvos Brastos perkelti į Stokholmą. Jau nekalbant apie tai, kad mes negalime rusams leisti mums įsakyti, kur mes turime derėties, turiu tiktai nurodyt, kad perkėlimas taikos derybų į Stokholmą mums padarytų daug sunkenybių...
Dėl tos priežasties aš įsakau valdijos ministeriui fon Kiulmanui tą sumanymą atmesti.“
Antrasis klausimas dėl tautų apsisprendimo teisės buvo kur kas sudėtingesnis. Nes 1917 m. pabaigoje, kai derybininkai išsiskirstė į savo kraštus konsultuotis ir dėl švenčių, Rusijos delegacijos vadovas Adolfas Jofė lyg kalbėjosi, o lyg ir ne su Petrapilio telegrafo agentūros žurnalistais.
Tame interviu, be pasiūlymo perkelti derybas į Stokholmą, Jofė pasakė, kad Vokietija ir jos sąjungininkai atmetė Rusijos pasiūlymą dėl tautų apsisprendimo. Tai sukėlė Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos ir Bulgarijos pyktį. Iš tiesų faktai Jofės interviu yra iškreipti ir tik diplomatinis etiketas neleido atvirai pasakyti, kad Rusijos delegacijos vadovas melavo.
Štai Vokietijos užsienio ministro Richardo fon Kiulmano kalbos Lietuvos Brastoje 1918 m. sausio 8 d. ištrauka („Dabartis“):
„... aš nurodau į kai kuriuos pusiau valdiškus Rusijos vyriausybės išsireiškimus apie keturias vidurio valdijas, ypatingai nurodau į išsireiškimą Petrapilės telegrafo biuro, kuris užsienyje yra laikomas pusiau valdiška Rusijos įstaiga. Tame išsireiškime – dabar neskaitysiu viso rašto, bet pasilaikau teisę, jei reikės, tatai padaryti kitą kartą – buvo atkartota, būk rusų delegacijos pirmininko pono Joffės gruodžio 28 d. ištartasis atsiliepimas, kuris kaip tatai išrodo posėdžio protokolas, yra ne kas kita, kaip tiktai to rašto rašytojo svajojimas. Šitas visose savo dalyse pramanytas pranešimas labai yra padėjęs sujaukti sprendimą apie tai, kaip vyko derybos, jisai gali dargi labai pakenkti tų derybų išgavoms.“
Petrapilio telegrafo agentūros pranešime teigiama, kad Vokietija atmetusi Rusijos pasiūlymus dėl tautų apisprendimo teisės, kas leidžia abejoti keturių valstybių derybų aljanso nuostatomis. Vokietija tuojau pat paneigė šį pranešimą („Dabartis“):
„Pono Vokietijos kanclerio nuomonė sulyg apsisprendimo teisės tebėra, kaip buvusi. Bet ta nuomonė neprivalo būti iškreipta vien tiktai santarvininkų naudai. Neutralioje laikraštijoje paskelbtieji išdėstymai, kad Vokietijos sumanymą nuo gruodžio 28 dienos, rusų atstovai atmetę nesvarstę, tai tikras prasimanymas. Rods rusų atstovai ne visai sutiko su mūsų sumanytu formulavimu, bet tą formulavimą sutiko pavesti tam sudaromai komisijai.“
„Lietuvos aidas“:
„Ypačiai patėmytinas vienas pranešimas Petrapilio telegrafo... jame paduodamas prasimanytas rusų delegacijos pirmininko Joffe atsakymas. Tasai atsakymas suklaidino nuomonę apie tarybų bėgį ir žymiai pakenkė pačioms taryboms.“
„Pasaulis dabar turtingesnis vienu karčiu prityrimu“
Į derybas atvykusiam Trockiui teko nepavydėtinas vaidmuo aiškintis dėl melagingo derybų eigos nušvietimo. Visi Lietuvoje leisti laikraščiai su pasimėgavimu rašė, kad rusai apsimelavo („Dabartis“):
„Rusų vyriausybė prisipažinsta esanti melavusi
Lietuvos Brasta, sausio 10 d.
Laikytame šiandien prieš pietus posėdyje rusų delegatai pasisakė sutinką taikos derybas varyti toliau Lietuvos Brastoje.
Toliau rusų delegatai patikino, jog paskelbtasis W.T.B. aprašymas gruodžio 28 d. posėdžio, paduoda tikrų žinių. Rusų telegrafo biuro paskleistas žinias apie tą posėdį, rusų delegatai pavadino netikromis.
Pasaulis klausos su išgąstimi; jis dabar turtingesnis vienu karčiu prityrimu. Rusijoje įvyko tokis nesąžiningas ir begėdiškas daiktas, kokio pasaulio istorijoje, turbūt, dar nėra buvę. Tokiame laike, kada yra sprendžiami tokie svarbūs dalykai, kada kiekvienas žodis, dargi išreiškimo šešėlis gali turėti pavojingų pasekmių, rusų atstovai išdrįso paskelbti pasauliui neteisingą pranešimą.
Vokiečių W.T.B. pranešimas, kurį yra skaitę ir mūsų skaitytojai, sąmoningai nušvietė abiejų pusių pasiūlymus ir paskelbė trumpą Rusijos atstovų pirmininko paaiškinimą... Bet rusų atstovai... per Petrapilės telegr. agentūrą paskelbė Joffės kalbą, kurios jis visai nebuvo kalbėjęs... Pagalios rusų delegacija turėjo prisipažinti, kad iš rusų pusės buvo paskelbtas suklastotas pranešimas apie derybas. Tatai padarė nemaža gėdos rusų vardui.“
„Lietuvos aidas“:
„Sausio 10 d. posėdyje prieš pietus rusų delegacija pasisakė sutinkanti tęsti taikos tarybas Lietuvos Brastoje. Toliau ji pripažino, kad gruodžio 28 posėdis buvo toks, kaip yra padavęs „Wolfo telegrafo biuras“. Žinios, kurias platino rusų telegrafo agentūra, rusai pripažino neteisingomis.“
To paties posėdžio metu pasisakė ir Rusijos delegacijos vadovas Levas Trockis („Dziennik Wilenski“):
„Ponas Trockis iš pradžių pareiškė, kad pirmiausia būtina pašalinti į derybas įsibrovusį nesusipratimą.
Rusijos delegacija patvirtina, kad Vokietijos spaudoje paskelbtas 1917 metų gruodžio 28 dienos protokolas, kur pateikta rusų delegacijos vadovo kalba, sutampa su pasakyta posėdžio metu.
Kas dėl Rusijos delegacijai visiškai nežinomos, tikro ar suklastoto Peterburgo telegrafo agentūros pranešimo, kurią cituoja vokiečių spauda ir valstybės sekretorius fon Kiulmanas, delegacija privalo plačiau susipažinti su padėtimi.
Ponas Trockis išreiškė savo apgailestavimą dėl įvykusio nesusipratimo, kuris jokiu būdu negali būti siejamas su delegacijos darbais.“
L. Trockio bėdos tuo dar nesibaigė, nes jam teko aiškintis ir dėl bolševikinės agitacijos, kuri masiškai buvo skleidžiama Rytų fronto sąjungininkų daliniuose. Reikia pripažinti, kad jo atsakymas yra tikras bolševikinio melo ir manipuliavimo žodžiais pavyzdys:
„Kas dėl generolo Hofmano ir kitų trijų derybų šalių karinių atstovų protesto dėl straipsnių spaudoje, radijo telegramų, atsišaukimų ir t.t., turiu pareikšti, kad nei paliaubos, nei taikos derybų eiga negali apriboti spaudos ir žodžio laisvės.“
Lietuvių dalyvavimas derybose neįėjo į Vokietijos valdžios planus
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad kita derybų pusė buvo ne geresnė. Bent jau ciniškas Vokietijos elgesys su okupuotais kraštais, pridengiant savo aneksinius planus. Kaip prisimename, Lietuvos Taryba kreipėsi į civilinę ir karinę Vokietijos valdžią su prašymu leisti jos atstovams dalyvauti Lietuvos Brastos derybose. Abi valdžios atšakos net nesiteikė atsakyti į Tarybos raštus.
Lietuvių dalyvavimas taikos derybose neįėjo į Vokietijos valdžios planus. Tarybos nariai suprato, kad gruodžio 11 d. akto pirmąją dalį vokiečiai naudoja tik kaip argumentą Lietuvos atskyrimui nuo Rusijos. Net tokio, mūsų akimis žiūrint, provokiško akto neleista paskelbti Lietuvoje. Lietuvos Taryba daugiau nepasitikėjo vokiečiais ir jų pažadais pripažinti nepriklausomybę. Ji pasijuto apgaudinėjama, nuvilta ir išnaudojama aneksionistų. Todėl buvo pradėta svarstyti galimybė pakeisti gruodžio 11 d. aktą, paskelbti šalies nepriklausomybę su sostine Vilniumi ir atsisakyti amžinų ryšių su Vokietija.
Vokiečiams antrajam derybų su bolševikais ratui buvo būtina lietuvių savarankiškumo deklaracija su parašais. Vokiečiai jau sausio 4 d. žinojo apie Lietuvos Tarybos sausio 8 d. planus skelbti nepriklausomybę. Štai ištrauka iš dokumento:
„Vokietijos užsienio reikalų žinybos pareigūno pranešimas žinybos vadovui (dėl plano panaudoti tautų apsisprendimo teisę Bresto derybose su Rusija)
Ieškant išeities iš sunkumų, tikslinga išspręsti okupuotų teritorijų likimą ir jų atlaisvinimo problemą deryboms su Rusija, kad šios sritys pačios priimtų sprendimą, remdamosi tautų apisprendimo teise, atsiskirti nuo Rusijos, ir apie tai informuotų Rusijos vyriausybę...
Šio mėnesio 8 d. Lietuvoje, nepaisant nieko, susirinks Taryba paskelbti Lietuvos savarankiškumą. Atitinkamam sprendimui reikėtų tik papildymo apie Rusijos informavimą ir dokumentą rašytine forma įteikti Rusijos vyriausybei. Tai būtų galima padaryti per mūsų kurjerį...
... Dabartinėmis sąlygomis neabejotinai galima imtis tokių žingsnių tik Lenkijoje ir Lietuvoje. Tikriausiai reikėtų rekomenduoti tai padaryti.
O dėl Lietuvos baronas fon Falkenhauzenas, su kuriuo šis klausimas apsvarstytas, pasiruošęs šio mėnesio 8 dieną padaryti viską, kas reikalinga. Tam jis gavo ir generolo Ludendorfo sutikimą.“
Vokiečių civilinės ir karinės valdžios veiksmų koordinatorius Frydrichas fon Falkenhauzenas ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad Lietuvos Tarybos posėdyje būtų priimti vokiečiams reikalingi sprendimai. Jau sausio 7 d. buvo kreiptasi į Tarybą, kad ji viešai paskelbtų nepriklausomybę ir parengtų dokumentą su narių parašais, bet griežtai laikantis gruodžio 11 d. nutarimo pirmosios dalies.
Lietuvos Taryba neketino besąlygiškai paklusti vokiečiams
Tačiau Lietuvos Taryba jau nesirengė besąlygiškai paklusti vokiečiams. Sausio 8 d. Lietuvos Tarybai buvo ilga ir sudėtinga. Tądien Taryboje virė aistros, keitėsi nuotaikos ir priimami sprendimai. Posėdžiai tęsėsi visą dieną nuo pusės dešimtos ryto iki 10 valandos vakaro. Po aštrių ginčų nutarta prie gruodžio 11 d. nutarimo pirmojo punkto pridėti Petro Klimo pasiūlytą ir daugumos Tarybos narių nubalsuotą pareiškimą:
„Lietuvos Tarybos 1918 m. sausio 8 d. nutarimas dėl nepriklausomybės skelbimo (skelbimo formulė)
Lietuvos Taryba, vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąją tautų apsisprendimo teise ir lietuvių konferencijos nutarimu, priimtu Vilniuje 1917 m. rugsėjo mėn. 17–22 d., skelbia atkurianti nepriklausomą demokratiškai sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir šią valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams su kaimynais nustatyti būtina kuo greičiau sušaukti Steigiamąjį seimą, visų Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktą.“
Už tokią formulę balsavo 12 Tarybos narių, 2 susilaikė, o 3 balsavo prieš. Penki Tarybos nariai –Steponas Kairys, Justinas Staugaitis, Alfonsas Petrulis, Petras Klimas, Kazys Bizauskas – siūlė nieko nelaukiant ir be vokiečių žinios savarankiškai deklaruoti savarankiškumą.
Tačiau Taryba nusprendžia, kad būtinas bendras su vokiečiais posėdis. Tarybos delegacija išvyko supažindinti su naujuoju nutarimu vokiečių okupacinės valdžios atstovus. Likę nariai tuo pat metu rengė ir svarstė pirmininko kalbos apie nepriklausomybės paskelbimą tekstą. Vakarop grįžo Tarybos nariai po pasitarimo su Frydrichu fon Falkenhauzu.
Štai kaip padėtis aprašoma Lietuvos Tarybos posėdžio protokole Nr. 32:
„Sugrįžę Smetona, Vileišis, Stulginskis ir Narutavičius praneša, kad vokiečių valdžios atstovai nesutinka, kad gruodžio 11 d. rezoliucija būtų nors kiek permainyta. Tie valdžios atstovai nurodo, kad jiems reikalinga Tarybos nutarimo notifikacija Rusijai ir tik tais žodžiais, kurie yra pirmojoje gruodžio 11 d. rezoliucijoje.“
Turbūt negalima tikėtis, kad šis vokiečių sprendimas labai nustebino Tarybos narius. Vėl įsiplieskė diskusija ir pagaliau buvo nutarta:
„... sutikti skelbti pirmąją gruodžio 11 d. rezoliuciją be permainų, jei vokiečių valdžios bus duotos tam tikrų sąlygų išpildymo garantijos.
Tų sąlygų ir garantijų projekto išdirbimui išrinkta komisija iš Smetonos, Vailokaičio ir Vileišio.“
Sausio 9 dienos rytą Taryba vėl pradėjo savo posėdžius ir svarstė rašto į vokiečių valdžią projektą. Reikia pasakyti, kad Tarybos iškelti reikalavimai okupacinei valdžiai buvo iššaukiantys ir įžūlūs. Būtent formulavimo aštrumas ir užduotų klausimų tikslumas rodo tą įtampą, kurią tomis dienomis išgyveno Tarybos nariai. Štai kas buvo rašoma dokumente, įteiktame Frydrichui fon Falkenhauzenui:
„Lietuvos Tarybos užklausimas vokiečių administracijai dėl garantijų valstybingumui mainais už gruodžio 11 d. akto notifikavimą
Lietuvos Taryba tik tada galės notifikuoti Rusijos valdžiai savo nutarimų 1917 m. gruodžio 11 d. pirmąją dalį, padėjusi po ja Lietuvos Tarybos narių parašus, kada Lietuvos Tarybos atstovybei bus tuojau suteikta proga iš atitinkamų Vokiečių valstybės organų gauti aiškų ir tvirtą atsakymą, atitinkantį Lietuvos interesus ir liečiantį šiuos klausimus:
a) Kada ir kokiomis sąlygomis bus perduota Lietuvos Tarybai krašto valdžia?
b) Kada bus iš Lietuvos atitraukta kariuomenė ir kada bus sudaryta galimybė kurti lietuvių miliciją?
c) Ar Vokietijos valstybė pripažins Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir kada?“
Po šio Lietuvos Tarybos demaršo buvo laukiama audringos okupacinės valdžios reakcijos. Tačiau vietoje to vokiečiai netikėtai pasiūlė surengti bendrą vokiečių administracijos ir Tarybos posėdį. Reikia pasakyti, kad tai pirmas ir kartu paskutinis bendras posėdis. Posėdis prasidėjo 3 valandą po pietų ir vyko visiškai ramiai. Jo metu nebuvo svarstoma jokių rimtų klausimų. Apie posėdį rašė visi Lietuvoje leisti laikraščiai („Dabartis“):
„Lietuvos Tarybos posėdis
Pasak korespondencijų biuro „B“ pranešimo, sausio mėnesio 9 d. popiet akivaizdoje valdijos viršininko ir pirmininkaujant tarybos pirmininkui d-rui Smetonai, įvyko Lietuvos Tarybos posėdis. Nagrinėjama daug svarbių klausimų.“
„Lietuvos aidas“:
„Sausio mėn. 9 d. laikinai paskirtame Tarybai bute (Jurgio g. 11) 3 val. po pietų buvo pirmas atidaromasis oficialinis posėdis su okupacijos valdžios atstovais. Dalyvavo visi Tarybos nariai, išėmus J. Šaulį, kurs dabar yra Berlyne ir D. Malinauskį, kuriam nepriėjo pakvietimas.
Civilinės valdžios viršininkas baronas Falkenhausenas Vyriausiojo Rytų karo vado vardu pasveikino prakalba susirinkusią Tarybą ir išreiškė linkėjimų. Haupt. Gilsa pranešė, jog karo valdžia Lietuvoje priėmė savo žinion pranešimą apie išrinktąjį Tarybos prezidiumą ir jog karo valdžios viršininko yra paskirtas haupt. Gilsa, pirmuoju kamisoriumi prie Liet. Tarybos, gi oberleit. Kuegler‘is–antruoju.“
Taip gana netikėtai augusi įtampa, neišsiliejo į audrą.
