Karalius
Lietuvos karalystė egzistavo 10 metų: nuo Mindaugo vainikavimo 1253 m. liepą iki jo nužudymo 1263 m. Vėliau žinomi dar du mėginimai sukurti Lietuvos karalystę. 1429–1430 m. savo gyvenimo pabaigoje tai pamėgino padaryti Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1526 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų taryboje atsirado naujas planas steigti atskirą Lietuvos karalystę, karūna vainikuojant mažametį valdovo Žygimanto Senojo sūnų Žygimantą Augustą.
Tačiau abu šie bandymai buvo nesėkmingi.
Lotyniškame Vakarų pasaulyje Viduramžiais buvo įsitvirtinusi institucinė krikščioniškos karalystės ir krikščioniško karaliaus samprata, išaukštinimą karaliumi siejusi su popiežiaus (kartais imperatoriaus) sankcionuota ir (arki)vyskupo patepimo lydima ceremonija.
Tokia tvarka užsimezgė nuo 754 m., kai popiežius Steponas II Sen Deni abatijoje vainikavo frankų karalių Pipiną Jaunesnįjį. Brandžiaisiais Viduramžiais ši karalysčių steigimo ir karūnavimo tvarka išplito visoje Europoje – nuo Pirėnų pusiasalio iki Skandinavijos ir Vidurio bei Pietų Europos. Buvo sukurtas ir detalus tokios karūnacijos ceremonialas – ordo coronationis.
Būtent Mindaugui ir buvo lemta tapti paskutiniuoju naujai pateptu karaliumi
XIII a. pirmoje pusėje vyko paskutinis intensyvus šios tradicijos raidos etapas, kai nuo 1204 iki 1253 m. vienas po kito popiežiaus palaiminimu, o kartais ir jo paties rankomis, karūnuoti Aragono Ispanijoje valdovas Petras II, Bulgarijos Kalojanas, Serbijos Steponas ir Lietuvos Mindaugas.
Būtent Mindaugui ir buvo lemta tapti paskutiniuoju naujai pateptu karaliumi (vienalaikis Haličo-Voluinės kunigaikščio Danieliaus Romanovičiaus išaukštinimas taip ir liko neužbaigtas). Nepaisant įvairių mėginimų, daugiau karalysčių Europoje Viduramžiais įkurta nebuvo. Politinė sistema vėlyvųjų Viduramžių Europoje stabilizavosi ir įsteigti naują karalystę pasirodė neįveikiama užduotis net iškiliems Burgundijos hercogams.
Karūnavimo istorijoje svarbiausia buvo tai, kad vainikavimo ceremonialas karūnuojamąjį asmenį išskyrė iš kitų galinčių pretenduoti į politinę valdžią. Ne veltui patepimas ir vainikavimas karūna taip akcentuojamas Mindaugo karūnacijos metais surašytoje privilegijoje Rygos pirkliams: „Patepti šventu aliejumi, buvome pakelti Lietuvos karaliumi ir užsidėjome karaliaus karūną“ (in regem Lettowie oleo sacrato peruncti, regni suscepimus diadema).
Karalystės rango klausimas spręstas tarptautiniu mastu, todėl tarptautinė situacija buvo esminis faktorius karalystės steigimo istorijoje.
Mindaugo atveju politinė konjunktūra buvo palanki naujų karalysčių atsiradimui. Po Šventosios Romos imperatoriaus Frydricho II mirties (1250), popiežius Inocentas IV galėjo suaktyvinti politinius veiksmus, stiprindamas ilgamečio konflikto su imperatoriumi metu susvyravusias pozicijas.
Mindaugo pasiuntinys Parbus, lydimas Livonijos ordino tarpininkų, Inocentą IV aptiko Milane, popiežiui iškilmingai keliaujant į Romą. Naujų karalysčių krikščioniško pasaulio paribyje palaiminimas buvo ilgametė Šventojo Sosto tradicija. Nenuostabu, kad tuo pat metu popiežius dėl karūnacijos derėjosi ir su Mindaugo kaimynu bei politiniu varžovu stačiatikiu Haličo–Voluinės kunigaikščiu Danielium Romanovičium.
Livonijos ordino magistro Andriejaus Štirlando tarpininkavimas ir efektyvi Mindaugo diplomatija lėmė greitą įvykių eigą: ne tik Mindaugo ir Mortos vainikavimą 1253 m. liepos 6 d., bet ir karališkos valdžios tęstinumo užtikrinimą, 1255 m., popiežiui Aleksandrui IV leidus vainikuoti ir jų sūnų – sosto įpėdinį.
Tačiau nutrūkus tęstinumui, karalystės vardas ir karališkas titulas galėjo būti prarastas. Mindaugo ir jo teisėtų palikuonių nužudymas popiežiaus ir kitų krikščionių valdovų buvo suvokiamas kaip „krikščioniškos karalystės“ pabaiga.
Tiesa, ją buvo galima atkurti, kaip kad kadaise buvo atkurta net Romos imperija. Todėl popiežius Klemensas IV savo 1268 01 20 bule Čekijos karaliui Pšemislui Otokarui II buvo pavedęs „pastatyti joje [Lietuvoje] karalystės sostą“, kaip tai buvo „valdant šviesios atminties Mindaugui“.
Tačiau įvyko kitaip. Lietuvoje ne tik neliko karališkos valdžios tęstinumo, bet užmirštas buvo ir pats karalius Mindaugas. Pagal klasikinį krikščioniškų karalysčių modelį sukurtos Mindaugo karalystės precedentu savo politinių veiksmų nerėmė nė vienas vėlesnis Lietuvos valdovas.
Lietuvoje ne tik neliko karališkos valdžios tęstinumo, bet užmirštas buvo ir pats karalius Mindaugas.
Mindaugo karalystės istorija neiškilo ir 1429–1430 m., vykstant intensyvioms teorinėms diskusijoms bei politiniams ginčams dėl Vytauto karūnacijos, kuriose istorinė tradicija vaidino svarbų vaidmenį, o Romos karaliaus Zigmanto Liuksemburgo kanceliarijoje buvo prisiminti net marginaliniai Kastilijos, Škotijos, Sicilijos karalysčių atvejai.
Tuo tarpu 1526 m. vėl sugalvojus Lietuvos karalystės projektą, tęstinumas matytas Vytauto istorijoje – Lietuvos teisių į karalystę istorinis argumentas buvo neįvykusi Vytauto karūnacija.
Ikikrikščioniškos Lietuvos valdovai
Analizuojant istoriniuose šaltiniuose sutinkamus XIII–XV a. Lietuvos valdovų titulus, į akis krenta kelios svarbios tendencijos. Visų pirma, tokiam tyrimui pirmaeiliai yra kad ir negausūs dokumentiniai ir epistoliariniai šaltiniai – Lietuvos valdovų tarptautinės sutartys ir jų korespondencija su užsienio šalių politiniais subjektais.
Tai yra šių dokumentų intituliacijos (Lietuvos valdovų savęs įvardijimas) dokumentuose ir laiškuose bei inskripcijos (Lietuvos valdovų titulavimas jiems adresuotuose laiškuose). Medievistinėje istoriografijoje (pavyzdžiui, klasikiniame Herwigo Wolframo veikale „Intitulatio“) pagrįstai akcentuojamas intituliacinės dokumento dalies politinis pobūdis – politinių idėjų ir net pretenzijų išraiška.
Tokių vietų svarba yra juo didesnė nagrinėjant šaltinių menkai atspindimą senąją istorijos epochą, kuomet valdovų ar didikų savimonę tenka rekonstruoti nemaža dalimi būtent iš tokių lakoniškų užuominų, nes kitokių išsamesnių šaltinių mažai arba nėra išvis.
Tuo tarpu naratyvinių šaltinių (kronikų ir metraščių) duomenys šiuo klausimu mažiau vertingi, kadangi jų autoriai titulus vartojo itin laisvai. Čia užteks paminėti, kad Livonijos eiliuotoji kronika Mindaugą (kaip, beje, ir jo anoniminį tėvą) karaliumi (kunic) vadina dar iki karūnacijos, daug įvairių karalių galime sutikti ir kitose Vokiečių ordino kronikose.
Skaitome apie „Žemaičių karalių Mažeiką“, „lyvių karalių Kaupą“, „žiemgalių karalių Nameisį“, o Vydgandui Marburgiečiui karaliai yra visi Gediminaičių kilmės kunigaikščiai (Butautas Kęstutaitis ir kiti).
Žvelgiant į šaltinių visumą, tik Mindaugo laikais galime kalbėti apie aiškų karališko titulo ir jo gavimo aplinkybių suvokimą. Dokumentuose Livonijos ordinui jis pabrėžia, kad buvo „vainikuotas karaliumi“ (in regem sumus coronati) ir nuosekliai save tituluoja „Dievo malone Lietuvos karaliumi“ (Mindowe Dei gratia rex Lettowiae).
Po Mindaugo nužudymo Lietuvos valdovų titulai dokumentuose įvairavo iki pat XIV ir XV a. sandūros, todėl tenka sutikti su nuomone, kad valdovų titulatūra Lietuvoje nebuvo nusistovėjusi.
Tai visiškai nestebina, kadangi tokių titulų vertė ir poreikis aktualus tapdavo visų pirma santykiuose su užsienio kraštais. Lietuvos monarchai tituluodavosi (ir buvo kitų tituluojami) atsižvelgiant į egzistuojančią kitos pusės titulatūros tradiciją.
Todėl popiežiui Jonui XXII Gediminas lotyniškai prisistato kaip „lietuvių ir daugelio rusų karalius“ (Gedeminne Letwinorum et multorum Ruthenorum rex), Konstantinopolio patriarchui Algirdas graikiškai tituluojasi „bazilėjumi“, o rusiškuose dokumentuose ir metraščiuose žinomi tik „didieji kunigaikščiai“ (pavyzdžiui, 1371 m. taikos sutartyje su Maskva – Се язь князь великии Олгерд).
Tai buvo neabejotinai sąmoninga Lietuvos valdovų strategija – pabrėžti savo valdžios suverenumą kitos pusės vartojamomis sąvokomis. Tokia įvairovė yra su keliomis politinėmis sistemomis save siejančio ir su įvairiomis civilizacijomis kontaktuoti įpratusio Lietuvos politinio elito tradicija – naudoti tokią terminiją, kuri aiški ir suprantama kitai komunikacinio dialogo pusei.
Tuo tarpu kalbant apie karaliaus terminą konkrečiai, tai būtina pastebėti, kad ne tik naratyviniuose šaltiniuose, bet ir dokumentuose karaliais save vadino ir buvo vadinami ne tik valdovai Gediminas ar Algirdas, bet ir kiti Lietuvos kunigaikščiai.
Antai 1385 m. dokumento Livonijos ordinui intituliacijoje „Polocko karaliumi“ (Rex in Ploscovia) save įvardijo Jogailos brolis Andriejus Algirdaitis, 1390 m. žemaičių bajorai dokumente Ordinui karaliumi vadino Ordino tremtyje gyvenantį Vytautą (koning Withoud).
 |
| Jogaila iš pradžių buvo Lietuvos didiysis kunigaikštis, o po to - aukščiausias kunigaikštis |
1367 m. Algirdo ir Kęstučio taikos sutarties su Livonijos ordinu intituliacijoje skaitome – „Algirdas ir Kęstutis, broliai Lietuvos karaliai“ (Algherden ac Kenstutten, fratres reges Lethowie). Akivaizdu, kad karaliaus terminą sutarties sudarytojai vartoja kaip „valdovų“ sinomimą, o ne kaip dviejų „karalių“ klasikinės diarchijos prasme.
Dar ryškiau požiūrį į Lietuvos valdovus atspindi žymus 1358 m. Šventosios Romos imperatoriaus Karolio IV laiškas Lietuvos kunigaikščiams jų krikšto klausimu.
Laiškas adresuotas konkrečiai neįvardintam Lietuvos „valdovui ir jo broliams kunigaikščiams“ (illustribus et magnificis principi et eius fratribus ducibus). Imperatorius akivaizdžiai vengė Lietuvos valdovą vadinti karaliumi, veikiausiai turėdamas galvoje savo kaip mundi monarcha teisę įsteigti naują krikščionišką karalystę. Tačiau jis vartojo sąvoką „princeps“, tokiu būdu pripažindamas Lietuvos valdovo suverenumą.
To meto lietuvių kalboje turbūt vartotas dar I tūkstantmetyje perimtas germanizmas „kunigas“.
Karalystės rangas buvo iškilęs ir kiek ankstesnių lietuvių derybų dėl krikšto metu. Vengrijos karalius Liudvikas Anžu 1351 m. už krikštą Kęstučiui žadėjo tarpininkauti iš popiežiaus gaunant karaliaus vainiką (a papa coronam regiam obtinere).
Suprantama, kad tokie pažadai būtų beprasmiai, jei Lietuvos valdovai būtų traktuojami kaip visaverčiai „karaliai“. Beje, po kelių dešimtmečių (1377 m.) jau būdamas ir Lenkijos karaliumi Liudvikas neseniai mirusį Algirdą vadina „Lietuvos aukščiausiuoju kunigaikščiu/valdovu“ (Olgordi summi principis Lithuanorum).
To meto lietuvių kalboje turbūt vartotas dar I tūkstantmetyje perimtas germanizmas „kunigas“, kurį tik vėliau slavų kalbų įtakoje pakeitė iš frankų valdovo Karolio Didžiojo vardo nukaldintas „karalius“.
Toks į vokišką karalių panašus žodis buvo gerai suvokiamas ir atpažįstamas svetimšalimas stebėtojams iš Vakarų.
Kita vertus, Lietuvos valstybei išsiplėtus į rytus ir bent jau dalyje elito (pavyzdžiui, tarp stačiatikių kraštuose valdančių Gediminaičių) plintant rusėnų kalbai, vis dažniau turėjo pasigirsti „didžiojo kunigaikščio“ („didžiojo kunigo“) terminas. Šis žodis buvo patogus ir dinastijos struktūros požiūriu – nes leido pabrėžti viešpataujančios giminės senjoro (didžiojo kunigaikščio) išskirtinumą tarp kitų tuo metu dar ganėtinai „suverenių“ giminaičių (kunigaikščių).
Didysis kunigaikštis
Dar tarpukaryje lenkų istorikas Janas Adamusas įtikinamai pademonstravo, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio (magnus dux Lithuaniae) titulas Lietuvos valdovams galutinai nusistovėjo tik Vytauto valdymo metu. Tačiau tendencija rinktis šį titulą pastebima dar iki unijos su Lenkija ir Lietuvos katalikiškojo krikšto.
Pagrindinis argumentas šiai tezei pagrįsti – originale išlikusi 1379 m. Jogailos ir Kęstučio Trakų sutartis su Vokiečių ordinu, kurioje Lietuvos valdovai save tituluoja „Jogaila, aukščiausias lietuvių kunigaikštis, ir Kęstutis, Trakų kunigaikštis“ (Wir Jagel, obirster herczoge der Littouwin unde Kenstutte, herczoge zcu Tracken).
Prie šio dokumento pridėtame antspaude rusėniškame įraše perskaitomas žodis князь. Keistesnis Jogailos apibūdinimas 1380 m. Dovydiškų sutartyje „Jogaila, aukščiausias lietuvių karalius“ (Wir Jagel, obirster kung der Littouwen), lyg būna „žemesnių“ karalių, taigi čia vėl matome veikiau „didžiojo kunigaikščio“ savimonės išraišką.
1382 m. Bražuolės paliauboms su vis tuo pačiu Ordinu prisiekia „du karaliai“ – koning Jagal und koning Skirgal, o tų pačių metų Dubysos taiką Jogaila skelbia panašiai kaip 1380 m. sutartyje – „didysis karalius“ (Wir Jagal, von Gotis gnaden grosir koning zcu Lyttauwin; pridėtame antspaude įrašas – rex in Lettov).
Taigi ketverios sutartys ir keturi intituliacijos variantai, kurių nė vieno negalėtumėm vertinti kaip karališkojo titulo, kokį matėme kad ir Gedimino laikais. Tendenciją į „didžiojo kunigaikščio“ titulą stebime ir 1383 m. Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado Ciolnerio Rotenšteino dokumente, kuriuo jis nutraukia taiką su Jogaila, pastarąjį aiškiai vadindamas „Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“ (grosin herczogin zu Littouwin).
Jau lotyniškai tą patį titulą pavartoja labiau draugiškame 1385 m. balandžio mėnesio laiške – „Lietuvių didžiajam kunigaikščiui Jogailai“ (Jagaloni magno duci Litwinorum). Pagaliau Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila tituluojasi 1385 m. Krėvos dokumente (Nos Jagalo virtute Dei dux magnus Litwanorum Rusieque dominus et haeres naturalis) – ir tikrai ne lenkai primetė jam tokį titulą.
Tikras karalius yra ne tas kuris juo vadinasi, o tas, kuris tokiu aiškiai ir oficialiai tam tikroje politinėje sistemoje pripažįstamas.
Iš visko sprendžiant, Lietuvos valdovai ilgainiui suvokė, kad jiems vis labiau kasdienybėje įprastas didžiojo kunigaikščio titulas vartotinas ir vakarietiškame kontekste, jau vien dėl numanomo krikšto ir krikščioniško karūnavimo perspektyvos.
Todėl baigiant klausimas: ar verta bijoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo, jei jo nebijojo Jogaila ir kiti Lietuvos monarchai? Tikras karalius yra ne tas kuris juo vadinasi, o tas, kuris tokiu aiškiai ir oficialiai tam tikroje politinėje sistemoje pripažįstamas.
Svarbu suvokti, kad Lietuva XIV a. nebuvo karalystė to meto vakariečių ar rytiečių akimis, nes tokia karalystė galėjo būti tik krikščioniška. Todėl derybose dėl krikšto ir iškyla potenciali Lietuvos valdovų karūnacijos galimybė. Jei XIV a. Lietuvos valdovai galėjo tenkintis ir sąmoningai žaisti savo titulų „įvairove“, tai šių laikų kalba vis dėlto reikalauja aiškaus termino.
Verta skirti du dalykus: 1) karalystės rangas galimas tik priklausant Romos krikščioniškai tarppolitinei sistemai; 2) XIV a. Lietuvos monarchai buvo suverenūs valdovai ir jų statuso nenuvertinsime, jei ir toliau juos tradiciškai vadinsime didžiaisiais kunigaikščiais, valdovais, monarchais. Tokiu būdu nesukursime ir bereikalingos skirties tarp tariamų „karalių“ Gedimino ir Algirdo bei „tik“ didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo, o taip pat neprarasime Mindaugo išaukštinimo išskirtinumo.
Pagaliau tai yra ir Lietuvos istorinė tradicija. Priešingai tvirtinantiems, kad „didžiųjų kunigaikščių“ terminą mums primetė XIX a. lenkų ir rusų istorikai, būtina pabrėžti, kad tradicija senuosius ikikrikščioniškos Lietuvos valdovus vadinti didžiaisiais kunigaikščiais atsirado XVI a. pr. Lietuvos metraščiuose, kuriuose pirmą kartą pamėginta aprašyti visą Lietuvos istoriją nuo pat legendinių Romos laikų.
Lietuvos metraščių autoriai seniesiems Lietuvos valdovams pritaikė jiems įprastą ir savą „didžiojo kunigaikščio“ titulą. Todėl metraščių veikėjai yra „kunigaikštis Palemonas“, „didysis kunigaikštis Kernius“, „didysis kunigaikštis Skirmantas“, ir, žinoma, „didieji kunigaikščiai“ Vytenis, Gediminas ir Algirdas.
Nuo to laiko visi tolesni istorikai aprašydami senąją Lietuvos istoriją (lotyniškai Albertas Vijūkas-Kojalavičius ar lenkiškai – Motiejus Stryjkovskis) Lietuvos valdovus nedvejodami vadino „didžiaisiais kunigaikščiais“.
Tokia titulo tradicija savaime neįpareigoja, tačiau yra dar vienas stiprus argumentas senosios Lietuvos valdovus toliau vadinant didžiaisiais kunigaikščiais, valdovais ir monarchais.
