Galima būtų pagalvoti, kad papūga ant pirato peties – tik išgalvotas motyvas, neturintis nieko bendro su realybe. Tačiau iš tikrųjų papūgos vaizduojamos ne šiaip sau – jų šaknys yra istorinės. Pirmą kartą literatūroje papūga ant peties atsirado Roberto Louiso Stevensono knygoje „Lobių sala“ 1883 metais. Autorius papūgos neišsigalvojo – ji iš tikrųjų buvo svarbus auksinio piratavimo laiko (17 amžiaus vidurys-18 amžiaus vidurys) simbolis.
Amerikos ir Australijos žemynų atradimas, suintensyvėjusi prekyba su Azijos kraštais, pagerėję laivybos metodai – visa tai reiškė, kad tuo metu vandenynais keliavo labai brangūs kroviniai. Nepaisant visų tų turtais prikrautų laivų, nemažai jūreivių gaudavo gana nedidelius atlyginimus. Darbo sąlygos buvo sunkios, o norint pakilti karjeros laiptais tekdavo ilgai plauti triumus. Taigi, nemažai šių stiprių jaunų vyrų pasuko lengvesniu keliu – į piratavimą. Bet ir šis niekingas darbas nebuvo lengvas – laivus reikėjo medžioti, o šie visada buvo pasiruošę gintis.
Norėdami padidinti savo šansus gauti gerą grobį, piratai suko ten, kur laivyba buvo intensyvesnė, o krovinys – brangesnis. Patys piratai dažniausiai buvo europiečiai, tačiau jiems teko keliauti į Karibus, Indijos vandenyną, nemažai jų sukiojosi palei vakarinius Afrikos krantus. Taigi, kelionės buvo ilgos, nuobodžios ir liūdnos. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl piratai gerdavo daug romo – o ką daugiau veikti? Naminis gyvūnas bent kiek praskaidrintų nuotaiką, tačiau kokį jį pasiimti?
Patys piratai dažniausiai buvo europiečiai, tačiau jiems teko keliauti į Karibus, Indijos vandenyną, nemažai jų sukiojosi palei vakarinius Afrikos krantus. Taigi, kelionės buvo ilgos, nuobodžios ir liūdnos.
Katė, žinoma, būtų neblogas kompanionas, o ir žiurkes bent kiek išgaudytų. Šuo tuomet buvo matomas kaip aristokratų žaislas, bet juk piratai patys save matė kaip turtingus jūrų valdovus. Tačiau ir šunis, ir kates reikia šerti, o ilgų, kelis mėnesius trunkančių kelionių metu maisto gali stigti. Kadangi piratai dažnai lankydavo egzotiškuose kraštuose, juos labai domino gyvūnai, kurių įprastai Europoje nesutiksi. Kai kurie imdavo beždžiones, bet ir jas reikia mokėti išlaikyti laive ir maitinti. Todėl piratai labai pamėgo papūgas.
Papūgai nereikia daug maisto, o sėklos, džiovinti vaisiai ir riešutai greitai negenda. Tačiau svarbiausia tai, kad toks augintinis ant peties atkreipia žmonių dėmesį. Piratas su papūga ant peties uostuose atrodo kaip ekscentriškas keliautojas ir, aišku, susilaukia daugiau moterų dėmesio. Tai leido piratams pasipuikuoti turimais turtais, parodyti, kad jie yra buvę ten, kur daugelis žmonių nenukeliauja. O kartu papūga buvo ir draugas, šioks toks emocinės šilumos šaltinis ilgose, varginančiose kelionėse, kuriose tekdavo pamatyti daug žiaurumo.
