Garsusis reformatorius, būsimas Rusijos ministras pirmininkas, labai artimai susijęs su Lietuva, Piotras Stolypinas 1901 metų kovo antrąją Kauno gubernijos susirinkime piktinosi, kad vieno Prūsijos perėjimo punkto viršininkas savavališkai uždraudė įnešti iš Rusijos mėsą, nors pagal 1897 metų Konvenciją kiekvienas pasienio gyventojas turįs teisę įnešti iki dviejų kilogramų mėsos.
Galvijai Vokietijoje tuo metu buvo vos ne dvigubai brangesni, nei Rusijoje.
Pagal galiojusią sutartį muito mokestis nuo karvės sudarė devynias, jaučio – dvidešimt penkias, pustrečių metų veršelio – penkias markes, paršelių, avių – vieną markę.
P.Stolypinas kalbėjo: „Dar 1899 metais mūsų gubernijos administracija numatė eksportui Taurogeną, per kurį eina kelias, bemaž pusiau skiriantis gubernijos teritoriją, ir Jurburgą (Jurbarką), kuris vasarą turi susisiekimą su Kaunu upe. Manau, jog, sudarant naują prekybos su Vokietija sutartį ir galutinai renkantis pasienio punktą, per kurį būtų leidžiama išvežti galvijus, vertingiausia apsistoti ties Taurogenu, nes Jurburgas (Jurbarkas – A.J.) žiemą, be laivų judėjimo, neturi prekybinės reikšmės, o pirkliai galvijus atšeria ir parduoda būtent žiemą.“
Kaip žinia, 1687 – 1795 metais amžinas pasienio miestas Taurogenas (Tauragė) 1422 metų Melno susitarimu nustatyta siena priklausė Prūsijai, o nuo 1567 metų čia veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muitinė.
Po 1793 metų rugsėjo 25 dienos Gardino sutarties Prūsijos valdovai atsisakė Tauragės ir ją su Seirijais grąžino Lenkijos ir Lietuvos respublikai. Vėliau, po Lietuvos-Lenkijos valstybės trečiojo padalijimo, Taurogenas atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, jau pasienyje su Prūsija.
Pirmas muitinės pastatas atsirado 1833 metais
Sunku šiandien pasakyti, kur pirmuosius šimtmečius buvo įsikūrusi muitinė. Žinoma tik, kad XIX amžiuje ji su sandėliais statyta 1819 metais.
1831 metų lapkričio mėnesį Rusijos caras patvirtino dokumentą dėl Tauragės muitinės įsteigimo (iki to laiko čia veikė tik muitinės/sienos perėjimo punktas). Siena, kaip žinia, vingiavo tarp Tauragės ir Lauksargių bei atitinkamai link Jurbarko, o į kitą pusę – link Palangos.
uo metu miestelyje buvo apie šešis šimtus trisdešimt gyventojų, septyniasdešimt devyni gyvenamieji namai, aštuonios smuklės.
O pats muitinės pastatas atsirado 1833 metais.
Tuo metu miestelyje buvo apie šešis šimtus trisdešimt gyventojų, septyniasdešimt devyni gyvenamieji namai, aštuonios smuklės.
Po metų parengtas mūrinio Tauragės muitinės pastato projektas, sudaryta šio pastato statybos sąmata bei parengtas plento nuo Tauragės iki sienos su Prūsija projektas. Prie pastato projektavimo ir statybos daug prisidėjo tuometis ypatingai plačių interesų Rusijos finansų ministras grafas Jegoras Kankrinas.
Pastatus pasiglemžė gaisras
Deja, muitinė, paštas, evangelikų bažnyčia – iš viso per du šimtus pastatų – sudegė paskutiniajame 1836 metų gegužės mėnesio gaisre. Nepaliesti liko vos aštuoni kiemai. Muitinė perkelta į dvarą.
Gaisras ir Tilžės – Rygos plento nutiesimas davė ryškų postūmį miesto vystymuisi. 1844 metais parengtas etapinis naujos specialiai tam tikslui numatytos muitinės projektas. 1847 metais baigtas statyti dviejų aukštų mūrinis pastatas, skirtas pasienio areštuotiems asmenims, šiandien labiau žinomas Tauragės pilies vardu. 1852 metais pastatas aptvertas mūro tvora, įrengta pirtis, ūkinės paskirties statiniai. Visoms miesto mūrinėms statyboms plytas dovanojo grafas Platonas Zubovas.
Pagrindiniu gyventojų užsiėmimu tapo prekyba bei kontrabanda.
Milijonierius, daugelio stambių įmonių akcininkas Vasilijus Kokorevas 1857 metų birželio mėnesį išvykęs į ilgą kelionę po Europą, rašė: „Pagaliau mes Taurogene. Mūsų muitinė labai mandagi, pasus užregistravo per dešimt minučių ir atnešė mums į pašto viešbutį. Be kita ko, apie muitinę negalima spręsti iš išvažiavimo, nes tada beveik jokios apžiūros nebūna. Tikrą įspūdį galima susidaryti tik tada, kai grįžti namo ir kada muitininkai turi teisę viską naršyti.”
O šį kartą – plačiau apie pačią fizinę Rusijos – Prūsijos sienos apsaugą, muitinę bei pasienio sargybą, ano meto kovą su kontrabanda. Nes net ir šiandien iš tų tolimų ir mums tokių nemielų laikų tikrai galima kai ko pasimokyti. Juo labiau, kad pats reiškinys taip ir neišnyko...
1819 metais įkurta Rusijos imperijos „Muitinės sargyba“, 1832 metų spalio dvidešimtąją pervadinta Pasienio Sargyba.
1858 metų rugsėjo aštuntąją Vilniaus brigada pavadinta Taurogeno brigada ir tarp keturiolikos Rusijos imperijos pasienio brigadų gavo penktąjį numerį. Lietuvos teritorijoje, be jos, veikė dar Kybartuose įsikūrusi šeštoji brigada – Virbalio (Veržbolovo).
Tauragės pasienio sargybos brigada sukurta 1827 metais, o 1909 metais pervadinta šeštąja Taurogeno pasienio brigada ir gyvavo iki 1915 metų. Brigadą sudarė keturi skyriai ir devyniolika būrių. 1891 metais jai vadovavo pulkininkas baronas M. fon Nolde, 1909 metais tarnavo trisdešimt du karininkai. O nuo 1914 metų vasaros brigados viršininku buvo pulkininkas A. Tolmačiovas, po poros metų gavęs generolo majoro laipsnį.
Vėliau jis kategoriškai atsisakė pripažinti bolševikų valdžią, Rusijos pilietinio karo metu kovojo generolo A.Denikino armijoje. Baltagvardiečiams pralaimėjus, A.Tolmačiovas emigravo į tuometę Jugoslaviją, po to apsistojo Bulgarijoje, kur ir mirė.
Nuo pat pradžių susiklostė plačios pasieniečių, kaip šiandien sakytume, bendradarbiavimo tradicijos. Pavyzdžiui, antrosios apygardos prižiūrimame sienos su Prūsija penkių šimtų trisdešimties kilometrų ruože pasieniečiai labai artimai kontaktavo su karčemų sargyba (penkiasdešimt penki postai) ir muitininkais (septynios muitinės, aštuonios muitinių užkardos, vienuolika perėjimo punktų).
Pasienis su Prūsija buvo ypač stropiai saugomas
Iš karto galima konstatuoti, kad pasienis su Prūsija buvo ypač stropiai saugomas – šešių šimtų devyniolikos kilometrų ilgio sieną prižiūrėjo 4510 pasienio sargybinių, tuo tarpu, pavyzdžiui, šešių šimtų dešimties kilometrų ilgio sieną su Suomijos didžiąja kunigaikštyste – vos penki šimtai dešimt pasieniečių.
Caro pasieniečiai gaudavo gana nemažą atlyginimą.
Caro pasieniečiai gaudavo gana nemažą atlyginimą: 1903 metais kuopos vadas, turintis kapitono laipsnį, per metus uždirbdavo apie devynis šimtus rublių, dar tris šimtus šešiasdešimt rublių gaudavo maistui.
Tai buvo labai padori suma. 1899 metais Sankt Peterburge už aštuonis rublius buvo galima nusipirkti gerą kostiumą, o už vienuolika – lietpaltį.
1830 metų pradžioje labai išaugo kontrabandos per Rusijos – Prūsijos sieną mastai.
Kontrabandininkai puldinėdavo pasienio postus
Prieita iki to, kad kontrabandininkai, susibūrę į šimto ar daugiau žmonių grupes, pradėjo užpuldinėti pasienio postus, o, susidūrę su ginkluotais pasieniečiais, atsisakydavo pasiduoti ir įnirtingai priešindavosi.
Neretai tokių užpuolimų tikslas buvo vienintelis ir konkretus – prasibrauti per sieną. Tai privertė Finansų ministeriją imtis ryžtingų priemonių. 1832 metais Jurbarko karinės muitinės apygardos pajėgas sustiprino du kavalerijos eskadronai ir dvi pėstininkų kuopos, o 1836 metais, papildomai, pėstininkų pulkas su lengvąja aštuonių pabūklų baterija.
1854 metais visame pasienyje su Rytų Prūsija situacija pasikartojo – vėl ryškiai plūstelėjo kontrabandos srautas ir kartu padaugėjo plėšimų bei žudynių. Dėl to 1861 metais į minėtąją Jurbarko apygardą atvyko pėstininkų pulkas. Tų pačių metų gegužės aštuntąją pasirodė įsakymas šaukti į pasienio sargybos dalinius rekrutus. Tiesa, po trylikos metų to paties caro Aleksandro II įsakymu rekrutų prievolė panaikinta ir įvesta visuotinė karo prievolė.
Taurogeno pasienio brigadoje tarnavo nemažai žinomų, netgi legendinių, asmenybių, išgarsėjusių ne vien carinėje Rusijoje, bet ir visoje Europoje.
Nuo 1872 metų jai vadovavo trisdešimt penkerių metų Michailas Bajevas, pirmasis Generalinio štabo akademiją baigęs osetinas, vėliau paskirtas Jurbarko muitinės apygardos viršininku, o po dešimties metų tapęs generolu majoru.
1883 metais Taurogeno pasienio brigadoje savo karinę karjerą pradėjo būsimasis ryškus Rusijos valstybės veikėjas, vienas iš Rusijos imperijos specialiųjų tarnybų aukščiausiosios grandies vadovų, žandarmerijos generolas – leitenantas Pavelas Kurlovas.
Čia, o vėliau Baku ir Peterburgo pasienio brigadose jis įgijo operatyvinio darbo pagrindus, leidusius po poros metų įstoti į Peterburgo Aleksandro karo teisės akademiją.
Kurį laiką buvo Rusijos imperijos VRM Policijos departamento vadovas, dvejus metus vadovavo Teisingumo ministerijos Vyriausiosios Kalėjimų valdybai. Po Spalio revoliucijos, motyvuodamas sunkia liga, atsisakė pasiūlyto vidaus reikalų ministro pavaduotojo posto, dėl ko septynis mėnesius kalėjo Petropavlovsko tvirtovės vienutėje. O 1918 metų rugpjūčio mėnesį, vengdamas tapti raudonojo teroro auka, P.Kurlovas pabėgo iš šalies. Mirė Berlyne, palaidotas Tegelio kapinėse.
Dešimt metų (1888 – 1898) Taurogeno pasienio sargybos brigadoje tarnavo jaunesnysis karininkas, vėliau pakeltas vyresniuoju karininku brigados štabo pavedimams, Piotras Kolzakovas. 1915 metais jam suteiktas generolo majoro laipsnis. Dalyvavo pirmajame pasauliniame ir Rusijos pilietiniame kare. Pasitraukęs emigracijon į Prancūziją, tarnavo šios šalies armijoje. Mirė Rytų Pirėnuose.
Su Tauragės vardu susijusi ir garsaus rusų poeto Fiodoro Tiutčevo biografija. Tiesa, ne to tikrojo klasiko, bet jo vyresniojo sūnaus – taip pat Fiodoro (1860–1916). Baigęs karo mokslus, jis pasiekė pulkininko laipsnį, daugiausia tarnaudamas pasienyje, ir tuo pačiu nemažai rašė įvairiems Peterburgo leidiniams. Dalyvavo rusų–japonų kare. O 1906 metų pabaigoje komandiruotas į šeštąją Tauragės pasienio brigadą rašyti jos istorijos. Beveik penkerius artimiausius metus F.Tiutčevas buvo brigados skyriaus viršininkas ir kartu, nereaguodamas į vadovybės priekaištus, daug laiko skyrė kūrybai, užbaigė dvi apysakas iš praėjusiojo karo dienų.
Kalbant apie pasienį, vertėtų keletą žodžių tarti ir apie Taurogeno muitinę, juo labiau, kad abi šios įstaigos pagal darbo specifiką artimai susijusios. Rusijos imperijos statistikos duomenimis, 1898 metais per ją buvo išvežta prekių už 84 tūkstančius rublių (daugiausia žirniai, kviečiai, mediena, linų sėklos, akmenys, naminiai paukščiai ir pan.), o įvežta (rugių, silkių ir kt. prekių) už 140 tūkstančių rublių. Iki geležinkelio, palikusio Tauragę nuošalyje nuo Tilžės – Peterburgo kelio, nutiesimo, užsienio prekių judėjimas buvo kur kas ryškesnis (pavyzdžiui, 1854 metais išvežta už 2272 tūkst., 1855 m. įvežta už 8432 tūkstančius rublių).
Milijonierius, daugelio stambių įmonių akcininkas Vasilijus Kokorevas 1857 metų birželio mėnesį išvyko į ilgą kelionę po Europą: „Netoli Taurogeno pradėjome sutikinėti didžiulį sunkųjį paštą. Šešių arklių tempiamuose vežimuose veža dešimtis didžiulių pakų. Šis paštas kasdien paima po keturiasdešimt arklių. Pakuose brangiausios prekės iš Paryžiaus, Liono, Briuselio, mados dalykai, kuriuos skuba pristatyti, kol jie dar madingi.
Pagaliau mes Taurogene. Mūsų muitinė labai mandagi, pasus užregistravo per dešimt minučių ir atnešė mums į pašto viešbutį. Be kita ko, apie muitinę negalima spręsti iš išvažiavimo, nes tada beveik jokios apžiūros nebūna. Tikrą įspūdį galima susidaryti tik tada, kai grįžti namo ir kada muitininkai turi teisę viską naršyti. Lygiai 1 val. nakties mes praėjome šlagbaumą ir atsidūrėme Prūsijos žemėje.”
„Kunigaikšti Šastunovai, slaptasis patarėjau, ar nenorėtumėt išlipti?“
Garsus Rusijos XIX a. vidurio rašytojas Boleslovas Markevičius savo knygoje „Prieš ketvirtį amžiaus“ rašė: „Šlykštus spalio vakaras Peterburge su košiančiu vėju ir lietumi, pusiau apšviesta pašto karietų pastato salė, konduktoriaus signalas... Po to vėl lietus, švininis dangus, nesibaigiantis kelias iki Taurogeno, bemiegė naktis ankštame ekipaže, savigarbos priekaištai ir apgailestavimai. O prie sienos abejingas pasą tikrinusio tarnautojo balsas, iki šiol tebeskambantis ausyse ir pasirodęs toks įžūlus: kunigaikšti Šastunovai, slaptasis patarėjau, ar nenorėtumėt išlipti...“
Beje, verta prisiminti, kad XIX amžiaus antrojoje pusėje Tauragės miesto valdytoju tapo pasienio užkardos viršininkas. Mieste buvo įsikūręs Jurbarko pasienio muitinių apygardos štabas, kurio viršininkui buvo pavaldi Vilniaus pasienio karinės tarnybos kareivių brigada.
Pasieniečiams prieš agresyvius kontrabandininkus ginklus teko naudoti neretai. Pavyzdžiui, vien 1877 – 1881 metų laikotarpiu septyniose karinėse pasienio su Austrija ir Prūsija apygardose per susišaudymus nukauti ir sužeisti šimtas keturiasdešimt šeši kontrabandininkai, neskaičiuojant sužeistųjų, kuriems pavyko pabėgti.
Į pasienio tarnybą, kaip ir į kavaleriją, buvo šaukiami ne žemesni nei metro šešiasdešimties centimetrų ūgio naujokai
Valstybės tarybos 1892 metų nutarimu, į pasienio tarnybą, kaip ir į kavaleriją, buvo šaukiami ne žemesni nei metro šešiasdešimties centimetrų ūgio naujokai, tinkamo kūno sudėjimo, turintys gerą klausą ir regėjimą. Žemesniojo rango kariškių tarnyba truko ketverius metus, o naujokams kategoriškai drausta tarnauti vietovėse iš kurių jie pašaukti.
Vadai stengėsi kaitalioti sargybos vietas, stebėjo, kad neatsirastų „pamiltų vietų“, kad kareiviai perdėm nesusidraugautų su gyventojais. Griežtai laikytasi tvarkos, kad iki sargybinių išėjimo į postą nė vienas jų nežinotų, kur tądien budės. Tik prieš pat išeinant, posto vyresnysis siūlydavo traukti degtuką.
Patiems pasieniečiams sieną pereiti ne per muitinės postus kategoriškai drausta, tai laikyta rimtu nusikaltimu. Bet, pavyzdžiui, pasienyje su Prūsija, kilus kaimyninėje valstybėje gaisrui, potvyniui ar kitoms stichinėms nelaimėms, visi laisvi nuo tarnybos pasieniečiai privalėjo skubėti trumpiausiu keliu į pagalbą.
Žvalgyba užsiėmė vadai ir viršininkai
Didelis dėmesys, kovojant su vis labiau augančia kontrabanda, skirtas darbui su agentūra ir bendrų veiksmų su kontržvalgyba koordinavimui.
1894 metais vienoje pirmųjų direktyvų Atskirojo Pasienio Sargybos Korpuso vadas pažymėjo: „Nesėkmingus pareigūnų veiksmus persekiojant kontrabandą galima paaiškinti ir neturėjimu būriuose gerų informatorių ir negebėjimu atskirti tikruosius pranešimus nuo melagingų.“
Žvalgybine veikla užsiiminėjo visi pasienio vadai ir viršininkai. Apygardos viršininkas buvo atsakingas už agentūrinės veiklos organizavimą ir siųsdavo pavaldinius rinkti duomenų. Konkrečias užduotis agentams dėl kontrabandos duodavo apygardos štabo karininkas ypatingiems pavedimams.
Kartu su APSK agentūra, Rusijos pasienio rajonuose ir užsienyje veikė taip pat Atskirojo žandarų korpuso agentai. Vidaus reikalų ministras, tarnavęs, kaip matėme, ir Tauragės pasienio brigadoje, P. Kurlovas rašė: „Kontržvalgybos skyriaus viršininkas pačiame Prūsijos pasienyje į mano klausimą, kiek jis turi slaptųjų agentų, didžiuodamasis atsakė, kad tokių yra pusantro tūkstančio.“
Po 1892-1893 metų muitinės reformos vietoje likviduotos Jurburgo karinės muitinės apygardos sukurta Veržbolovo (Virbalio) muitinės apygarda. Keturios muitinės, tarp jų Virbalio, Tauragės ir Jurbarko, pripažintos „Pirmos klasės muitinėmis“.
Vienu skandalingiausių Virbalio pasienio apygardos istorijos atvejų, nuskambėjusių per visą Rusiją, galima laikyti dviejų kontrabandininkių – moterų sulaikymą. Damos 1903 metų gegužę pagautos su įkalčiais kai po gėlėtomis suknelėmis mėgino pernešti per sieną iš viso pusketvirto pūdo (apie šešiasdešimt kilogramų) sidabro plytelių. Ir įdomiausia, kad šios moterys buvo vienoje Rytų Prūsijos geležinkelio stočių tarnavusių žandarų vachmistrų žmonos...
Šio laikotarpio Jurbarko karinės pasienio apygardos statistika rodo, jog 1846-1855 metais išaiškinta 27 010 kontrabandos atvejų, konfiskuota prekių už 862 211 rublių. 1856-1865 metais išaiškinti 49 676 atvejai, o kontrabanda įvertinta 1 422 358 rublių. 1866-1875 sulaikyta kontrabandos už 1 166 877 rublius 90 kapeikų, 1876-1885 metais už 2 549 940 rublių 20 kapeikų.
Ieškojo anticarinės literatūros
Nelegalus įvairių daiktų gabenimas neapsiribojo vien materialinėmis vertybėmis. Nemažai rūpesčio to meto Rusijos valdžiai kėlė ir ideologiniai dalykai, vis labiau stiprėjančios anticarinės nuotaikos.
1895 metais pasienyje su Prūsija konfiskuota 10 890 egzempliorių įvairių leidinių. Daugiausia nelegalios literatūros sulaikyta Tauragės brigados rajone – dvidešimt šeši asmenys ir 8210 egzempliorių.
Pavyzdžiui, vien tų metų birželio septynioliktąją Dunokų būrio vadas konfiskavo tris pokus Laisvosios rusų spaudos fondo Londone anticarinės tematikos knygų rusų, anglų, žydų kalbomis.
1903 metų birželio devintą dieną Tauragės būrio žvalgas Ivanas Kovaliovas pastebėjo du kontrabandininkus, kurie, jį išvydę, puolė bėgti į Prūsiją. Kovaliovas ant arklio nusivijo juos ir vieną pažeidėją su šešiais nešuliais sulaikė. Už tai jis buvo apdovanotas dvidešimt penkių rublių premija. Šios premijos svorį galima įvertinti palyginus su tuo, jog karvė tuo metu kainavo vidutiniškai keturis rublius.
Eičių būrio unter karininkas Dudinas 1903 metų spalio devintąją gavo pranešimą apie gretimame ruože aptiktus pėdsakus ir su dviem eiliniais išvyko paieškon. Netrukus pavyko rasti kontrabandos slėptuvę. Už tai visi trys sulaukė apdovanojimo – po dešimt rublių kiekvienas.
Deja, tenka kalbėti ir tokia skaudžia visiems lietuviams tema kaip uždraustos literatūros lotyniškais rašmenimis draudimo metais (1864–1904) gabenimas į Lietuvą.
Lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje, pirmiausia, Rytų Prūsijoje, po to slapta įvežami į Rusijos valstybės teritoriją. Aktyviausiais centrais laikyti Tilžė, Priekulė, Bitėnai, Memelis (Klaipėda), Kenigsbergas, Šilutė ir Ragainė. Specialistų vertinimu, per keturiasdešimt draudimo metų ten išspausdinta 2687 pavadinimų knygų, laikraščių ir žurnalų. Svarbiausia tarp šių vietovių laikyta Tilžė – ji, pirmiausia, buvo netoli Rusijos imperijos ir Didžiosios Lietuvos sienos, ten veikė pirmoji tautinė Mažosios Lietuvos lietuvių draugija „Birutė“, veikė nemažai spaustuvių ir knygų leidyklų.
Kaip pažymi istorijos šaltiniai, patogiausia vieta draudžiamai literatūrai bei kontrabandinėms prekėms pernešti per sieną buvo Palangos – Kretingos pasienio juosta, kadangi Bajorų pasienio miestelis turėjo geležinkelio susisiekimą su Klaipėda, ėjo keletas link Rusijos sienos vedusių kelių, gyveno nemažai žmonių.
Kituose sienos ruožuose sąlygos kontrabandai gabenti nebuvo tokios palankios, gal tik ties Naumiesčiu (dab. Žemaičių Naumiestis), Sartininkais ir Taurage, kur vadinamoji politinė kontrabanda nešta ypatingai dideliais kiekiais.
Tuo užsiiminėjo beveik visi pasienio gyventojai, nes darbas buvo pakankamai pelningas. Tokie asmenys mažai domėjosi, ką perneša, nors skyrė prekių kontrabandą nuo politinės, mat už pastarąją buvo mokama daugiau. Daugelis kaimų iš abiejų sienos pusių buvo labai netoli vienas nuo kito, todėl kontrabandą buvo galima ne tik pernešti, bet ir lengvai permesti iš vieno namo į kitą, kadangi neretai juos skirdavo vos keliolika metrų.
Būta ir kitokių atvejų. 1903 metų lapkričio dvidešimt ketvirtosios įsakymu antrosios apygardos viršininkas generolas – leitenantas N. Morgoli atkreipė pavaldinių dėmesį, jog iš Tauragės brigados vado pranešimo dėl politinės kontrabandos protrūkio supratęs, kad būrio vadas poručikas M. Lesli, neatsižvelgdamas į brigados vado nurodymą, ne tik nedavęs įsakymo, bet ir pats asmeniškai nieko nepadaręs, kad būtų sustiprintas sienos ruožas. O skyriaus vadas papulkininkis S. Starickis nuo rugsėjo dvyliktos iki devynioliktos dienos, kai ir buvo pervežta stambi kontrabanda, nevykdė jokios sienos kontrolės, nesilankė nė viename būrio poste.
Už aplaidų požiūrį į savo tarnybines pareigas papulkininkiui S. Starickiui pareikštas papeikimas, o poručikui M. Lesli skirtos trys paros arešto daboklėje. Generolas N.Morgoli pabrėžė, kad, pasikartojus tokiam poelgiui, bus sprendžiamas poručiko tinkamumas toliau eiti pasienio tarnybos karininko pareigas.
Alkoholio vartojimas nelaikytas drausmės pažeidimu
Keletas žodžių apie pasienio kariuomenės žemesniojo rango kariškiams taikytas nuobaudas bei paskatinimus.
Alkoholio vartojimas nebuvo laikomas drausmės pažeidimu ir todėl nebaudžiamas.
Bet užtat numatyta griežta atsakomybė už tarnybinius nusižengimus, ypatingai, miegojimą poste. Pavyzdžiui, vien 1913 metais visoje Rusijoje už tai buvo nuteisti šimtas šešiasdešimt du pasieniečiai.
Nusižengusiųjų laukė griežta drausminė atsakomybė – pradedant draudimu iki trisdešimties dienų palikti postą ir baigiant areštu (paprastu, griežtu ir sustiprintu). Žemesniųjų laipsnių pasieniečiams taikyta ir plakimo rykštėmis bausmė. Iki penkiolikos smūgių galėjo nubausti būrio o iki penkiasdešimties – brigados vadas.
Veikė ir plati skatinimų sistema – nuo padėkos iki apdovanojimo medaliu „Už drąsą“ ar ženklu „Už pasienio kontrolę“. Kartu su šiuo sidabriniu ženklu buvo įteikiamas ir sidabrinis laikrodis su išgraviruotu įrašu „Už puikią tarnybą pasienyje“ bei sidabrine grandinėle.
Vidinėje ženklo pusėje buvo įrašas su dalinio pavadinimu, taip pat apdovanotojo vardas, pavardė bei rangas. Laikrodžio ciferblatą puošė impertoriaus Nikolajaus II portretas. Nuo XX amžiaus pradžios žemesniųjų laipsnių pasieniečius apdovanodavo ir Georgijaus kryžiais.
Už sulaikytąją kontrabandą jie taip pat gaudavo ir piniginį atlygį – iki ketvirtadalio pardavimo sumos. Sulaikytųjų prekių nenaikindavo, bet parduodavo. Štai tik vienas užsakomasis skelbimas iš 1876 metų spalio aštuonioliktosios „Livonijos gubernijos žinių“: „Taurogeno muitinė skelbia, kad nuo šių metų ateinančio lapkričio antros dienos pradės viešai pardavinėti konfiskuotas prekes, įkainotas iki 3000 rublių.“
Kaip rodo istoriniai šaltiniai, nemažai dėmesio skirta pasieniečių ir muitininkų dvasiniam, psichologiniam klimatui.
Kad pasienio sargybos kariškiai ir muitinės tarnautojai galėtų tinkamai atlikti savo krikščionių apeigas, 19 amžiaus antrojoje pusėje Libavoje (dab. Liepoja), Taurogene ir šešiose Lenkijos karalystės vietose prie pasienio sargybos komandų buvo sukurtos mobilios pravoslavų cerkvės.
Skiriant apdovanojimus, šventikai taip pat nebuvo užmirštami. 1904 metų liepos pirmosios duomenimis, Šventos Onos 3 ir 2 laipsnių ordinais bei Švento Vladimiro 4 laipsnio ordinu apdovanoti Taurogeno brigados cerkvės vyresnysis protojerėjus Konstantinas Bankovskis ir Erivano (Jerevano) brigados cerkvės šventikas protojerėjus Isakas Jordanovas.
Ir dar keletas žodžių apie pirmojo Rusijos imperijos apdovanojimo, medalio „Už drąsą“, skirto tiesiogiai pasieniečiams už ypatingus nuopelnus saugant sieną, atsiradimo istoriją. Kaip pamatysime, ji tiesiogiai susijusi su Taurage.
1877 metų vasario dvidešimt pirmosios naktį grupė ginkluotų kontrabandininkų dešimtimi rogių mėgino nelegaliai įvažiuoti iš Prūsijos pusės, tačiau susidūrė su pasienio pėsčiosios sargybos grupe, kurioje buvo unter karininkas Akimas Kudlajus su trimis tarnybos draugais.
Vykdydami komandą, kontrabandininkai sustojo, tačiau čia pat iššovė ir naudodamiesi, jog yra dauguma, puolė kareivius. Per susirėmimą karininkas Kudlajus, sužeistas į galvą ir plūsdamas krauju, sugebėjo du sienos pažeidėjus nudurti ir savo pavyzdžiu taip įkvėpė kitus, kad jie atlaikė nelygiavertes kautynes.
Atvykusi pagalba sulaikė penkerias roges su kroviniu ir vieną kontrabandininką. Sužeistus ir žuvusius pažeidėjus jų draugai spėjo sukrauti į likusias roges ir grįžo atgal už pasienio linijos. Iš ten dar kurį laiką buvo šaudoma į pasieniečius, tačiau niekam jokios žalos nepadaryta. Sulaikytoji kontrabanda įkainota keturiais šimtais devyniolika rublių, o Kudlajaus žaizda, nors, gydytojo vertinimu, ir labai rimta, bet pavojaus gyvybei nekėlė.
Caras Aleksandras II tų pat metų balandžio dvidešimt devintą dieną apdovanojo unter karininką Makarą Matiušenko dideliu sidabriniu medaliu su užrašu „Už drąsą“ nešioti ant kaklo, o jaunesnįjį vachmistrą Vasilijų Jefremovą ir unter karininkus Vasilijų Anosovą ir Akimą Kudlajų tokiais pat, tik mažesnio dydžio, medaliais nešioti atlape. Taip pat jiems suteiktos visos privilegijos, numatytos apdovanotiesiems už kovinius nuopelnus atliekant tarnybą pasienyje. Ant finansų ministro Michailo Reiterno teikimo caras ranka užrašė “Šaunuoliai“.
O atsirado šis medalis labai netikėtai. Tas pats finansų ministras carui rašė: „Nusipelnę susidūrimuose su kontrabandininkais karininkai apdovanojami ordinais ir kardais, o sužeistais ar sužalotais jais rūpinasi Sužeistųjų komitetas. Kai dėl tokius pat drąsos pavyzdžius rodančių žemesniųjų laipsnių pasieniečių, jų apdovanojimas apsiribodavo pinigais ir tik 1875 metais du Tauragės brigados ir 114 Novotorgo pėstininkų pulko eiliniai Matiušenko ir Juksas apdovanoti Karinio 4 laipsnio ordino garbės ženklu. Tačiau ir karininkai, ir eiliniai pasieniečiai vienodai sužeidžiami ir sužalojami, tokie jų poelgiai turi būti prilyginami koviniams ir teikiami koviniai apdovanojimai.“
Ant šio rašto caras savo ranka užrašė: “Sutinku. Bet žemesniesiems laipsniams vietoje kovinio ordino duoti sidabro medalį už drąsą ir tai daryti ateityje.“
Taigi, galima sakyti, tauragiškių pasieniečių dėka Rusijos pasienio sargybos ir muitinės žemesniųjų laipsnių kariškiai įgijo jiems už kovinius nuopelnus skirtą keturių laipsnių medalį „Už drąsą“ su visomis už tai priklausančiomis privilegijomis.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vakarų fronto štabo viršininko 1915 metų spalio keturioliktos dienos įsakymu sukurtas šešių šimtų žmonių šeštasis Tauragės pasienio raitelių pulkas.
Rusų kariuomenės veržimasis į Rytų Prūsijos teritoriją prasidėjo 1914 metų rugpjūčio septynioliktąją. Tačiau kariniai susidūrimai pasienio žemėse vyko jau gerokai anksčiau – tiesiogine prasme, pirmosiomis karo dienomis.
To meto Tauragės pasieniečiai pirmieji pajuto sprogimų gaudesį ir kraujo skonį. Istorikai laiko, kad ir pirmieji rugpjūčio trečiąją žuvę Rusijos kariai buvo Tauragės pasienio brigados štabsrotmistras Rambidis bei vachmistras Pristyžniukas.
