– Nupieškite tarpukario Kauno portretą. Aš iš tiesų jis buvo toks daugiatautis?
– 1918 m. lietuviai nei demografiškai, nei ekonomiškai ar politiškai nebuvo dominuojanti tauta. Gruodžio mėnesį vykusiuose Kauno miesto savivaldos rinkimuose lietuviai buvo tik treti – surinko apie 17 proc. balsų. O lenkai gavo apie 42 proc., žydai – 31 proc. balsų. Tai ir rodo tautinių grupių įtaką mieste ir jo savivaldoje. Gatvėse dažniau skambėjo rusų, lenkų, jidiš kalbos.
Viskas keistis pradėjo, kai 1919 m. sausį Kaunas tapo laikinąja sostine. Tuomet į Kauną iš Vilniaus persikėlė visos besikuriančios valstybės centrinės institucijos, Kaune sparčiai gausėjo gyventojų, todėl netgi kilo vadinamoji butų krizė. Grįžo karo pabėgėliai, tremtiniai, tarp kurių buvo daug lietuvių.
Buvimą lietuviu rodo kalbėjimas lietuvių kalba.
– Kokia Kaune buvo lietuvių kalbos svarba?
– Moderniojo lietuviškumo sampratą ir vadiname nolingvistine. Buvimą lietuviu rodo kalbėjimas lietuvių kalba. Lietuvis, nekalbantis lietuviškai, XIX a. pab.–XX a. pr. buvo beveik ir nelaikomas lietuviu.
– Kaip į lietuvių kalbą, kurią mėgino skleisti valdžia, žiūrėjo kitų tautybių žmonės?
– Nepriklausomos valstybės pradžioje kitataučiai Lietuvos gyventojai neretai skeptiškai vertindavo lietuvius, lietuvių valdžią ir lietuvių kalbą. Buvo svarstoma, kad lietuvių valdžia ilgai nesilaikys, galvota, kad Lietuva grįš į Rusijos sudėtį arba Lietuvą užims Lenkija. Lietuvių kalbos buvo neskubama mokytis.
Bet tarptautinės aplinkybės Lietuvos valstybės raidai buvo palankios ir tautinės mažumos, matydamos, kad tautinė Lietuvos valstybė įtvirtino savo egzistenciją, turėjo keisti požiūrį į lietuvius ir lietuvių kalbą. Naujoji tautinių mažumų gyventojų karta lietuvių kalbos gana greitai pramoko, nes lietuvių kalba buvo dėstoma visų tipų pradinėse ir vidurinėse mokyklose, gimnazijose.
– Kaune lietuvinimas vyko ne tik per mokslą, bet ir per pramogas. Viena tų pramogų – kino teatras.
– Lietuvinimas per kino teatrus buvo gana komplikuotas, nes titrų vertimai į lietuvių kalbą nemažai kainavo. Kino filmų platintojai nenorėjo daug investuoti į kokybiškus vertimus, nes filmų demonstracijų nebuvo tiek daug ir investicijos neatsipirktų.
Kino teatruose tuo metu buvo rodoma užsienio šalių (Vokietijos, JAV) produkcija. Vertimai neretai būdavo prastos kokybės, nes versdavo kokie gimnazistai ar studentai.
Išleidus griežtesnius įstatymus, filmų platintojai ir kino teatrų savininkai į juos turėjo atsižvelgti ir XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje titrų vertimai į lietuvių kalbą buvo daugmaž patenkinami. Skundų jau buvo mažiau, bent jau to meto spaudoje.
– Minite „murzinimo akciją“. Kokia tai buvo akcija? Kaip ji buvo vertinama valdžios institucijų?
– Murzinimo akcija įvyko 1923 m., kai radikaliai nacionalistiškai nusiteikę asmenys, daugiausia jaunimas, neapsikentę, kad, jų manymu, Kaune vis dar per daug nelietuviškų iškabų, sugalvojo jas naktį užtepti juodai.
Naktį budėję policininkai kaip ir nieko nepastebėjo arba nenorėjo pastebėti. Kaip savo tyrime pažymėjo istorikas Vladas Sirutavičius, akcija turėjo gana didelį moralinį pritarimą bent jau dalyje lietuvių bendruomenės, taip pat – tarp policijos pareigūnų ir vietos administracijos.
Vis dėlto vidaus reikalų ministras Kazimieras Oleka iškabų murzinimą oficialiai pasmerkė kaip nekultūringą. Šią murzinimo akciją reikėtų vertinti kaip nepriimtiną radikalaus nacionalizmo apraišką, kai norėta netinkamomis priemonėmis pagreitinti Kauno lietuvėjimą.
Po keleto metų iškabų, pavadinimų, skelbimų tautinių mažumų kalbomis jau buvo kur kas mažiau. O pagrindinėse gatvėse kaip ir imta drausti nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio vidurio.
– Konfliktų netrūko ir bažnyčiose. Pavyzdžiui, per mišias lietuvių kalba staiga lenkai užgieda lenkiškai, arba atvirkščiai. Kartais žmonės imdavo smurtauti net bažnyčios šventoriuje. Kas vyko?
– 1926 m. rugsėjo 26 d. Kauno ir apylinkių lenkai organizavo procesiją, kuri turėjo prasidėti Švč. Trejybės bažnyčioje. Procesijos metu turėjo būti eisena ir giedamos lenkiškos giesmės. Tai lietuviams nepatiko, jie nenorėjo, kad lenkai eitų per miestą ir lenkiškai giedotų.
Pats šių neramumų faktas ir pralietas kraujas bažnyčioje, jos prieigose rodo didelę įtampą ir tautinių santykių atmosferą to meto Kaune.
Įvyko smurtinis konfliktas, per kurį netgi buvo šaudomasi. Sunku pasakyti, ar šaudė lietuviai, ar lenkai, ar abi grupės. Tačiau pats šių neramumų faktas ir pralietas kraujas bažnyčioje, jos prieigose rodo didelę įtampą ir tautinių santykių atmosferą to meto Kaune. To paties tikėjimo žmonės, Romos katalikai, dėl tautinių nesutarimų, paniekinę sakralią vietą, ėmėsi smurto.
– Panašu, kad lietuvinimo procesas nebuvo toks jau paprastas. Kaip Kaunas atrodė jau 1939–1940 m.? Ar lietuvių kalbos jau buvo girdėti daugiau?
– Taip, 1940 m. Kaunas jau buvo sąlygiškai sulietuvintas miestas. Tuomet Kaune lietuviai sudarė apie du trečdalius (apie 65 proc.) gyventojų, ketvirtadalį – žydai. Kitos mažumos (vokiečiai, rusai) – tik po keletą procentų.
Viešoje erdvėje lietuvių kalba Kaune buvo gana plačiai paplitusi ir užėmė dominuojančią padėtį. Ypač viešuosiuose užrašuose, skelbimuose ir pan. Gerokai pakilo lietuvių kalbos prestižas visuomenėje. Kaune buvo įkurtas ir sėkmingai veikė universitetas, Valstybės teatras ir kitos aukštosios kultūros įstaigos, kuriose komunikacija vyko lietuvių kalba.
– Lietuvai, kaip valstybei, tas laikotarpis buvo labai svarbus?
– Be abejo, labai svarbus. Lietuvių kalbos ir kultūros plėtrai tai vienas kertinių laikotarpių. Jei tarpukario Lietuvos ir tarpukario Kauno nebūtų buvę, ko gero, ir šiandieninė Lietuva atrodytų visai kitaip.
