Statinys Vytauto gatvės ir Rotušės aikštės kampe kretingiškiui Aurimui Juškai kėlė prisiminimus iš vaikystės. Sovietmečiu čia veikė vadinamasis pieno baras, kepykla, kurioje dirbo jo močiutė.
Vėliau čia įstaigos keitė viena kitą, veikė įvairios parduotuvės, tačiau pats statinys darėsi nykus, praradęs kadaise turėtą grožį.
Restauracijai – šešeri metai
Bendrovės „AJPRO“ savininkas A.Juška statinį daugiau nei prieš šešerius metus įsigijo iš penkių savininkų.
„Restauracija užtruko beveik šešerius metus. Ilgai truko dokumentų rengimas, istoriniai tyrimai, nes buvo tiriamos namo vertingosios savybės“, – pasakojo kretingiškis. Anot jo, rezultatas pranoko ir jo paties įsivaizdavimą, kaip turėtų šis namas atrodyti. Namas, kuris, istorikų teigimu, yra vienas seniausių išlikusių Kretingoje ir pastatytas po 1889-ųjų metų, metams bėgant gerokai pakito.
Iš jo likę tik autentiški pamatai ir dalis mūrinės sienos. Istorinės medžiagos analizė parodė, kad pirmasis pastato aukštas buvo tinkuotas, o antrasis – raudono mūro.
Išlikusios sienos raudonosios plytos panaudotos fasado dekorui. Plytų pritrūko, teko važinėti po apylinkes ieškoti. Galiausiai pavyko surasti Mažeikiuose, toje pačioje plytinėje degtų.
Visus darbus A.Juška atliko savo lėšomis, tačiau, kiek tai kainavo – nelinkęs atskleisti. „Daug“, – nedaugžodžiavo žemaitis.
Restauruotas pastatas bus nuomojamas komercinei veiklai. Svarstoma, kad čia galėtų veikti parduotuvėlė, įvairios įstaigos.
Nuo vaistinės – iki restorano
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos vyriausiasis inspektorius Laisvūnas Kavaliūnas teigė, kad Kretinga neabejotinai praturtėjo: atkurtas vienas seniausių statinių mieste.
„Kretinga – vėlyvesnio laiko miestas. Iki karo veikė žydų kvartalas. Ankstesnių tyrimų metu buvo aptikta mikvė – ritualinis šulinukas, naudotas žydų apeigose“, – pasakojo L.Kavaliūnas.
Julius Kanarskas, Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei, teigė, kad atkurtas pastatas – vienas seniausių mūrinių statinių. „Dar vienas namas, statytas maždaug tuo metu, yra Kęstučio gatvėje, kur veikia evangelikų liuteronų parapija“, – aiškino istorikas.
Namas Rotušės gatvėje jau tada išsiskyrė puošnumu.
„Kas čia veikė? Visi statiniai, kurie stovėjo aplink Turgaus aikštę, buvo komercinės paskirties. Čia veikė įvairiausios paskirties krautuvėlės. Iš nuotraukų žinome, kad čia veikė vaistų ir medicinos reikmenų parduotuvė. Tarpukariu priklausė verslininkui Jakubui Rabinavičiui. Jis buvo įsirengęs optikos prekių parduotuvėlę, kitas patalpas nuomojo, veikė knygynas, verslininkų klubas. Sovietmečiu kurį laiką čia buvo įkurta institucija, kurią dabar prilygintume savivaldybei – Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas, spaustuvė. Vėliau restoranas, kulinarijos krautuvė. Atgavus nepriklausomybę vėl veikė įvairios parduotuvės, tačiau pastatas nyko. Džiaugiamės, kad pagaliau atsirado savininkai, kurie sugalvojo, kad namą reikia ne griauti, o restauruoti“, – pasakojo istorikas.
