Lietuvos pasieniečių muziejuje Medininkuose 61-erių buvęs pasienietis Antanas Stasaitis įdėmiai apžiūri eksponatą – rusiškos markės medžioklinį šautuvą. „Tai ne tas šautuvas ir ne tas modelis. Gerai atsimenu, kad to mano turėto ginklo rankenos kampas buvo truputį nulaužtas ir rankena išgraviruota buvo“, – Antanas nustebina ginklo tikroviškumu iki tol neabejojusį muziejaus darbuotoją.
Muziejuje saugomas medžioklinis dvivamzdis, panašus, bet ne tas, kuriuo 1991-ųjų gegužės 18-ąją apie pirmą valandą dienos A.Stasaitis Šalčininkų rajono poste nušovė Baltarusijos pilietį Aleksandrą Fijasį. Netrukus paaiškėjo, kad nušautas ne bet kas – o Baltarusijos milicijos kapitonas, Gardino srities Varanavo rajono Benekainių kaimo milicijos įgaliotinis.
Nepraėjus nė parai – gegužės 19-osios naktį nukauto A.Fijasio brolis Jurijus su dviem bendrais įvykdė keršto akciją – grįžę į pasienį naktį automato serijomis suvarpė Šalčininkų posto pasieniečių vagonėlį, bet jame nieko neradę, patraukė į Krakūnų postą ir ten nušovė pirmą pasitaikiusį Lietuvos pasienietį – Gintarą Žagunį.
„Jo vietoje turėjau būti aš“, – praėjus beveik 34-eriems metams po kruvino 1991-ųjų gegužės savaitgalio 15min žurnalistams sakė buvęs pasienietis A.Stasaitis.
Prokuratūros archyvuose saugomų bylų dokumentai rodo, kad ne tik Antano laikytas medžioklinis šautuvas-eksponatas muziejuje iš tiesų nėra autentiškas. Kai kurių amžininkų į atsiminimų knygas suguldyti pasakojimai apie to meto įvykius taip pat prieštaringi.
O vienas Antano liudijimas atvedė į šių dienų Seimo rūmus: „Algirdas Stončaitis dar 1991 metais veikė prieš Lietuvos Respublikos pareigūnus. Buvo raudonas milicininkas, dabar persidažė tautinėmis spalvomis.“
Buvusio parlamentaro, dabartinio Seimo kanclerio A. Stončaičio klausėme, ar iš tiesų 1991 metų gegužę jam teko dalyvauti Antano Stasaičio apklausoje Šalčininkų policijos nuovadoje, ją filmuoti? Ar joje galėjo būti naudojamas smurtas, verčiant Lietuvos pasienietį pakeisti parodymus ir „pamiršti“, kad baltarusis A.Fijasis pirmas pradėjo šaudyt į Lietuvos pareigūnus?
„Jis (A.Stončaitis – red.) sušaudymu grasino“, – pasakojo A.Stasaitis.
„Baikit, baikit juokus. (...) Ne, ne, ne. Kategoriškai tai paneigiu. (...) Netikiu, kad žinant šito įvykio svarbą, net politinį vertinimą, net teoriškai, kad kas norėtų rankas kišt“ , – 15min tvirtino A.Stončaitis.
Abu – ir Antanas Stasaitis, ir Algirdas Stončaitis – šiandien turi Laisvės gynėjų statusus. Vieno žodis prieš kito. Patikrinti kai kurias gan painiai atpasakojamų įvykių detales praėjus keliems dešimtmečiams neįmanoma – nemažai jų dalyvių jau mirę.
Tačiau nemažai aplinkybių, vis dėlto, galima atkurti ne tik iš amžininkų pasakojimų, bet ir archyvų, baudžiamųjų bylų dokumentų, kurie po daugelio metų 15min Tyrimų žurnalistams tapo prieinami.
Surinktų duomenų visuma rodo, kad Antano pasakojimas nėra išgalvotas. A.Stasaitis ir iš karto po įvykių, ir praėjus metams siekė, kad teisėsauga tirtų jį tardžiusių pareigūnų veiksmus. Tačiau šios pastangos buvo bevaisės – kai kurie jų nė nebuvo apklausti.
Teisingumo nesulaukė ir G.Žagunio artimieji. Pasieniečio nužudymo byla buvo perduota tirti Baltarusijos prokuratūrai, nes įtariamus žudikus beveik iškart sulaikė baltarusių teisėsauga. Iš trijų nusikaltime dalyvavusiųjų tik vienam – Jurijui Fijasiui – buvo skirta 1,5 metų laisvės atėmimo bausmė. Jo du bendrai Kazimieras Žalnierčikas ir Jurijus Radiunas išvengė net ir simbolinės atsakomybės.
„(...) Logiškas teisingumas neįvyko. Nes nužudymas nėra toks nusikaltimas, už kurį būtų skiriamos tokios bausmės“, – pasakojo buvęs Generalinės prokuratūros Ypatingai svarbių bylų tardytojas Česlovas Norinkevičius.
Vienas iš G.Žagunio žudikų trijulės – J.Radiunas – už neteisėtą sienos perėjimą į Lietuvos teisėsaugos rankas buvo pakliuvęs 2000-aisiais.
Tačiau Baltarusijos teisėsauga atsisakė perduoti G.Žagunio bylos medžiagą Lietuvos prokuratūrai, nepadėjo ir paties tuometinio generalinio prokuroro pakartotiniai prašymai. Baltarusis, sulaikymo kameros sugyventiniams pats gyręsis, kaip dalyvavo sušaudant G.Žagunį, galiausiai buvo paleistas.
Medinėm lazdom prieš OMON smogikus
Iš Elektrėnų kilęs A.Stasaitis po tarnybos sovietų kariuomenėje ir po mokslų technikume kurį laiką dirbo meistru, šaltkalviu Vilniaus gamyklose. Į krašto apsaugos savanorių gretas įstojo dar 1990-aisiais. Tuo metu jam buvo 27-eri. Lietuvos Respublikai prisiekė iškilmingoje rikiuotėje aikštėje prie Aukščiausiosios Tarybos 1991 metų sausio 11-ąją. Saugojo Vyriausybės, Aukščiausiosios Tarybos pastatus. Netrukus ėmė darbuotis atkurtoje Pasienio apsaugos tarnyboje. Ji tuo metu buvo pavaldi Krašto apsaugos departamentui.
Kuklus, uždaro būdo, paprastas, pareigingas – taip kai kurie buvę bendražygiai apibūdina Antaną. Jis niekuomet nedalyvavo politinėje veikloje.
1991-ųjų pavasarį Antanas buvo paskirtas budėti į Šalčininkų pasienio postą. Tuo metu tai buvo didžiulės įtampos ir lemtingų lūžių metas. Sovietų kariuomenė vis dar buvo nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. O specialaus sovietų milicijos OMON būrio smogikai vis dažniau ir įžūliau rengė išpuolius, savo taikiniais buvo pasirinkę ir pasienio, muitinės postus.
Per vieną tų metų pavasario mėnesį – 18 incidentų pasienyje, tokią to meto statistiką uždarame (šiuo metu jau išslaptintame) Aukščiausiosios Tarybos posėdyje deputatams pateikė tuometis Krašto apsaugos departamento vadovas Audrius Butkevičius:
„Tačiau tai yra tiktai patys stambiausi incidentai, kuriuose dalyvavo TSRS ginkluotosios pajėgos arba TSRS vidaus reikalų kariuomenės būriai. Visais tais atvejais buvo naikinami pasienio postai, buvo žalojami žmonės, terorizuojama ir vykdoma visokia kitokia nusikalstama veikla.“
Su Baltarusija besiribojantis, lenkų ir rusų tautybių gyventojų dominuojamas Šalčininkų rajonas išsiskyrė dar kita specifika – čia ruseno vadinamųjų „autonomininkų“ kėslai, vėliau virtę ir nesėkmingu bandymu atsiplėšt nuo Lietuvos pasiliekant Maskvos globoje. Šio rajono taryba nepripažino ir pasienio bei muitinės postų. Vietinius erzino atkurtos valstybės atributai ir įvesta sienos kontrolė.
Pasienio apsaugos tarnybos vyrų amuniciją tesudarė medinės reguliuotojo arba guminės lazdos, švilpukai, žibintuvėliai, kai kurie turėjo dujų balionėlius ar vadinamuosius „ežius“ automobiliams stabdyti.
Vienintelė geriau ginkluota Lietuvos struktūra tuo metu buvo iš sovietų milicijos pertvarkoma Lietuvos policija, pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Jos vadovas – paskutinis sovietų Lietuvos ir pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis – prieštaravo, kad pasienio apsaugai būtų išduodami ginklai: trūksta teisinės bazės, be to, Krašto apsaugos savanoriai esą nemoka ir nepasirengę deramai elgtis su ginklu.
Ir valstybės lyderiai, ir nemaža dalis AT deputatų įžvelgė, kad sovietai provokuoja ginkluotus susirėmimus, ieškodami preteksto įvesti prezidentinį valdymą. Sovietų „omonininkams“ akivaizdžiai buvo patikėta atlikti šią misiją – pulti, provokuoti, destabilizuoti padėtį šalyje.
„Nešdinatės į savo Lietuvą!“
Šalčininkų rajone tarnavę pirmieji Lietuvos pasieniečiai prisimena ne tik OMON, bet ir „savų“ lietuviškas uniformas persivilkusių Šalčininkų rajono milicininkų provokacijas.
„Antpuoliui vadovavo pats rajono komisaras Jankauskas (Šalčininkų raj. policijos komisaras Ivanas Jankauskas – red.). Jis išdidžiai nurodė: „Susirenki savo „gavrikus“ ir nešdinatės į savo Lietuvą“, Šalčininkai atseit ne Lietuva,– laikraštyje „Savanoris“ 2007-aisiais pasakojo Petras Pumputis, buvęs Eišiškių pasienio posto pamainos viršininkas. – Kai pasakiau, kad niekur mes nesinešdinsime, mes tarnaujame ir vykdome savo pareigas, komisaras davė komandą: „Vziatj!“(rus. – „paimt!“)“.
1990-ųjų gruodžio 17-ąją, pasak P. Pumpučio, I.Jankausko vadovaujami Šalčininkų milicininkai užpuolė pasienio postą ir sutalžė ten esančius pareigūnus. Sąmonės netekusį pasienietį nuvežė į Šalčininkų ligoninę, kur melagingai bandė „pripiešti“ sunkų girtumą, vėliau jau Šalčininkų nuovados koridoriuje kurį laiką laikė jį prirakinę antrankiais prie radiatoriaus.
„Kiek ten jų buvo, tai visi būtinai turėjo praeiti pro šalį, užkabinti koja, įspirti ir paaiškinti, ką jie su mumis padarytų, jeigu tik jiems leistų“, – prisiminė buvęs pasienietis. Po užpuolimo ligoninėje jis gydytas mėnesį.
Šį įvykį 2023-iaisiais išleistoje atsiminimų knygoje „Be užuolankų“ aprašo ir buvęs kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, tuo metu tarnavęs Krašto apsaugos departamente. Jam teko būti šio įvykio Šalčininkų policijos nuovadoje tiesioginiu liudininku, išlaisvinti ir vežti sumuštą pasienietį į sostinės ligoninę.
„Gimstančios Pasienio apsaugos tarnybos vietiniai milicininkai niekaip nenorėjo pripažinti teisėta Lietuvos Respublikos institucija“, – knygoje rašo J.V.Žukas.
Tuo metu eksministras M.Misiukonis šio incidento savo memuaruose nemini, o buvusį Šalčininkų policijos vadą komisarą I.Jankauską apibūdina kaip „stiprų ir daug nuveikusį, kad išliktų tas pareigūnų branduolys ir galėtų normaliai vykdyti savo funkcijas“.
Šūviai
Neapsikentę kone kasdienybe tapusių išpuolių, pasienio tarnybos vyrai ėmė tylomis ginkluotis. Šalčininkų pasienio poste netoli vagonėlio miške pasieniečiai įsirengė pasalą – negilų apkasą. Iš jo nepastebimai galėjo stebėti pasienio postą.
„Nes mes turėjome patirties, kai važiuoja pažeidėjai, jie lekia kiaurai. Turėjom „ežį“ ir kitoje pusėje jau miškelyje už krūmų turėdavome visąlaik pamainoj žmones, kurie pasaloje budėdavo jau su ginklu pasiruošę šauti“, – 15min pasakojo Vidmantas Vaitkus, buvęs Šalčininkų rajono posto pamainos viršininkas.
Gegužės 18-ąją tokioje pasaloje buvo paskirtas budėti ir A.Stasaitis.
Apie 13 val. iš Šalčininkų pusės atvažiavo į Baltarusiją vykęs rausvas sovietų markės „Lada“ automobilis. Pasieniečių stabdomas jis iškart nesustojo, vos nepervažiavo jį stabdžiusio pareigūno.
„Kada A.Fijasio automašiną bandė stabdyti, vairuotojas tik pravažiavęs keletą metrų staigiai sustabdė automašiną, iššoko iš jos ir, laikydamas rankoje šaunamąjį ginklą – pistoletą „TT“, dukart iššovė į pasieniečių ir muitininkų pusę, vieną kartą pataikydamas į medį, už kurio buvo pasislėpęs posto budintis Raimondas Kairys“, – rašoma Generalinės prokuratūros atlikto tyrimo nutarime.
Pasaloje budėjęs pasienietis A.Stasaitis gerai matė šią situaciją:
„Tai tada jau šoviau, nebuvo kito būdo kaip jį sustabdyti. Nežinojau, kas jis ten toks ir iš kur jis ten atsirado“, – 15min pasakojo A.Stasaitis.
Dviem taikliais šūviais iš medžioklinio šautuvo pakirstas „Lados“ vairuotojas mirė vežamas į Šalčininkų ligoninę.
Labai greitai paaiškėjo, kad nušautasis – Aleksandras Fijasis, Baltarusijos milicijos kapitonas iš gretimo pasienio Benekainių kaimo. Tądien jis po viešnagės Šalčininkuose su žmona ir dviem mažamečiais vaikais važiavo atgal į Baltarusiją.
Šis baltarusis milicininkas buvo gerai žinomas Šalčininkų rajone dirbusiems pasieniečiams ir muitininkams – A.Fijasis ne kartą yra ir žodžiu, ir ginklu grasinęs Lietuvos pasieniečiams. Šie Šalčininkų rajono teisėsaugininkams, taip pat ir Baltarusijos milicijos vadovybei buvo parašę ne vieną pareiškimą dėl A.Fijasio išpuolių. Jau vėliau tyrimo metu nustatyta, kad būtent A.Fijasis buvo susijęs ir su balandį bei gegužės pradžioje vykusiais keliais Šalčininkų posto apšaudymais iš pistoleto ir automato. Paaiškėjo ir tai, kad Baltarusijos milicijos vadovybė Lietuvos pareigūnų pranešimus apie šiuos išpuolius buvo nukreipusi tirti pačiam A.Fijasiui.
Kas šovė pirmas?
Į įvykio vietą netrukus atskubėjo ir Lietuvos, ir Baltarusijos teisėsaugininkai. Šalčininkų rajono prokuratūra pradėjo tyrimą, buvo sudaryta ir Generalinės prokuratūros tyrėjų grupė.
Vienas jos narių – buvęs Generalinės prokuratūros ypatingai svarbių bylų tyrimo prokuroras Česlovas Norinkevičius atsimena ryškų tos dienos epizodą: „Mums atvykus į įvykio vietą, pamatėme, kad iš Baltarusijos pusės ateina trys žmonės – kaip vėliau pasirodė, gretimo Baltarusijos rajono milicijos viršininkas Piotras Karolis (rus. Piotr Karol), jų prokuratūros tardytojas ir, matyt, kažkoks operatyvinis darbuotojas. Tik priėjus prie mūsų, vienas jų smogė į veidą Šalčininkų pasienio posto viršininkui Gintarui Danieliui.“
Č.Norinkevičius prisimena Baltarusijos pareigūnų replikas, kuomet sudrausmino smūgiavusį: „Vienas jų atsisuko į mane – „o koks dar čia miško brolis?“. Atsakiau, kad esu ypatingai svarbių bylų tardytojas Lietuvos Respublikos prokuratūros. Tas jam labai nepatiko, perklausė – „kokios kokios prokuratūros?!“.
Iškart po įvykio apklaustas A.Stasaitis paaiškino, kad gindamas šovė į „Lados“ vairuotoją, su ginklu puolusį jo bendražygius. Jis minėjo, kad prieš iššaudamas girdėjo ir garsą, panašų į pneumatinio ginklo šūvius. Tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad, be A.Fijasio ir A.Stasaičio, būtų dar kas nors šaudęs.
A.Fijasio žmona per apklausas tikino, kad jokio ginklo jos vyras neturėjęs. O keli muitinės darbuotojai paliudijo, kad nušauto baltarusio sutuoktinė pati bandė paimti šalia sukniubusio vyro gulėjusį pistoletą „TT“, bet vienas muitininkas pagriebė ginklą ir nunešė į vagonėlį.
Apie tai, kad A.Fijasis puolė šaudydamas į pasieniečius tyrimo metu patvirtino kelios dešimtys įvykį mačiusių žmonių – ne tik tądien budėję pasieniečiai ir muitininkai, bet ir susišaudymą matę Lenkijos turistų autobuso keleiviai. Šiuos liudijimus patvirtino ir atliktos ekspertizės bei kiti įrodymai – ant A.Fijasio delno buvo nustatytas pistoleto „TT“ rankenos atspaudas, įvykio vietoje rastos kelios šio pistoleto gilzės ir pistoleto kulkų žymės pakelės medžiuose, viena buvo įstrigusi.
„Atvažiavo ministras M.Misiukonis. Sako, ar žinai, kas aš toks? Sakau, žinau. Sako, kas tau davė šautuvą? Atsakiau, kad pamainos viršininkas. Dar kažko paklausė... Sakau, jis (A.Fijasis – red.) turėjo pistoletą. M.Misiukonis taip atsilošė... Matėsi, kad netiki“, – prisiminė A.Stasaitis.
M.Misiukonis: neatsakingas šūvis
Buvęs pirmasis vidaus reikalų ministras M.Misiukonis ir anksčiau, ir dabar laikosi kitos įvykių versijos.
Teisėsaugos tyrimui vos prasidėjus, ministras jau iš anksto prognozavo, ką jis turėtų atskleisti – esą krašto apsaugos vyrai, kuriems prašoma išduoti ginklų, nemoka su jais elgtis. Tai išgirstame iškart po kruvinų įvykių pasienyje surengto uždaro Aukščiausiosios Tarybos posėdžio išslaptintuose garso įrašuose.
„Mano supratimu, iki šiol krašto apsaugos darbuotojai nežino, kokiu atveju naudoti vieną ar kitą metodą, būdą arba netgi šaunamąjį ginklą. Ir man atrodo, kad šitų paskutinių faktų tyrimas, aš turiu omenyje Šalčininkų faktus, tai turėtų patvirtinti. Duoti ginklą berniukui, devyniolikmečiam, kuris mato tą ginklą, apskritai gyvenime jį antrą sykį laiko rankose, žinoma, irgi nevertėtų“, – 1991 m. gegužės 23 dienos posėdyje kalbėjo M.Misiukonis.
Po metų, jau palikęs ministro postą, M.Misiukonis apgailestavo, kad įtampos metais „nelabai kas norėjo ir žinoti objektyvią tiesą“. Ir kaip pavyzdį minėjo būtent nušauto A.Fijasio atvejį.
„Kaip gali oficialūs pareigūnai taip meluoti? Bet tuo metu aš nieko negalėjau pasakyti“, – interviu „Respublikai“ 1992-aisiais kalbėjo eksministras. Bet šių savo užuominų apie melą išsamiau nepaaiškino.
Panašią abejonę M.Misiukonis skleidė ir gerokai vėliau, praėjus keliems dešimtmečiams po įvykių. Ir vėl – tik užuominomis apie tai, kad „šitoj byloj, ne viskas švariai dar atlikta“.
Savo atsiminimų knygoje „Lemtingi metai“ (2018 m.) eksministras kiek detaliau aprašė įvykius pasienyje Šalčininkų rajone. Bet čia visiškai neužsiminė apie A.Fijasio turėtą ginklą, nei apie tai, kad baltarusis šaudė:
„(...) Neatsakingas ir neatsargus šūvis, paleistas jauno nepatyrusio jaunuolio (Lietuvos pareigūno – red.), galbūt pirmą kartą laikančio medžioklinį šautuvą savo rankose ir pirmą kartą paspaudusio gaiduką, galėjo turėti rimtų pasekmių Baltarusijos ir Lietuvos santykiams ne tik tarpvyriausybiniame lygmenyje, bet ir kaimyninių rajonų gyventojams.“
15min žurnalistai ne kartą bandė susisiekti su eksministru M.Misiukoniu idant jis išsamiau papasakotų, kuo grindžia savo atsiminimuose aprašomą įvykių versiją. Tačiau M.Misiukonis prieš metus nesutiko kalbėtis, kiek vėliau – praėjusių metų vasarą – gerokai pašlijo jo sveikata: „Abejoju, ar mes kada nors pasikalbėsime.“
A.Stasaitis: turėjau prisipažint, kad šoviau pirmas
Po A.Fijasio žūties ministras premjero Gedimino Vagnoriaus pavedimu buvo nuvykęs į įvykio vietą pasienyje. M.Misiukonį tąkart lydėjo ir keli kriminalistai. Vienas jų – tądien budėjęs VRM kriminalinės policijos komisaras inspektorius Algirdas Stončaitis.
„Grįždami iš Šalčininkų į Vilnių mūsų pareigūnai vieningai tvirtino, kad šauti į A.Fijasį, kai jis po pirmo pasieniečių šūvio iš pistoleto į automobilį sustojo ir išlipo, nebuvo jokio reikalo. Vidurnaktį kartu su A.Stončaičiu buvome pas ministrą pirmininką, papasakojome apie įvykį, siūliau susisiekit su Baltarusijos vyriausybės vadovu, pasiūlyti kartu tirti įvykį“, – savo knygoje rašo buvęs ministras.
Šį aukštų VRM pareigūnų vizitą pasienyje prisimena ir buvęs pasienietis A.Stasaitis: „Ministras M. Misiukonis, ir visa ta „delegacija“ bandė man įteigti, kad A. Fijasis neturėjo pistoleto, nors aš girdėjau du šūvius ir aiškiai mačiau pistoletą.“
Jis prisimena, kad naktį iš gegužės 18-osios į 19-ąją apie pusę pirmos nakties buvo atvestas į Šalčininkų policijos komisariato viršininko Ivano Jankausko kabinetą. Be pastarojo, ten jau buvo ir kriminalistu prisistatęs Jurijus Petuchovas ir jaunas operatorius. Pirmieji du pareigūnai parodė tarnybos pažymėjimus, trečiasis, turėjęs vaizdo kamerą, neprisistatė.
I.Jankauskas išėjo iš kabineto palikdamas diktofoną, kriminalistą ir operatorių.
„Pradėjus pasakoti buvo įjungtas diktofonas. Kai pasakiau, kad A.Fijasis turėjo pistoletą, J.Petuchovas išjungė diktofoną, atsistojo man už nugaros ir kelis kartus trenkė kumščiu per kaklą ir kartojo žodžius – „Neturėjo jis pistoleto, neturėjo! – prisimena A.Stasaitis. – Tada pradėjo filmuoti videokamera, bet jiems neįtiko ir tai, kad pasakiau, kad kažką turėjo rankose. Tada sakau, galima dar kartą filmuoti. Operatorius išėjo, atsinešė naują VHS videokasetę. Dar mane kaltino, kad jam reikia naują kasetę panaudoti ir antrą kartą tardymą įrašė į kitą kasetę.“
Per šią naktinę apklausą iš Antano buvo išgautas prisipažinimas, kad jis neva šovė pirmas į beginklį A.Fijasį. Antano liudijimo trumpą pokytį galima išvysti ir skaitant Šalčininkų prokuratūros apklausų dokumentus.
Tačiau netrukus Antanas prokurorams pranešė, kad per apklausą Šalčininkų policijos nuovadoje buvo smurtaujant verčiamas keisti parodymus. Šis jo pranešimas neliko nepastebėtas.
Praėjus maždaug savaitei buvo atlikta A.Stasaičio kūno apžiūra ir ekspertizė. Pastaroji sužalojimų nenustatė, apklaustas vienintelis iš trijų apklausoje dalyvavusių pareigūnų – J.Petuchovas patvirtino, jog A.Stasaičio apklausa Šalčininkų nuovadoje gegužės 19-ąją vyko, tačiau pasienietis esą kelis kartus pats keitė parodymus ir „todėl jo parodymai buvo įrašyti į videokasetę du kartus“.
J.Petuchovas paneigė smurtavęs ar grasinęs. To pakako greitam sprendimui, kad pagrindo imtis rimtesnio tyrimo nėra. Taip ir liko neaišku – kieno pavedimu atlikta ši apklausa Šalčininkų policijos viršininko kabinete, kur jos protokolai, vaizdo ar garso įrašai, kodėl liko neapklausti kiti šios apklausos organizatoriai ir dalyviai?
„(...) Patikrinimo metu VRM pareigūnų I.Jankausko, J.Petuchovo ir A.Stončaičio veiksmuose nusikaltimo sudėties nenustatyta“, – iš šio 1992-ųjų pavasarį paštu gauto Generalinės prokuratūros pranešimo A.Stasaitis ir sužinojo visų trijų naktinėje apklausoje dalyvavusių pareigūnų tapatybes. Taip pat – ir jauno operatoriaus, kriminalinės policijos pareigūno A.Stončaičio.
Antano atžvilgiu tuo metu byla taip pat jau buvo nutraukta, įrodžius, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis ir atliko savo pareigą.
A.Stasaitis neatlyžo, 1992-aisiais vėl rašė skundą tuomečiam generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui, nurodydamas, kad tardant Šalčininkų nuovadoje galėjo būti padaryta pažeidimų, tačiau jokio atsako daugiau nebesulaukė.
Eksprokuroras: gal ir Medininkų tragedijos galėjo nebūti?
Kaip pasakojo buvęs prokuroras Č.Norinkevičius, tuomečiai vidaus reikalų operatyviniai darbuotojai galėjo imtis apklausų ir be prokurorų žinios.
„Jų vaidmuo buvo didelis, jie turėdavo operatyvinės informacijos, vykdydavo paiešką“, – sakė eksprokuroras.
Č.Norinkevičius prisimena ir J.Petuchovą, ir A.Stončaitį, kaip tuo metu jau aukštesnes pareigas užėmusius ir patyrusius kriminalistus.
Pagal archyvų dokumentus, Šalčininkų policijos vadovas I.Jankauskas ir tuometis kriminalinės policijos komisaras J.Petuchovas buvo kilę iš to paties Šalčininkų krašto, J.Petuchovas jaunystėje sovietmečiu yra dirbęs Šalčininkų milicijoje, vėliau – ir Šalčininkų policijoje. I.Jankauskas mirė 2012-aisiais, J.Petuchovas – 2021-aisiais.
„Jei J.Petuchovas prieš tai buvo dirbęs Šalčininkų milicijos skyriuje, tai jie, be abejo, turėjo puikius santykius su gretimu Baltarusijos milicijos skyrium. A.Fijasis važinėdavo į tuos Šalčininkus dažnai, matyt, pažinojo ne vieną darbuotoją Šalčininkų policijos, tuo net neabejoju“, – svarstė buvęs prokuroras, tyręs A.Fijasio bylą.
Č.Norinkevičius sakė nežinąs situacijos, apie kurią pasakoja buvęs pasienietis A.Stasaitis dėl patirto smurto ir spaudimo per apklausą Šalčininkų nuovadoje.
„Galbūt ta situacija galėjo būti susijusi su tuo, kad kai kas jautė nuoskaudą ir iš Šalčininkų policijos, ar esamų, ar buvusių darbuotojų, ir siekė pakreipti tyrimo eigą, kad žuvo nušautas nekaltas milicijos pareigūnas. Visai tikiu, kad taip galėjo būti“, – pridūrė Č.Norinkevičius.
Pasak jo, aiškinti, kad A.Fijasis buvo nušautas beginklis, niekam negrasino – absurdiška: „Turiu savo nuomonę, kuri paremta kažkokiais faktais. M.Misiukonis byloje nedirbo. Nežinau, kuo remdamasis jis tai kalba.“
A.Stasaitis atliko pareigą, tikino eksprokuroras, būtent tam ir buvo paskirtas budėti apkase pasaloje ir privalėjo reaguot į A.Fijasio sukeltą grėsmę.
„Tai specialiai padaryta vieta žmogui su ginklu, kuris reikalui esant turėjo ginti tą postą ir tiek. Gaila, kad Medininkuose taip nebuvo, galbūt kitokie būtų buvę rezultatai ir nebūtų buvę tokios tragedijos, jei kas nors kaip kad Šalčininkuose būtų apkase, kad ir su medžiokliniu šautuvu...“.
Medininkų tragedija, kuomet buvo užpulti ir sušaudyt septyni muitinės ir policijos pareigūnai įvyko praėjus keliems mėnesiams po kruvinojo savaitgalio Šalčininkų rajone. Tąkart vienintelis išgyveno Tomas Šernas.
A.Stončaitis: visi karai prasideda nuo pirmo šūvio
„Supraskite, negaliu įsikūnyti į jauno milicijos leitenanto vaidmenį šiandien, aš jau būsiu subjektyvus“, – perspėja A.Stončaitis, įkalbėtas prisiminti trijų dešimtmečių senumo įvykius.
1991 m. pavasarį 29-erių A.Stončaitis buvo Kriminalinės policijos vienos iš valdybų komisaras inspektorius. Šalčininkų įvykių tyrimas, kaip pasakojo, nebuvo jo kompetencijoje ir į Šalčininkus atvyko atsitiktinai, kaip tą savaitgalį budėjęs pareigūnas.
Jis patvirtino buvusio pasieniečio A.Stasaičio pasakotas detales apie M.Misiukonio vizitą į Šalčininkus ir apie apklausą bei jos dalyvius Šalčininkų policijos nuovadoje. Bet griežtai neigė, kad baltarusį nušovęs pasienietis buvo mušamas ar verčiamas keisti parodymus.
„Buvo visiškai aišku, kad bus atsakas. Bus kerštas. (...) Dabar kai pagalvoju, visi karai prasideda nuo pirmo šūvio. Tada su M.Misiukoniu grįžom į Vilnių ir jis pasiprašė, kad priimtų G.Vagnorius. Paaiškinom, ministras ir man leido įsiterpt, kaip reaguoja baltarusiai, paaiškinom – yra dvi išeitys, arba sukoncentruot pajėgumus pasienyje, arba juos atitraukti“, – pasakojo A.Stončaitis.
Po šio pokalbio su premjeru, kuris, anot M.Misiukonio, vyko jau vidurnaktį, A.Stončaitis dar kartą grįžo į Šalčininkus. Tik šįkart – jau su kolega iš kriminalinės policijos J.Petuchovu, darkart tikslinti aplinkybių įvykių vietoje ir filmuoti. Filmuoti naktį?
„Buvo buitinė kamerytė, pafilmuoti aš mokėjau, jau buvo vakaras. Aplinkybių patikslinimas įvykio vietoje, žmogus turi parodyti... Tai turėjo taip būti, bet kol buvo nuvažiuota, kol ką, bet to patikrinimo tą vakarą nebuvo“, – aiškino buvęs kriminalistas.
Iš pradžių teigęs, kad jokiose Šalčininkų įvykių apklausose nedalyvavo, vėliau A.Stončaitis patikslino – jam teko dalyvauti apklausoje, kurioje J.Petuchovas apklausė A.Stasaitį, „bet tik pačioje pradžioje“.
Politikas tikina, kad tąkart vaizdo kameros taip ir nebuvo įjungęs. Nors J.Petuchovas prokurorams yra patvirtinęs, kad buvo filmuojami šios apklausos keli vaizdo įrašai.
„Supratome, kad jam ne tas sukasi galvoj“
„J.Petuchovas liudijo jau prisiteisęs už šią istoriją talonais, reikalas neva buvo politinis, esą bijota, kad jis videomedžiagos neparodytų per kasperviziją“, – rašė žurnalas „Ekstra“ 1998-aisiais.
Šiame straipsnyje cituojamas ir A.Sončaitis, tuometis Pasienio policijos departamento vyr. komisaro pirmasis pavaduotojas, štabo viršininkas.
„Viskas dėl tų šūvių. Žmogų nušauti nėra taip paprasta. Jis pradėjo pareiškimus rašyti, pavyzdžiui, prašė tarnybinio buto Konarskio gatvės rajone. Iš to supratom, kad žmogui jau šiek tiek ne tas sukasi galvoj. Jo tiesioginis viršininkas sužinojo, kad jis privačiai lankosi pas psichiatrą“, – pasieniečio atleidimo iš tarnybos motyvus komentavo A. Stončaitis.
Antanas atleistas po medicinos ekspertų išvadų. Buvęs pasienietis pasakojo, kad poliklinikos ir tarnybos medikų prašė pagalbos dėl nemigos, buvo nustatyta depresija ir tuomet tikrai nesilankė pas privačius gydytojus.
Tarnybos byloje priesaikos nėra
Ir A.Stasaitis, ir A.Stončaitis šiandien yra pripažinti Lietuvos laisvės gynėjais. Prieš kelerius metus įsigaliojęs įstatymas numato, kad šis statusas suteikiamas Lietuvos pareigūnams, tarnavusiems ir prisiekusiems ne vėliau nei iki 1991 metų nesėkmingo valdžios perversmo Maskvoje, t.y. rugpjūčio 21-osios. Statusui gauti privalu pateikti ir tarnybos, ir priesaikos Lietuvos Respublikai įrodymus.
A.Stasaitis pateikęs savo 1991 m sausio 11 d. pasirašytos priesaikos įrodymą – dokumento kopiją. Tuo metu A.Stončaičio tarnybos byloje tokio priesaikos Lietuvos Respublikai dokumento nėra. Bet iš kitų dokumentų matyti, kad jis tęsė tarnybą. Iki 1991 m. liepos 1-osios neprisiekę policijos pareigūnai buvo atleidžiami.
„Tuo metu šalis išgyveno įtemptą valstybingumo laikotarpį, todėl galėjo būti, kad priesaika buvo duota žodžiu, paliekant pasirašymo formalumą vėlesniam laikui, tačiau tai įrodančių dokumentų nėra. Pažymėtina, kad tuo metu A.Stončaitis tarnavo Lietuvos Respublikai atlikdamas policijos pareigūno funkcijas, todėl darytina išvada, kad A.Stončaitis prisiekė būti ištikimas Lietuvos Respublikai“, – šį Policijos departamento paaiškinimą, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro komisija priėmė kaip A.Stončaičio priesaikos įrodymą.
„Komisija laikosi bendros nuomonės, kad, nesant priesaikos lapo, priesaikos davimo faktą gali patvirtinti institucija, taip prisiimdama visą teisinę atsakomybę dėl savo darbuotojo (pareigūno)“, – 15min paaiškino komisijos pirmininkė Rima Žemaitienė.
„Mano tarnyba nebuvo nutrūkusi jokiam periodui. Priesaiką daviau kaip ir visi tada tarnavę pareigūnai. O kada konkrečiai tai buvo ir tvarką, kaip buvo vykdomos tarnaujančių pareigūnų priesaikos, gali pakomentuoti tik tai organizavę atsakingi darbuotojai. Praėjo dešimtmečiai ir dabar aš tikrai negaliu prisiminti“, – 15min paaiškino A.Stončaitis.
Komisijos duomenimis, iš viso per trejus metus (2022–2024 m.) laisvės gynėjo teisinis statusas pripažintas 752 asmenims. iš jų – 179 policijos pareigūnams, priesaikos lapo iš viso nepateikė 9 policijos pareigūnai.
