Vieni tyrinėtojai ją laiko Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo Ivanovičiaus dukterimi, kiti – lietuvių kunigaikščio ir Vytauto bendražygio Sudimanto iš Eišiškių seserimi.
Daugiau pagrindo esama manyti, kad ji kilo iš Smolensko, o jos vedybos, įvykusios apie 1375 metus, buvo viena iš Lietuvos valdančiojo elito priemonių, siekiant įsitvirtinti didelėje ir strategine prasme svarbioje Rusios kunigaikštystėje.
Onos nuo vaikystės išpažintą krikščionių tikėjimą netiesiogiai patvirtina vėlesni liudijimai apie jos pamaldumą. Tiesa, po Lietuvos katalikiško krikšto ji, kaip Vytauto žmona, iš stačiatikybės turėjo pereiti į katalikybę.
Legendinis Vytauto pabėgimas
Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai žinomas Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 metais pabėgo iš Jogailos nelaisvės.
Vytauto Didžiojo žmoną Oną su įvairiais Ordino vadovais ją nuolat siejo geri santykiai.
Metraštyje rašoma: „Didysis kunigaikštis Vytautas griežtai saugomas sėdėjo Krėvos pilies menėje, o dvi moterys vaikščiojo patalo kloti į kunigaikštienės menę, stebimos sargybinių. Ir didžioji kunigaikštienė išgirdo iš žmonių, kad jei didysis kunigaikštis Vytautas ilgiau sėdės nelaisvėje, jam nutiks taip, kaip ir tėvui. Ir tuomet ji jam štai ką patarė: kai ateis tos moterys vėl patalo kloti, tegu jis apsirengia vienos iš jų drabužiais ir išeina su kita. Vytautas, paklausęs žmonos patarimo, apsirengė vienos moters drabužiais, išėjo su kita ir, nusileidęs iš pilies, pabėgo pas vokiečius į Prūsiją.“
Ši Vytauto „persirengimo istorija“ kartais perdėm romantizuojama, kartais laikoma anekdotiniu pasakojimu. Tačiau siužetas sutinkamas ankstyviausioje Lietuvos metraščių dalyje, rašytoje dar Vytauto laikais (gal net jam diktuojant), todėl galima manyti, kad ši pabėgimo istorija ne tik buvo gerai žinoma amžininkams, bet ir lėmė tai, kaip buvo vertinama Ona.
Bet nežinome, kokiu būdu iš Krėvos ištrūko pati Ona, šiaip ar taip, ji vėliau lydėjo Vytautą jo politinėje tremtyje Ordino žemėse.
Kunigaikštienės pėdsakai metraščiuose
Apie didžiosios kunigaikštienės politinę įtaką galima spręsti iš kronikų, laiškų ir tarptautinių sutarčių. Ona dviem dokumentais patvirtino 1392 metų rugpjūčio 5 dienos Astravos sutartį tarp Jogailos ir Vytauto, juose Jogailai ir Jadvygai garantavo už savo vyrą.
Netrukus po to Jogaila jai iš Krokuvos pasiuntė dovanų kelis brangius žiedus. 1398 metais ji dalyvavo sudarant Vytautui itin svarbią Salyno taikos sutartį su Ordinu. 1400 metais su gausia delegacija (minima 400 arklių palyda) Ona atliko piligriminę kelionę po Prūsijos šventas vietas, aplankydama šv. Dorotėjos iš Montau kapą Marienverderyje.
Šios kelionės metu jai buvo dovanotos kelios knygelės su šv. Dorotėjos gyvenimo aprašymu. Tai netiesiogiai liudija apie jos išsilavinimą.
Ordino pažadas globoti ir ginti
Ši kelionė turėjo ir politinį motyvą: buvo sutvirtinti tuomečiai draugiški Vytauto ir Ordino santykiai. Tikėtina, kad su įvairiais Ordino vadovais ją nuolat siejo geri santykiai.
1405 metais didysis magistras laiške Onai dėkojo už siųstas dovanas, kurias atgabenęs jos tarnas Konradas, ir prašė toliau užtarti Ordino reikalus Vytauto akivaizdoje.
1404 metais „riterių saloje“ (Ritersverderyje) prie Kauno paskelbtame dokumente didysis magistras Konradas Jungingenas Vytautui įsipareigojo didžiojo kunigaikščio mirties atveju būti jo žmonos globėju: „Prisimindami draugystę ir gerus darbus, kuriuos mes ir mūsų ordinas esame patyrę ir tikimės patirti ateityje iš šviesiojo kunigaikščio pono Aleksandro, kitaip Vytauto, ir šviesiausios kunigaikštienės, jo sutuoktinės Onos, gavę mūsų pareigūnų ir viso mūsų ordino sutikimą, kuo geriausiai ir rimčiausiai be klastos ir apgaulės pažadame: jei taip Dievo valia atsitiktų, kad minėtas kunigaikštis Aleksandras, kitaip Vytautas, pasitrauktų iš šio pasaulio anksčiau už savo sutuoktinę Oną, ir jei kas nors norėtų jai prievarta ir neteisėtai grasinti ar išvaryti iš valdų ir paveldėtų žemių, kurias jai iš savo tėvoninių valdų būtų užrašęs kaip dovį ir patvirtinęs savo pagrindiniu antspaudu jos vyras minėtas kunigaikštis Aleksandras, kitaip Vytautas, mes ir mūsų ordinas turime visomis savo galiomis ją globoti ir ginti nuo bet kokios prievartos ir neteisybės.“
Šiame dokumente minimos valdos Onai buvo užtikrintos 1401 metų Vilniaus sutartyje tarp Vytauto ir Jogailos. Tai buvo įprasta to meto teisinė ir ekonominė garantija kunigaikščių našlėms.
Tačiau Ona mirė dvylika metų anksčiau už savo vyrą – 1418 metais Trakuose. Palaidota Vilniaus katedroje. Už jos sielą buvo meldžiamasi ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos bei Ordino bažnyčiose.
Vokiečių ordino kronikininkas Jonas Posilgietis pasakojo keistą gandą, neva kunigaikštienė išpranašavo, kad po jos mirties Vytautui nesiseks. Sunku pasakyti, kiek patikima ši žinutė, kurios nepatvirtina kiti šaltiniai, turbūt ji labiau atspindi vakariečių stereotipus apie „pagonių krašto moteris“.
Vienintelė Vytauto ir Onos duktė Sofija dar 1390 metais, antrojo Vytauto pabėgimo į Ordiną metu, buvo ištekinta už būsimojo Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I.
Neįprasta dovana Onai
Intriguoja viena Onos gyvenimo detalė. 1408 metais didysis magistras Ulrichas Jungingenas atsiuntė Onai išskirtinę dovaną. Tai buvo vienas pirmųjų Europoje klavišinių muzikos instrumentų – klavikordas.
Pirmąkart vos prieš dešimtmetį (1396 metais) paminėtas instrumentas atkeliavo į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvarą. Nežinome, kodėl Ordino vadovas Onai parinko tokią dovaną.
Tuo laiku tiek Ordino magistro, tiek Lietuvos valdovų rūmuose buvo mėgstama klausytis muzikos kapelos ar atskirų muzikantų. Galima spėti, kad į rūmus būdavo kviečiamas muzikantas ir kunigaikštienė trumpindavo laiką prie klavikordo, laukdama iš ilgų kelionių grįžtančio vyro, kuris, kaip pasakoja kronikininkai, pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs.
