Tyrimai gali trukti iki pusės metų
Lietuvos nacionalinio muziejaus kieme surengtoje spaudos konferencijoje Kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius teigė, jog šiuo metu baigiamas archeologinių tyrimų antrasis etapas: „Antro etapo metu aptikti septyni mirusieji Gedimino kalno aikštelėje. Primenu, kad pirminių tyrimų metu sausio mėnesį aptikti dar keturi mirusieji. Šiandien iš viso turime 11 mirusiųjų.“
Prie vieno iš mirusiųjų dešinės rankos aptiktas žiedas su lenkišku įrašu: „Zygmunt Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r“. Remiantis istoriniais duomenimis, žinome, kad vienas iš sukilimo vadų Zigmantas Sierakauskas 1862 m. liepos 30 d. vedė savo sužadėtinę Apoloniją Dalevskytę.
„Tai jau leidžia manyti, kad turime tiesioginių daiktinių įrodymų, jog Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų dėka Gedimino kalno aikštelėje greičiausiai atidengti Z.Sierakausko palaikai. Turime pakankamai sensacingą naujieną“, – teigė viceministras.
Pasak jo, kol kas kalbėti apie palaikų perlaidojimą dar anksti – pirmiausia reikia patvirtinti mirusiųjų tapatybę. Šis procesas gali trukti iki pusės metų.
Lukiškių a. nužudytų sukilimo dalyvių palaikai paslėpti tolimiausioje tvirtovės vietoje
Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Valdas Steponaitis teigė, jog pirmiausia bus bandoma patvirtinti istorinius duomenis: „Po to antropologinė medžiaga bus atiduoda antropologams į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Antropologijos ir histologijos katedrą, jų specialistai tirs palaikus. Bus daromi ligų tyrimai, [tiriami] kaulų pažeidimai, lytis, amžius. Po to tikimės padaryti DNR tyrimus. Kaukolės bus duodamos sulyginti į Teismo medicinos ekspertizės institutą, jos bus lyginamos su nuotraukomis, paveikslais ir kt. Manau, kad tai duos atitinkamų rezultatų.“
Šiuo metu palaikai saugomi Nacionalinio muziejaus saugykloje.
Visų rastų mirusiųjų palaikai užkasti nepagarbiai, su už nugaros surištomis rankomis, apipilti kalkėmis. Viename dvigubame kape aptikta kulka, kitų mirusiųjų kapuose kulkų nerasta. Prie mirusiųjų aptikta aprangos detalių (diržų sagčių, drabužių sagų, keletas smulkių drabužių audinių fragmentų), asmeniniai mirusiųjų daiktai – religinio turinio medalikėliai, medalionai, kryželiai.
V.Steponaitis pridūrė: „Žinome, kad Lukiškų aikštėje 1863–1864 m. buvo nužudyti sukilimo dalyviai. Dalis buvo nušauti, dalis pakarti. <…> Žinome tam tikrą seką šitų palaidojimų ir žinom, kurie žmonės buvo nušauti, kurie pakarti. Palaikai tikrai atvežti iš Lukiškių aikštės paslapčia, užvežti ant dabartinio pilies kalno – caro laikais čia buvo tvirtovė. Palaikai paslėpti tolimiausioj tvirtovės vietoj.“
Archeologinių tyrimų metu tikimasi rasti visų 21 Lukiškių aikštėje nužudyto sukilimo dalyvio palaikus.
Vadovavo daugiau negu dviem tūkstančiams sukilėlių
Z.Sierakauskas gimė 1826 m. neturtingų bajorų šeimoje Lucko apskrityje, dabartinės Ukrainos teritorijoje.
1848 m. Peterburgo universitete jis pradėjo studijuoti matematiką. 1857 m. įstojo į Generalinio štabo karo akademiją. Ją baigė 1859 m. karininko laipsniu, o 1861 m. tapo aukštu pareigūnu – Rusijos kariuomenės Generalinio štabo kapitonu.
Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1-ąją. Sukilimo tikslas buvo atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę, egzistavusią iki 1772 m. Jo organizatoriai žadėjo lygias teises visiems luomams ir žemę valstiečiams.
Į Vilnių Z.Sierakauskas kaip Generalinio štabo kapitonas atvyko balandžio 7 d. ir buvo paskirtas sukilėlių vyriausiuoju vadu. Balandžio viduryje Šėtos-Krekenavos apylinkėse jis įrengė didelę stovyklą, kurioje buvo per 2 tūkst. kovotojų. Šiuos jis mokė ginkluotės, taktikos, partizaninio karo veiksmų. Vėliau ėmėsi vadovauti sukilėlių kovoms Raguvos miškuose. Z.Sierakausko vadovaujami sukilėliai pasiekė kelias svarbias pergales ir privertė caro kariuomenę trauktis.
Z.Sierakauskui Rusijos valdžios atstovai 1863 metais Vilniaus Lukiškių aikštėje įvykdė mirties bausmę. Tuo metu jam buvo 37 metai.
