Ką papasakojo kaulai?
„Dėžė“, kurioje buvo sudėtos tik kaukolės, ilgieji rankų ir kojų kaulai, kai kurių individų dubenkauliai ar kiti didesni
 |
| Mikalojus Radvila Juodasis |
kaulai, tebuvo vos apie 1x1,5 m dydžio. Toks perlaidojimo būdas sukėlė įtarimą, kad garbingiausioje bažnyčios vietoje buvo perlaidoti arba paslėpti ypatingų asmenų palaikai.
Vėlesnių kompleksinių tyrimų metu palaikai identifikuoti ir nustatyta, kad šioje vietoje perlaidoti šie kunigaikščių Radvilų giminės nariai: Mikalojus Radvila, Mikalojaus Radvilos Rudojo anūkas (m. 1577); Anna Sobkovna, Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona (m. 1578); Elena Glebavičiūtė, Mikalojaus Radvilos (Radvilos Rudojo sūnaus) žmona (?-1583); Mikalojus Radvila Rudasis (m. 1584), Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir didysis etmonas; Mikalojus Radvila, Rudojo sūnus, LDK medžioklis ir Naugarduko vaivada (m. 1589, palaidotas 1590 m.); Jonušas VI Radvila, Rudojo anūkas (m. 1620), LDK taurininkas, Vilniaus kaštelionas, Kristupo Radvilos Perkūno ir antrosios žmonos Kotrynos Ostrogiškaitės vyriausias sūnus, Radvilos Rudojo anūkas; Mikalojus Radvila Juodasis (1515 vasario 4 d., Nesvyžius – 1565 m. gegužės 29 d., Vilnius, Lukiškės, palaidotas Dubingiuose), LDK didysis maršalka (1544), Vilniaus vaivada (1551 m.), LDK kancleris (1550 m.); Elžbieta Šidlovecka, Mikalojaus Radvilos Juodojo žmona (m. 1562 Vilnius, Lukiškės, palaidota Dubingiuose), Krokuvos kašteliono ir Karūnos kanclerio Kristupo Šidloveckio ir Zofijos Targoviskos dukra, Mikalojaus Radvilos Juodojo žmona.
 |
| Dubingių pilies liekanos |
Radvilos XV–XVI a. tapo viena svarbiausių Lietuvos didikų giminių, vaidinusių ypatingą vaidmenį LDK gyvenime. Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris ir didysis maršalka Mikalojus Radvila Juodasis buvo vienas žymiausių šios giminės atstovų. Palaikų tyrimai suteikė galimybę pasidomėti jo sveikatos būkle, nes istoriniuose šaltiniuose minimi jo negalavimai galėjo palikti pėdsakus kauluose ir padėjo palaikus identifikuoti.
Beprotiškos savigydos istorija
Mikalojaus Radvilos Juodojo korespondencijoje gausu nusiskundimų sveikata – dantų skausmu, bendro pobūdžio negalavimais, sąnarių skausmais, dėl kurių jo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis pataręs vartoti vaistus (poliney ruthi – vaisto identifikuoti nepavyko).
Naudojo prievilgus nuo ligos, kurią vadino „podagra“. Paskutiniosiomis gyvenimo dienomis sirgo sunkiai. Anot jo biografo J.Jasnowskio, dėl skausmų jam sunku buvo net pakilti iš patalo.
1565 m. birželio 4-ąją, praėjus kelioms dienoms po Radvilos Juodojo mirties, popiežiaus nuncijus Giovanni Francesko Commendone rašė, jog didikas, „kamuojamas skausmų visame kūne, pats sugalvojo išsitepti gyvsidabriu, nuo kurio 24 valandas buvo lyg miręs“.
Podagra vadinama „karalių liga“ dėl to meto sąsajų su aukštuomene ir jos gyvenimo būdu (ypač gera mityba, gausus gyvulinių baltymų vartojimas), ji žinoma nuo antikos laikų.
Coomendone birželio 10 d. pranešė apie Radvilos Juodojo mirties priežastį: „Jau kelerius metus kentėjo nuo podagros, kuri taip baisiai pradėjo jį kamuoti, kad praėjusį mėnesį /.../ išgirdęs, kad vienas namiškis nuo kitos ligos sukeltų kančių išsigydė išsitepęs gyvsidabriu, paliepė panašų tepalą jam paruošti, nepaisant visų gydytojų valios ir netgi to, kuris jo tarną išgydė. Bet jis atkakliai norėjo save nubausti, kai gydytojai jo ištepti nenorėjo, pats sau išsitrynė ne tik sąnarius ir gyslas, bet ir galvą.“
Netrukus po išsitepimo skausmai sustiprėjo, kūnas sutino ir po trijų dienų mirė.
Taigi duomenys apie Mikalojaus Radvilos Juodojo sveikatą iš pirmo žvilgsnio yra informatyvūs. Jis buvo apkūnus, turėjo dantų patologiją, gali būti, kad prieš mirtį iškrito dantys. Jau keliolika metų prieš mirtį skundėsi prasta sveikata, greičiausia dėl judėjimo aparato patologijos (mini „podagrą“).
Podagra vadinama „karalių liga“ dėl to meto sąsajų su aukštuomene ir jos gyvenimo būdu (ypač gera mityba, gausus gyvulinių baltymų vartojimas), ji žinoma nuo antikos laikų.
Ja sirgo ir Radvilos amžininkas, Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis V (1500–1558). Podagra sirgo bent du Medičių šeimos atstovai: Toskanos kunigaikščiai Cosimo I (1519–1574) ir Ferdinandas I (1549–1609).
Tačiau podagra tuo metu nebuvo skiriama nuo kitų sąnarių ligų (skirtumai nuo reumato nustatyti tik XVII a.). Paleopatologiniai Medičių kunigaikščių palaikų tyrimai nustatė ne podagrą, o diseminuotą idiopatinę skeleto hiperostozę (DISH).
Todėl abejotina, ar šaltiniuose minimi skausmai visame kūne ir silpnumas iš tikrųjų buvo podagra, kaip ji suprantama dabartinėje medicinoje: podagros simptomai yra ūmus aštrus skausmas ir patinimas, dažniausiai kojos nykščio sąnarių srityje, skausmai tęsiasi 5–10 dienų; liga paprastai pasireiškia po 40 metų.
Mikalojus Radvila Juodasis sveikata skundėsi jau nuo 32 metų (nuo 1547 m.). Abejotina, ar jis sistemingai naudojo gyvsidabrio tepalą – žinomas tik faktas, kad juo išsitepė prieš mirtį, išgirdęs, kad vienas jo namiškis tokiu tepalu išsigydė nuo kitos ligos.
Tikroji Radvilos Juodojo mirties priežastis
50 m. vyro palaikuose galima tikėtis dantų patologijos ar neseniai prieš mirtį iškritusių dantų, sąnarių patologijos, DISH požymių, galbūt padidėjusios gyvsidabrio koncentracijos kauluose dėl gyvsidabrio tepalų naudojimo.
Tačiau tiriant Dubingių kapavietėje rastus palaikus ir identifikavus greičiausiai vienam asmeniui – Mikalojui Radvilai Juodajam – priklausančius kaulus su ryškiais sąnarių degeneraciniais pokyčiais (pastaroji patologija liudytų, kad tai būta apkūnaus vyro, turėjusio sisteminę skeleto patologiją – DISH), nė viename mėginyje nebuvo didesnės gyvsidabrio koncentracijos. Taigi arba nebuvo apsinuodijimo, arba ūmi intoksikacija nepaliko pėdsakų kauluose.
Lėtiniam apsinuodijimui gyvsidabrio organiniais ir neorganiniais junginiais yra būdingi specifiniai somatiniai (burnos gleivinės pažeidimas – stomatitas ir gingivitas, rankų virpėjimas – tremoras, patinimai dėl inkstų pažeidimo, skausmingos paraudusios galūnės, raumenų spazmai, kartais odos bėrimai, nuplikimas) bei psichiatriniai (atminties sutrikimai, depresija, nemiga, dirglumas ir nesivaldymas, dėmesio sutrikimai, socialinė saviizoliacija) simptomai, žinomi tiek iš dabartinės klinikinės praktikos, tiek ir įtarti kai kurioms istorinėms asmenybėms – Anglijos karaliui Karoliui II ar W.Schakespeare‘ui.
Gyvsidabrio tepalas nuo XVI a. pr. iki XIX a. buvo naudojamas sifiliui gydyti.
Gyvsidabrio tepalas nuo XVI a. pr. iki XIX a. buvo naudojamas sifiliui gydyti, jo didelės koncentracijos nustatytos ir tretinio sifilio pažeistuose kauluose, rastuose Napoleono karių masinėje kapavietėje (1812 m.) Vilniuje.
Istorinių duomenų analizė leidžia manyti, kad Mikalojus Radvila Juodasis mirė ne nuo apsinuodijimo gyvsidabriu: ūmūs skausmai visame kūne jam nėra būdingi, o kitų minėtų apsinuodijimo gyvsidabriu simptomų istoriniai duomenys nepateikia.
Mikalojus Radvila Juodasis turėjo rimtų sveikatos problemų ir gydėsi remdamasis to meto medicinos žiniomis. Jo sveikatos problemas galėjo lemti nutukimas ir jo komplikacija – metabolinis sindromas ir antrojo tipo cukrinis diabetas, kuris galėjo sąlygoti ir sąnarių patologiją (esama sudėtingo priežastinio ryšio tarp padidėjusio insulino kiekio antrojo tipo diabeto metu ir kaulinio audinio reakcijos, vadinamos DISH).
Mikalojus Radvila Juodasis buvo valdingas, nepakentė savo negalavimų, todėl gydėsi ir pats, nepaisydamas aplinkinių rekomendacijų. O vaizdingas mirties aprašymas yra hipertrofuota namiškių reakcija į stiprios asmenybės netektį.
