Plokščiadugnės burvaltės – kurėnai – yra unikalus Kuršių marių paveldas. Manoma, kad jomis dar viduramžiais naudojosi kuršiai ir kitos baltų gentys, gyvenusios prie Kuršių marių. Apie šiuos laivus užsimenama dar XIV–XV amžių Vokiečių ordino metraščiuose. Nuo seniausių laikų kurėnų konstrukcija ir išvaizda nekito.
Iš burvalčių buvo žvejojama, jomis gabentos prekės ir gyvuliai, šienas, plukdyti keleiviai. Tai buvo laivai-namai, kuriuose buvo galima gyventi, laužą susikurti, maisto pasigaminti. Iki Antrojo pasaulinio karo vien Kuršių nerijoje kurėnų buvo apie 100, kiek mažiau – rytiniame marių krante. Pokariu, kraštą okupavus sovietams, šis unikalus paveldas dingo, tad iki šių dienų neišliko nė viena originali Kuršių marių plokščiadugnė valtis. Sklinda legendos, kad bėgdami nuo okupantų kuršininkai kurėnus tyčia nuskandino mariose. Labai daug laivų pokariu virto malkomis arba tiesiog supuvo stovėdami ant kranto.
Sudėtinga priežiūra
Lietuvai atgavus nepriklausomybę šviesaus atminimo nidiškis, Neringos miesto garbės pilietis Eduardas Jonušas ėmėsi sudėtingo darbo – atkurti tikrą kurėną. Iš Vokietijos buvo gauti brėžiniai, labai detalūs kurėno statybos aprašymai. Laivo statybos komandoje dalyvavo ir senas Kuršių nerijos gyventojas Sakutis, statęs burvaltes prieš karą, ir laivų statybos inžinierius klaipėdietis Henrikas Mališauskas. Pagal senąsias technologijas ir tradicijas vyrai kurėną statė trejus metus. „Kuršiu“ pavadintas laivas į marių vandenį buvo nuleistas 1993 metais birželio 12 dieną.
Tačiau istorinį laivą pastatyti – tai tik pusė darbo. Laivo priežiūra, anot istorinių laivų žinovo, Rusnėje gyvenančio laivadirbio Simo Knapkio, yra ne mažiau svarbi, nei jo statyba.
„Jau yra atkurta apie dešimtį istorinių laivų, tačiau plaukioja vienetai, dauguma jų stovi ant kranto pasmerkti supūti arba jau supuvo. O kadaise kurėną pasistatęs žvejys plaukiodavo pats, perduodavo sūnums, o vaikaitis juo užsidirbdavo tiek, jog užtekdavę pinigų naują kurėną pastatyti.
Anuomet žmonės labai griežtai laikėsi statybos taisyklių ir rūpestingai prižiūrėdavo laivus. Ąžuolo medieną kurėnui ruošdavo ketverius metus: nupjautas ąžuolas būdavo metų metus laikomas, natūraliai džiovinamas. Jo statybos technologija – savita. Lentos lenkiamos ant rusenančio be liepsnos laužo: iš vienos pusės kaitinama lenta traukiasi, iš kitos pusės ji yra drėkinama skuduru, ir ją išlenkus, reikia iškart prikalti. Valtis neturi jokių kniedžių, tik kaltines vinis“, – pasakojo laivadirbys.
Anot S.Knapkio, labai svarbu laivą laiku nuleisti ir laiku iškelti iš vandens, nepalikti leduose. „Iš iškeltos burvaltės reikia išvalyti smėlį, žemes, nuplauti. Labai gerai būtų ją nudervuoti rudenį ir prieš nuleidžiant į vandenį vėl nudervuoti, apžiūrėti, ar niekas nesulūžo“, – teigė S.Knapkis.
Kurėno priežiūra tapo didžiausiu iššūkiu pirmajam jo atkūrėjui E.Jonušui ir dar didesniu dabartinei jo savininkei Vitalijai Jonušienei. Dar E.Jonušui gyvam esant, trūko ir lėšų, ir galimybių deramai prižiūrėti burvaltę. „Atrodė, kad „Kuršis“ buvo jau pasmerktas žūti, tačiau, laimei, atsirado entuziastas, kuris jį prikėlė ir šiandien pirmasis atkurtas Kuršių marių kurėnas plaukioja“, – pažymėjo S.Knapkis.
„Kuršis“ švęs 25-metį
Nidos kurėną „Kuršį“ prižiūri ir eksploatuoja nidiškis Aurelijus Armonavičius. Kurėnu jis plukdo turistus ir vaikus, dalyvauja renginiuose.
„Verslo su istoriniu laivu nepadarysi, nes jo priežiūra, kasmetinis atnaujinimas kainuoja labai brangiai, tačiau, ilgus metus dirbdamas turizmo srityje, aš suprantu, kad kurėnas yra Kuršių marių simbolis. Jis privalo jose plaukioti. Vien todėl jį šviesaus atminimo E.Jonušas statė. O aš su džiaugsmu ėmiausi misijos juo rūpintis. Šis sezonas bus dešimtasis, kai aš prižiūriu „Kuršį“. Šiemet reikės keisti laivo šliūžes ir dar pasidaryti atsarginį jų komplektą, taip pat reikės keisti detalę laivo grindyse. Laivas sensta, kasmet darbų prie jo vis daugėja ir tie darbai bei medžiagos kainuoja labai brangiai. Vokietijoje, kiek žinau, istoriniai laivai yra saugomi valstybės ir juos prižiūrintiems asmenims nereikia sukti galvos, kaip vertingą laivą išsaugoti ir dar uždirbti“, – kalbėjo A.Armonavičius.
Iniciatyvos išsaugoti šiuo metu seniausią Europoje kurėną ėmėsi ir Neringos savivaldybė. Ji kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, kad „Kuršis“ būtų įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau, pagal Lietuvos įstatymus, paveldo vertybėms taikomas 50 metų amžiaus limitas... O „Kuršiui“ šiais metais sukanka 25-eri.
Pasak A.Armonavičiaus, garbinga „Kuršio“ sukaktis bus švenčiama birželio 8–10 d., per Nidos sezono atidarymą. „Pompastikos didelės nebus, tačiau ta proga į Neringą suplauks visi mūsų medinukai – bus surengtas istorinių medinių laivų regatos „Burpilis“ pirmasis etapas, dedikuotas E.Jonušui,“ – anonsavo pašnekovas.
„Oma“ baigia supūti
Daugelis dar atsimena laikus, kai Kuršių mariose prie Neringos krantų plaukiodavo ne vienas „Kuršis“, bet du kurėnai. Antroji burvaltė „Oma“ priklausė žinomam pramogų verslo atstovui Arūnui Valinskui.
„Oma“ buvo pastatyta ne man, o vienam Vokietijos piliečiui, iš kurio aš tą laivą įsigijau ir kurį laiką buriavau po Kuršių marias ir Nemuno deltą. Tai buvo gal 2000-ieji metai. Atsimenu tuos laikus su didele nostalgija. Daug įvairių nuotykių su tuo laivu turėjome ir nakvoję esame jame, ir ant seklumų užplaukę. Į Edmundo Jakilaičio vestuves iš Nidos į Ventės ragą su „Oma“ plaukėme, dažnas to laivo keleivis buvo politikas, diplomatas Vygaudas Ušackas“, – pasakojo A.Valinskas.
Buriavimas su „Oma“, anot pašnekovo, – labai specifinis. „Jeigu lyginti su moderniomis jachtomis ar greitaeigiais laivais – tai tas pats, kas lyginti lenktyninį ferarį su arklio tempiamu vežimu. „Oma“ – sunkus, apie 5 tonas sveriantis laivas, jo virvės storos, grimzlė vos 25 centimetrai, bet plaukimas istoriniu laivu turi savo, su niekuo nepalyginamą, dvasią“, – tvirtino A.Valinskas.
Deja, neilgai A.Valinskas plaukiojo su istoriniu laivu. „Šis laivas buvo pagamintas ne iš ąžuolo, kaip derėtų, o iš eglės medienos. Medis pradėjo irti ir jo priežiūra buvo labai problemiška. Atėjo laikas laivą rekonstruoti ir paaiškėjo, kad rekonstrukcija kainuos daugiau nei naują laivą pastatyti. Supratęs, kad ilgiau plaukioti su šiuo laivu negalėsiu, jį pasiūliau padovanoti Neringai. Seniau Neringos istorijos muziejaus kieme stovėjo kurėnas, tačiau sudegė. Galvojau „Omą“ į jo vietą pastatyti. Deja, Neringos savivaldybė labai ilgai svarstė, ar priimti dovaną. Greičiau susitarėme su Šilutės savivaldybe. Ji pažadėjo „Omą“ konservuoti ir eksponuoti. Nežinau, koks dabar to laivo likimas“, – sakė A.Valinskas.
„Stovi A.Valinsko laivas pas mane dirbtuvėse ir pūva. Niekas nieko su juo nedaro“, – skėstelėjo rankomis rusniškis laivadirbys S.Knapkis.
Šiuo metu valstybė saugo 9 istorinius laivus, tačiau nė vienas jų neplaukioja. Kuršių mariose plaukioja kurėnų replikos: „Kuršis“, Lietuvos jūrų muziejui priklausantis „Sud 1“, Šturmų gyvenvietės pasididžiavimas „Sturm 1“, Rusnėje ir Kintuose po dvi venterines valtis, vytinės „Vytautas Didysis“, „Vytis“, prieš trejetą metų į marias nuleista reisinė „Dreverna“. Šiuo metu istorinį burinį laivą – aštuonvietę žuvų supirkėjo valtį stato SBA koncernui priklausančios baldus gaminančios bendrovės „Germanika“ kolektyvas.
