Tačiau laikai keičiasi ir senovinei Inti Raimi šventei, vienai svarbiausių inkų religinių ceremonijų: netoliese filmuodamas reginį skraido dronas.
Dabartinėms Pietų Amerikos civilizacijoms birželio 24-oji žymi Pietų pusrutulio žiemos saulėgrįžą. Tačiau šalies indėnams ji žymi prasidedančią Saulės kelionę atgal į Pačamamą – Motiną Žemę kečua kalba, kuria kalba maždaug 3,2 mln. Peru gyventojų.
Į šventę Peru pietryčiuose esančiame Kuske ir šalia jo susirinko maždaug 80 tūkst. žmonių minia. Daugelis buvo su spalvingais kostiumais.
Šis teatro pastatymas senoviniuose inkų Saksaivamano citadelės Kuske griuvėsiuose pritraukia maždaug 3 500 žiūrovų: vietos gyventojų ir turistų. Jo metu atkartojami senoviniai ritualai ir aukojimai, turintys užtikrinti gerą derlių.
Inkų imperatorių ir jo žmoną vaizduojantys aktoriai ėjo iš Korikančos į Kusko pagrindinę aikštę, kur senoviniai inkų miesto griuvėsiai stovi šalia ispanų konkistadorų pastatytų bažnyčių ir rūmų.
„Dalyvaudamas jaučiuosi laimingas ir išdidus, kaip ir kiekvienas Kusko gyventojas“, – sakė Alexanderas Carbajalas, kuris dalyvavo antrus metus ir vaidino inkų imperatoriaus gvardijos karį.
Per ceremoniją Kuskas būna sausakimšas: dieną prieš pagrindinę šventę per miestą žygiuoja maždaug 250 delegacijų, skamba muzika, sukasi šokėjai.
Procesija prasideda birželio 23-iosios rytą ir trunka iki kitos dienos aušros.
„Kaip Kusko žmonės didžiuojamės“, – sakė Alice Quispe Condori, pasipuošusi spalvingu ponču.
Ispanų kolonizacijos periodu šią tradiciją katalikų kunigai slopino; nuo 1542 iki 1824 metų ji tęsėsi tik slaptai.
1944-aisiais tradicija buvo atgaivinta ir šiandien yra Andų žmonių pasididžiavimo sudėtinė dalis, ypač – Kuske, senovinėje inkų sostinėje.
„Kuskas yra didelis ir senovinis miestas, ir daugelis šio rajono miestų dabar yra nugrimzdę į užmarštį“, – sakė turizmo viceministras Rogersas Valencia, taip pat paminėjęs dingusius Mesopotamijos miestus Nineviją ir Babiloną.
„Kuskas su savo 3 500 metų gyvena“, – pridūrė jis.
