1892 metų rugpjūtis. Antrąjį kartą į Vilnių iš Minsko atvyko prancūzo Žano – Batisto Godfrua cirkas.
Ž.-B.Godfrua Rusijoje atsirado po 1853-1856 metų Krymo karo, per kurį, kaip žinia, Eupatorijoje išsilaipino penkiasdešimties tūkstančių anglų ir prancūzų desantas, turėjęs blokuoti Sevastopolį. Po šios armijos pasitraukimo iš Krymo Godfrua pigiai supirko visą likusį palapinių miestelio brezentą, daugybę arklių bei pašarų keletui metų į priekį. Būdamas apsukrus ir turėdamas ypatingą verslininko gyslelę, jis ėmėsi Odesoje stambios cirko veiklos. Iš įsigyto brezento sumeistravo pusantro tūkstančio vietų šapito ir afišose pasiskelbė esąs „Napoleono III štalmeisteris (arklidės viršininkas)“.
Odesa tapo savotiška Godfrua žiemos baze, jis čia išnuomotame sandėlyje laikė savo turtą ir todėl lankėsi labai dažnai. Netrukus Žanas Batistas pasikvietė iš Prancūzijos savo brolį puikų raitelį Lui ir afišose pradėta rašyti apie „Prancūziškąjį brolių Godfrua cirką“.
Ir Vilniuje jų programa buvo, kaip reta, stipri: įdomus de la Roš numeris, publiką žavėjo balerinos seserys Kriskoulo, dainininkai – neapoliečiai, legendinė jojikė paties Žano Batisto duktė Marija Godfrua, po keleto metų ištekėjusi už tokio paties legendinio juodaodžio raitelio Viljamo Kuko, žonglierė mis Ela, gimnastas Borovskis, baleto grupė iš Stokholmo, skersinio akrobatai broliai Fernando... Daugumą Godfrua programos artistų sudarė atvykėliai iš Prancūzijos ir Italijos. Vienas Vilniaus recenzentas, pabrėždamas tai, tvirtino, jog būtent prancūzai ir italai „atnešė į maniežą nepaprastai daug gyvumo, gracijos, humoro, taip būdingų šioms tautoms.“
Bet visus tuos žanrus ir daugelį artistų publika ne kartą yra regėjusi. Ž.Godfrua būtų blogas direktorius, jeigu nesuprastų – publikai reikia sensacijos. Ir tokia sensacija taps cirkas vandenyje. Vos prieš šešerius metus konstruktorius hidroinžinierius Žiulis Sovinjakas sukonstravo pirmąjį vandens maniežą, o Ž.Godfrua jau irgi geba savo jėgomis demonstruoti naująjį reginį.
19 amžiaus devintajame dešimtmetyje toks rizikos nevengęs pilietis Paryžiaus „Mulen Ružo“ ir „Olimpijos“ įkūrėjas Žozefas Oleris nutarė steigti įrenginį, kuris vienu metu atliktų žiemos cirko ir vasaros baseino funkcijas. Sprendimą realizuoti ėmėsi architektai Gustavas Gridenas, Sofrua ir inžinierius Žiulis Solinjakas. Naujojo cirko ypatumas buvo tas, kad cirkas ir baseinas gyvavo vienoje erdvėje. Arena ir pirmosios šešios kėdžių eilės turėjo lengvai transformuotis į baseiną.
Taigi, Paryžiuje salės centre, trijų metrų gylyje, buvo įrengtas betoninis dvidešimt penkių metrų skersmens vandens rezervuaras. O jo centrą užėmė trylikos metrų skersmens maniežas, apjuostas metaliniu žiedu. Rezervuaras tarnavo baseinu, po kuriuo stovėjo hidraulinis pakėlėjas, laikantis maniežo pagrindą. Be to, maniežo „grindis“ užklodavo iš kokoso plauštų pagamintas kilimas, pakeisdavęs įprastą smėlio – pjuvenų gruntą. Rengiant vandens spektaklius, šį kilimą suvyniodavo ir hidraulikos pagalba nuleisdavo žemyn. Iš apačios pakildavo kitas pagrindas, kurį sandariai užfiksavus, iš baseino į maniežą per specialius fontanus pasipildavo apie tūkstantį du šimtus kubinių metrų vandens, pašildyto iki dvidešimt trijų laipsnių šilumos. Tai užimdavo porą minučių. Tuo tarpu, vandeniui išleisti ir grąžinti tradicinį maniežo pagrindą į vietą reikėjo penkių minučių. Bendras judančiųjų konstrukcijų svoris siekė apie trylika tonų.
Taip viskas atrodė Paryžiuje ir didžiausiuose Europos cirkuose. Provincijoje, kokia buvo ir Vilnius, viskas atrodė paprasčiau. Maniežą apjuosdavo bemaž pusantro metro aukščio medinė tvora. Ji, kaip ir visas maniežas, buvo padengiama neperšlampančiu brezentu. Pasidarydavo savotiškas brezentinis dubuo. O į jį iš cirko palubėje įrengto bako liejosi vanduo. Kai vėliau pradėta besipilantį vandenį apšviesti prožektoriais, vaizdas atrodė tikrai efektingai.
1892 metų rugsėjo penktoji, šeštadienis. Gubernijos architektas Aleksejus Polozovas, miesto gydytojas Jakovas Janovskis ir antrosios apylinkės prievaizdas, apžiūrėję įrenginius bei patikrinę vandens kokybę, leidžia rodyti novatorišką vandens spektaklį. Protokole, be kita ko, įrašo: „Vanduo toks švarus, kad gali būti naudojamas ne tik cirke maudytis, bet ir vartojamas gėrimui.“ Lauke, abiejuose pastato šonuose, iškasti du šuliniai, į kuriuos prieš spektaklį buvo pumpuojamas vanduo. Po to virdulio principu jį pašildydavo, o po vaidinimo išleisdavo į miesto kanalizaciją.
Unikali vandens pantomima „Kaimo šventė“ neliko nepastebėta miestiečių. Į Ž.Godfrua cirką plūdo minios žmonių. Laikraštis „Vilenskij vestnik“ atkreipė dėmesį į aukštą pastatymo technikos lygį bei dideles išlaidas, kurių pareikalavo spektaklis. Štai ką rašė vienas recenzentas: „Vandens pantomima – progreso rodiklis. Prietema. Gęsta žibalinės lempos virš arenos. Signalinis švilpukas. Triukšmingai liejasi dvi vandens kaskados. Per ežerą permetamas laikinas tiltelis, jis apšviečiamas elektrine saule ir šaltosiomis ugnimis. Vandenyje plaukioja jaunavedžiai ir jų svečiai. Čia pat plaukia antys ir žąsys. Ant tiltelio šoka poros, o kažkas gaudo žuvį. Pasirodo undinė, nusilenkia publikai ir neria į vandenį. Paskui ją į vandenį lekia chameleonai, jūreiviai, kaimo valdžia. Šaudo raketos. Ugnies jūra apšviečia povandeninę karalystę.“
Bemaž iki paskutiniojo devynioliktojo amžiaus dešimtmečio cirko gastrolės Vilniuje vyko daugiausiai Katedros ir Lukiškių aikštėse, taip pat greta Aleksandro Nevskio koplyčios šiandieninėje Vinco Kudirkos aikštėje. Kiekviena atvykstanti trupė statydavosi savo laikiną pastatą. 1801 metų rugpjūčio – spalio mėnesiais viešėjo Gautier cirkas iš Prancūzijos. Įvairiose miesto erdvėse pasirodė iliuzionistai Franke (1817) ir Meckhold (1820), akrobatai Feliksas Mahier (1822) ir Chiorinai (1827). Didelio dėmesio sulaukė ir fechtavimo meistrų Marson (1801), Lencayet (1817), Bagolini (1827) seansai.
Pirmieji cirkai su stulpais dažniausiai būdavo lipdomi iš pigiausios medienos, statybos atliekų, dėžių, todėl neretai ši „kultūros įstaiga“ menkai skirdavosi nuo kokio nors sandėlio. Viduje būdavo surenčiama keletas eilių labiau pasiturintiems žiūrovams. Kitai publikos daliai skirdavo vadinamąją „galiorką“ – jos lankytojai programą stebėdavo stačiomis. Maniežą savininkas rengdavo tik tada, jeigu vaidinime dalyvaudavo arkliai. Maniežo viduryje stovėjo įkastas žemėn stulpas, laikęs neaukštai ištemptą, dažnai gerokai sulopytą, brezento kupolą. Užkulisyje buvo įrengiami du persirengimo kambariai – vyrų ir moterų. Kad vėjas mažiau jaustųsi viduje, sienų plyšius užklijuodavo senomis afišomis ir laikraščiais. Vasarą patalpoje buvo nepakeliamai karšta, rudenį bei žiemą – mirtinai šalta. Kad išvengtų gaisrų, savininkai krosnių nestatydavo, o žibalinės lempos ne tik apšviesdavo – prie jų artistai šildėsi.
Netrukus ėmė rastis aukštesnio lygio cirkai – balaganai. Nuo savo pirmtakų jie skyrėsi tuo, jog visada turėjo maniežą. Virš žiūrovų įėjimo dažnai buvo įrengiamas specialus balkonas – rautas (nuo anglų kalbos žodžio rout, reiškiančio iškilmingą kviestinį pokylį). Prieš vaidinimą artistai koncertiniais kostiumais čia rodydavo savo numerių fragmentus, visokiais būdais kvietė publiką į „vienintelį ir nepakartojamą“ pasirodymą.
Pirmieji cirkai su stulpais dažniausiai būdavo lipdomi iš pigiausios medienos, statybos atliekų, dėžių, todėl neretai ši „kultūros įstaiga“ menkai skirdavosi nuo kokio nors sandėlio.
„Vilenskij vestnik“ 1879 metų 147 numeryje informavo skaitytojus, jog Katedros aikštėje esantis Činizelio cirko „Žvėrynas“ taip rietė nosį, kad neapsikentusi miesto valdžia nurodžiusi cirko arklides, kuriose laikyta iki šimto arklių, iškraustyti į Lukiškių aikštę. Cirkas tapo savotišku atpirkimo ožiu, nors dar pries metus spauda piktinosi, koks nemalonus kvapas sklinda nuo dviaukščių išviečių prie Didžiosios sinagogos. Žinoma, tuo metu retai kuris namas turėjo kanalizaciją ir vandentiekį. Lietaus vanduo tekėjo atvirais kanalais. Kiemuose buvo labai nešvaru, smarvę skleidė šiukšlės ir atmatos.
Vieną pirmųjų Vilniuje laikiną cirko paviljoną Katedros aikštėje italo Gajetano Činizelio cirko gastrolėms 1880 metais suprojektavo architektas Kiprijonas Maculevičius (yra išlikęs jo projektas). Balandžio šešioliktąją vietos spauda informavo, kad didžiulio medinio cirko pastato statyba artėja prie pabaigos. Išorės darbai užbaigti, likusi tik vidaus apdaila. Gegužės septintąją įvyko premjera. Kaip skelbė reklama, programoje, esą, dalyvavo pusantro šimto artistų, devyniasdešimt arklių, dvidešimt keturių damų baletas ir dvidešimt šešių muzikantų orkestras. Be to, cirke buvo restoranas, o pastato vidų apšvietė keturi šimtai dujinių ragelių.
Tarp kitų numerių, manieže blizgėjo ekvilibristas ir oro akrobatas Kremo (Podčernikovas), visa Činizelių šeima – seserys Virginija ir Karolina bei broliai Ernestas ir Spicione, nepakartojamasis raitelis surusėjęs italas Noni Bedini, amerikiečiai klounai broliai Ulino ir daugelis kitų. 1891 metais architektas Aleksejus Polozovas projektavo šio cirko, o 1892 metais – Žano Gotfrua cirko Lukiškių aikštėje pastatus. Alberto Ferroni, vėliau Ivano Dukanderio trupės nuomojo kariuomenės manieže Georgijaus (Gedimino) prospekto ir Vilniaus gatvės kampe įrengtus pastatus.
1826, 1827, 1830, 1866 ir 1871 metais Katedros aikštėje su ypatingu pasisekimu gastroliavo F.Astlejaus mokinio prancūzo Žako Turniero (Jacques Turnier) cirkas. Šios trupės istorija įdomi tuo, kad dabartinio Sankt-Peterburgo cirko vietoje 1827 metų gruodžio dvidešimt trečiąją atidarytas būtent Ž.Turniero Olimpinis cirkas, gyvavęs iki 1842 metų. 1866 metais specialiame balagane gastroles surengė plačiai Europoje garsėjęs F.Lipardo beždžionių ir ponių teatras. Tiesa, Vilniaus spauda gerokai jį kritikavo dėl ypatingai prabangios reklamos, brangių bilietų ir pigaus reginio. 1872 metų gegužės mėnesį apsistojo L.Brekmano beždžionių teatras ir cirkas su daugiau kaip aštuoniasdešimt įvairiausių gyvūnų, po mėnesio – „Little-Vial“ cirkas su garsiojo muzikinio klouno Džono Praiso (John Price) šeima.
1876 metų balandžio mėnesį toje pačioje Katedros aikštėje buvo įsikūręs legendinis „skraidantis“ Teodoro Lento (Theodor Lent) cirkas iš Amerikos. Jo salėje tilpo iki trijų tūkstančių žiūrovų. Rugsėjo mėnesį aikštės balagane su dresuotomis beždžionėmis, šunimis, ir Škotijos poniais pasirodė Paryžiaus F.Korvi cirkas. 1884 metų liepos mėnesį apsistojo garsus visoje Europoje F.Šmidlio cirkas, kurio programoje dalyvavo gimnastai broliai Foltini, jojikės panelė Žanet ir Augustina Manjon, klounas Pinkas su savo mažais vaikais Pauliu ir Paulina, ekvilibristas ir fakyrė ponai Veintraubai, dešimtmetis raitelis Stefano. Tuo pat metu Botanikos sode pasirodymus rengė garsusis Maskvos brolių Dmitrijaus, Akimo ir Piotro Nikitinų cirkas. Nikitinai išgarsėjo tuo, kad 1873 metais Penzoje, o 1876 metais Saratove atidarė pirmuosius Rusijos stacionarius cirkus, be to įvairiuose Rusijos miestuose pastatė per penkiolika stacionarių cirkų. Buvusiame jų cirko pastate Maskvoje šiandien įsikūręs legendinis Satyros teatras.
1881 metais Katedros aikštėje viešėjo Klebergo žvėrynas su plėšrūnų dresuotojos Otilijos Kleberg pasirodymais, 1882 metais – Šolco ir Filadelfijaus žvėrynas su dviem šimtais eksponatų ir ponios Rozalijos laukinių žvėrių tramdymu, 1883 metais – Bati Tempelio žvėrynas. Dienraštis „Vilenskij vestnik“ 1881 metų 67 numeryje aprašė įdomų atsitikimą. Kai Klebergo žvėrynas, neturėjęs Vilniuje didelio pasisekimo, važiavo iš miesto, vieno vežimo ratas įsmuko į duobę. Furgonas pakrypo ir teko jį kelti, todėl sunkiasvoris keleivis – dramblys – buvo išvestas pasivaikščioti. Jo pasižiūrėti susirinko daugybė žmonių, bet, gaila, šio nuotykio niekas nenufotografavo.
Vėliau galutinai pasirinktos Lukiškės, kadangi čia nuo 1860 metų iki Antrojo pasaulinio karo vyko dideli arklių turgūs, tradiciškai rinkdavosi daug žmonių. Ankstyvuosiuose planuose buvo ketinimų Lukiškių aikštę padalyti į dvi turgavietes, tarp jų įterpiant gyvenamąjį kvartalą. Vėliau šios minties atsisakyta ir palikta vientisa aikštė. 1861 metais aikštė išlyginta ir pritaikyta turgums. Balaganuose, laikinose pastogėse skirtose prekiauti, pasilinksminti, vaidinti buvo rengiamos ūkininkų parodos nors visur nuolat telkšodavo purvinos balos ir visokia kitokia masė.
Daug kartų Lukiškių aikštėje buvo įsikūrę keliaujantys žvėrynai su įvairia papildoma programa. 1866 metų pavasarį publikai kasdien kraują kaitino žinomo plėšrūnų tramdytojo Šarlio Kreicbergo pasirodymai su keturiais liūtais, lokiais ir hienomis. Tarp triukų buvo ir toks – į narvą įleisdavo ėriuką, kuris, lyg niekur nieko, vaikščiodavo tarp plėšrūnų. Š.Kreicbergas įsikąsdavo mėsos ar cukraus gabaliuką, o liūtas arba lokys atsargiai iš burnos tai snukiu paimdavo... Artistui talkino jauna ir ypatingo grožio švedė Cecilija. Vaidinimuose taip pat dalyvavo Kinijos magai ir peilių svaidytojai Ar-canga ir Zam-anga. Baigiant gastroles netgi surengtos dviejų dresuotojų varžytuvės – kartu su Š.Kreicbergu pasirodė jaunas amerikietis artistas Viljamas Vencelis. Po penkerių metų žvėrynas vėl apsilankė Vilniuje, tiesa, Katedros aikštėje, tik tada Š.Kreicbergas rodė ne vien liūtus, bet ir baltąjį Abisinijos dramblį.
Galutinai pasirinktos Lukiškės, kadangi čia nuo 1860 metų iki Antrojo pasaulinio karo vyko dideli arklių turgūs, tradiciškai rinkdavosi daug žmonių
Lukiškių aikštėje vilniečiai 1871 metų gegužės mėnesį taip pat galėjo regėti pakeliui iš Peterburgo į Varšuvą trumpam stabtelėjusio didžiulio M.Geidenreicho penkiasdešimt žvėryno gyvūnų. Pats savininkas rengė pasirodymus su aštuoniomis hienomis ir keturiais liūtais.1875 metų gegužės mėnesį viešėjo garsusis Hugo Vinklerio žvėrynas, kuriame 1883 metais savo karjerą pradėjo legendinis Vladimiras Durovas.
Kaip atrodė tie keliaujantys žvėrynai ir kas juose buvo rodoma, vykusiai savo trilogijoje „Kelias eina į tolį...“ atspindėjo vilnietė rašytoja Aleksandra Bruštein (Vygodskaja). Čia kalbama apie 1893 – 1901 metų Vilnių. Gal ir ilgoka bus ištrauka iš romano, bet ji labai gerai atspindi ano meto atmosferą:
„Didelės tuščios turgaus aikštės pakraštyje, tarp neišbrendamo pavasarinio purvo, mėšlo krūvų, iš vežimų prikritusių šiaudų, stovi didžiulė palapinė. Iš po brezento girdėti rylos garsai, plėšrūnų urzgimas, beždžionių cypimas ir riksmai. Dėmėtos, purvinos ir tarsi baigiančios džiūti palapinės šonai apklijuoti ryškiomis afišomis: „Afrikos liūtai“ šokinėja per popieriumi aptrauktus lankus, „Bengalijos tigrai„ stovi ant užpakalinių kojų, „Indijos dramblys„ aukštai pakeltu straubliu, „Didžiausias pasaulyje smauglys“, apsivyniojęs palmės kamieną.
Jau prie įėjimo į žvėryną tarsi patenki į tirštą, tvankų, beveik nepakeliamo dvoko debesį. Aš stengiuosi nekvėpuoti nosimi ir galvoju: „Tikriausiai, Afrikoje arba Indijos džiunglėse dvokia dar labiau – juk ten žvėrių dar daugiau!..“ Žvėrys – vienas ant kito pastatytuose narvuose, o patys narvai labai maži. Kai kurie žvėrys aiškiai kankinasi – pavyzdžiui, baltasis lokys (arčiau prie išėjimo, kur šalčiau, stovi narvai su šiaurės žvėrimis; karštųjų šalių žvėrys įkurdinti palapinės viduryje). Baltasis lokys, beje, beveik ne baltas, nes toks purvinas, jog, rodosi, maudėsi visose purvo balose, jo kailis tiesiog parudavęs nuo purvo. Baltojo lokio narve pastatyta kažkas panašaus į cinko vonią su purvinu vandeniu.
Ši vonia užima tris ketvirtadalius narvo, o pats lokys nejudėdamas stovi greta, liūdnai supdamasis kaip laikrodžio švytuoklė. Į vonią mums matant jis nelipo nė karto – koks ten malonumas, jeigu ne tik plaukti, bet netgi judėti joje, tikriausiai, neįmanoma. Baltojo lokio akių nematyti, jos pasislėpusios, kaip žolėje, jo purvinai baltoje vilnoje.
Baltojo lokio narve pastatyta kažkas panašaus į cinko vonią su purvinu vandeniu.
Užtai jo kaimyno, šiaurės elnio, akys didžiulės, išpūstos, žiūri liūdnai ir netgi, kaip man pasirodė, priekaištingai: „Vaikštot čia visi pro mano narvą, o aš stoviu nejudėdamas kaip koks kvailys!“ Nejuda jis todėl, kad narvas ankštas ir didžiuliai išsišakoję ragai neleidžia jam sukinėtis – jis taip ir stovi, kaip dama su per didele skrybėlaite. Labai juokingi paprastieji lokiai – jie žaidžia imtynių, ritinėjasi, kiša per grotas letenas, tarsi prašydami išmaldos. Kažkas padavė vienam lokiui pieno butelį ir jis, atsargiai laikydamas jį abiem letenomis, geria. Pieno butelyje vis mažėja, lokys užverčia galvą ir iščiulpia viską iki paskutinio lašelio, pats visai neapsilaistydamas!
O štai – labai didelis, gal didžiausias visame žvėryne narvas. Prie jo – vaikų ir suaugusiųjų minia, juokai, riksmai. Tai beždžionių narvas. Į ją veda durelės iš keliasdešimties mažų, ankštų narvelių, kuriuose ant sulenktų kojų sėdi beždžionėlės ir kažką kramto, dažnai mirkčiodamos akimis. O didžiajame narve miega stambi ruda beždžionė. /.../
Po žvėrių maitinimo prasideda įdomiausioji dalis. Plikis tarnautojas skambina varpeliu ir skelbia, kad dabar prasidės vaidinimas. Pirmiausia, ponas Čhuphutčhindu (tarnautojas šį vardą ištaria labai nerišliai), garsus dresuotojas iš Bombėjaus, parodys dramblio dresūros stebuklus.
Į mažą aikštelę, skambant iškilmingai muzikai, įeina jau pažįstamas mums dramblys, papuoštas turtingu, auksu išsiuvinėtu, balnu su nameliu. Tame namelyje ant dramblio nugaros įsitaisęs rytietiškai apsirengęs seneliukas kavos spalvos veidu. Tai tas pats dresuotojas iš Bombėjaus, kurį pristatė plikis tarnautojas./.../
Dramblys atsiklaupia ir senukas iš Bombėjaus, palikęs namelį, sveikinasi su publika. Jis, tikriausiai, indas, bes kitaip kam jam trenktis į Bombėjaus miestą? Jis ne juodas ir ne „veijoletinis“ – jis baltos kavos spalvos. Groja dūdele kažkokią graudžią melodiją, o dramblys ima pagal ją šokti, atsargiai kilnodamas didžiules kojas. Muzikos tempas greitėja, melodija linksmėja ir dramblys šoka vis judriau, kratydamas straublį.
Paskui kavinis senelis pakelia rankas į dangų, gerkliniu balsu kažką gieda – panašu, jog jis meldžiasi. Ir dramblys taip pat pakelia į viršų galvą bei straublį, bet daro tai labai nenoriai, ir aš prisimenu kaip froilen Cecilhen vakarais vertė mane melstis. „Diena pasibaigė, einu miegoti, tvirtai užmerksiu akeles...“
– Ir kokiam čia jis dievui meldžiasi? – domisi dama su skrybėlaite.
– „Kokiam, kokiam“ !.. – trauko pečius akcizinis tarnautojas. – Savam, žinoma.
Dresuotojas rodo vis naujus savo dramblio menus. Dramblys muša būgną, skambina varpeliu, žongliuoja kėde ir rodo dar daug įvairių numerių. Pagaliau, kavinis senukas prieina prie estrados krašto ir laužyta rusų kalba kreipiasi į žiūrovus. Jis prašo, kad viena dama (jis taria „viehnas dhamas“ – ne „vy-h-ra, ne, ne – d-h-amas, motris“), – kad moteris pakiltų į estradą, tada dramblys jai pasakys “vieną nuos-a-tabiausias žodis„...
– Čia, čia! Vienas motris!
Bet prabėga sekundė, dvi, trys – ir nė viena „moteris“ nepareiškia noro kilti į estradą. Kavos spalvos senuko indo akys tampa liūdnos ir beveik beviltiškos. Jis beviltiškai žvalgosi. Juk žlunga, žlunga pasirodymas!
– Vienas damas... Vienas motris... Čionai!
Jis jau ima prašyti vos girdimai, tyliu balsu. Mes su mama stovime prie pat estrados. Ir staiga netikėtai pačiai sau aš ištariu, tiesdama rankas:
– Aš... aš ateinu!
Mama praranda amą, ji netgi nespėja sučiupti manęs už rankos. Senasis indas, nušvitęs, užkelia mane už pažastų į estradą ir pastato ant kėdės:
– Nie-h-ko... Mersi... Nereikia bajosit...
Jis duoda komandą drambliui ir kažką įdeda į straublį. Dramblys atsiklaupia ant priekinių kojų ir tiesia man straublį su pavasarinių gėlių puokšte. Publikai patiko – ji ploja. Senasis indas sako man šypsodamasis:
– Mano d-h-ramblis sakyti – jūs esate pats nuos-a-tabiausias damas! Reikia jam kažką atsakyti – padėkoti už gėles, pagaliau, atsisveikinti. Suaugusieji tai moka – mama būtų mielai pasakiusi visa, ką reikia. Bet aš, žinoma, to nesugebu! Aš pasistiebiu ir nuoširdžiai bučiuoju jo kavos spalvos skruostą. Ir, kaip visada, kai jaudinuosi, sakau ne tai, ką reikia – ne „ačiū už gėlės“, bet „labas rytas“! Publika juokiasi ir ploja.
Dramblys su seniu nueina nuo estrados. Tada plikis tarnautojas paskelbia, jog dabar garsioji tramdytoja „madmazelė“ Irma įeis į narvą ir parodys aukščiausią plėšrūnų dresūros mokyklą. O pabaigoje „madmazelė“ Irma atliks „mirtiną numerį“: įkiš savo galvą į liūto Alfredo nasrus. Norėdama pamatyti tuos stebuklus, publika skuba prie plėšrūnų narvų.“
1873 metų pavasarį keturiolika vaidinimų Lukiškių aikštės balagane surengė surusėjusio prancūzo Šarlio Gine cirkas. Legendinio Gajetano Cinizelio švogeris Š.Gine 1868 metais Maskvos centre surentė mūrinį pastatą, tapusį pirmuoju Maskvos stacionariu cirku. Kaip skelbė reklama, pakeliui į Berlyną vykstančioje trupėje buvo šimtas keturiolika artistų ir aštuoniasdešimt šeši arkliai. Žiūrovai matė aštuoniolika aukščiausiojo lygio numerių. 1867 metų spalio pirmąją prasidėjo Franco Rapo cirko viešnagė. Kaip pastebėjo spauda, „publika gausiai lanko pasirodymus ir tenka apgailestauti, jog cirkas dar labiau atitrauks publiką nuo mūsų teatro, kuris ir be to merdi.“
Vienas cirko paviljonų veikė kairiajame Lukiškių aikštės kampe, kur tuometinis Georgijaus prospektas susikirto su Vilniaus gatve. Garsiam Vilniaus miesto pirkliui Salomonui Gurvičiui kilo puiki idėja pritaikyti nebereikalingą žemės ūkio parodos paviljoną cirko pastatui. Iš pradžių tai padarė architektas Aleksejus Polozovas, kuris 1891 metais rengė projektą Gajetano Činizelio, 1892 metais Žano Godfrua cirkui Lukiškių aikštėje. O maždaug po metų pastatytas kitas pastatas, bemaž aikštės viduryje, irgi greta prospekto – tikėtina, priešais skverą tarp dabartinės Muzikos ir teatro akademijos ir Vilniaus apygardos teismo pastato. Greta tos vietos, kur vėliau ilgus metus stovėjo paminklas V.Leninui, panašu, galėjo būti cirko maniežas... Beje, Lietuvoje iki 1900 metų dirbęs rusų inžinierius, architektas Nikolajus Čaginas buvo suprojektavęs originalų cirko pastatą Vilniuje. Dėl įvairių priežasčių projektas liko neįgyvendintas.
Kaip pastebėjo spauda, „publika gausiai lanko pasirodymus ir tenka apgailestauti, jog cirkas dar labiau atitrauks publiką nuo mūsų teatro, kuris ir be to merdi.“
Be to, 1893 metais Vilniaus valdžia leido cirko pastatą Lukiškių aikštėje laikinai išnuomoti tramvajaus vagonams ir arkliams laikyti. Tų pat metų spalio mėnesį Vilniaus gubernijos valdyba pritarė akcinės bendrovės įgaliotinio generolo majoro Fiodorovo minčiai Antakalnyje tarp dabartinių Smėlio ir V.Grybo gatvių pastatyti tramvajų parką. Jau metų gale vagonai ir arkliai iš Lukiškių aikštės perkelti į naują tramvajų parką. Bevardis skersgatvėlis ėjęs pro parką netrukus buvo pavadintas „Konnoželeznaja“ gatve, o vėliau gavo Tramvajų gatvės pavadinimą.
Šalia cirko buvo pastatyta įvairių pagalbinių pastatų. Įrengtos ložės generalgubernatoriui ir gubernatoriui. Beje, būtent iš šio cirko išeinantį generalgubernatorių fon Wahlį 1902 metų gegužės penktą dieną pašovė ir sužeidė batsiuvys revoliucionierius bundininkas Hiršas Lekertas, keršydamas už nuplaktus dvidešimt aštuonis gegužės pirmosios demonstracijos Vilniuje dalyvius. Pasikėsinimo vietoje jis buvo suimtas ir pagal karinio tribunolo nuosprendį birželio dešimtą dieną Vilniuje pakartas. Štai kaip šį įvykį aprašė Maskvos dienraštis „Novosti dnia“ (Dienos naujienos):
„Vilna. Vakar 12 valandą dienos, išeinant iš cirko gubernatoriui fon Valiui, prie jo iš nugaros priėjo žmogus ir iššovė iš revolverio, pataikydamas į kairiąją ranką. Kai gubernatorius pasisuko, nusikaltėlis iššovė antrą kartą į dešinę koją. Gubernatorius išsilaikė nepargriuvęs, o policijos tarnautojai ir publika parvertė šaudžiusįjį ant žemės. Jis trečią kartą iššovė į orą, buvo areštuotas ir nuginkluotas. Apklausiamas prisistatė Kauno gubernijos miestiečiu Girša Lekertu.“
Perstatant ir modernizuojant medinį pastatą daug jėgų bei lėšų įdėjo italas Gajetanas Činizelis, surentęs didžiulį, bet, vėlgi, medinį statinį, prancūzas Žanas Godfrua. Tiesa, dar 1893 metais policija draudė laikyti cirke arklius ir leisdavo atvesti juos iš arklidžių tik vieną valandą prieš vaidinimą bei išvesti atgal tuojau pat po programos. Taip pat neleista cirke laikyti šieno bei kitų lengvai užsidegančių daiktų užkulisiuose, po žiūrovų vietomis, bufete ir šalia cirko. Į cirką atvežta atsarginė priešgaisrinės apsaugos mašina ir vandens statinė bei paskirti šeši kiaurą parą turėję budėti gaisrininkai. Ir vis dėlto, nežiūrint visų šių atsargumo priemonių, visą 1893 metų vasarą cirko pastatas stovėjo tuščias.
Žinoma, iki tikro stacionaraus cirko pastatui daug ko trūko. Nesutvarkyta lauko aplinka, didelis šaltas balaganas daugelį tiesiog atbaidydavo. O sezonas prasidėdavo anksti – kovo viduryje. 1894 metų pavasarį Enriko Činizelis pastatą perstatė, praplėtė, nudažė šviesiai ruda spalva. Vietoje dviejų kėdžių eilių atsirado trys. Pirmosios sėdimos vietos (po penkiasdešimt kapeikų) atskirtos nuo kitų, šiems žiūrovams įrengtas atskiras įėjimas. Padidintas bufetas.
Ir štai 1897 metų birželio mėnesį, pasibaigus žemės ūkio parodai, miesto galvos, pagaliau, leido palikti stacionarą Lukiškių prekybos aikštėje „atvykstantiems į Vilnių cirkams“. Tiesa, valdžios rūpestis cirku tuo ir baigėsi, nors mokestis už žemę cirkui nustatytas ganėtinai didelis ir dar 1896 metų gegužę Karlo Muminio cirko administracija prašė jį sumažinti. Menines galimybes taip pat ribojo nedidelis maniežas ir kiauras stogas. Ilgai vyko derybos ir dėl mokesčio už cirko arklius, nes valdžios atstovai niekaip negalėjo nuspręsti kokiai kategorijai – privatiems ar valstybiniams – juos priskirti.
Nors, teisybės dėlei, ir šiame varganame pastate būta visai neblogų dalykų. Pavyzdžiui, 1901 metais, gastroliuojant Rudolfo Trucio cirkui, sumuštinis su sūriu ar jautiena bufete kainavo dešimt kapeikų, o bokalas alaus – šešias kapeikas.
Pasitaikydavo ir kuriozų bei nelaimių. Pavyzdžiui, 1907 metų rugsėjo septintąją, prieš prasidedant repeticijai, vienas A.Devinje cirko tarnautojų užmiršo uždaryti vagono, kuriame buvo dešimt liūtų, duris.
Ir tik 1907 metų rudenį, po cirke vykusių 1905 metų revoliucijos mitingų, miesto valdžia rimtai susirūpino pastato likimu ir ėmėsi rengti jį žiemos sezonui. Įrengtos dvigubos sienos, krosnys. Pagal to meto taisykles, asmenys, nusipirkę bilietus į ložę arba parterį, turėjo teisę per pertrauką apžiūrėti užkulisius, arklides, pamaitinti arklius. Rūkyti leista tik bufete.
Daug garsenybių regėjo to meto Vilniaus publika savo cirke, daug „žvaigždiškų“ pavardžių skambėjo jo manieže. Čia gastroliavo bene visos didžiausios pasaulio cirko trupės: G. ir A.Činizelių, A.Salomonskio (tai jis 1880 metais pastatė Maskvos Cvetnoj bulvaro cirką, o 1889 metais – Rygos cirką). Atvykdavo jau minėtojo Ž.Godfrua, brolių Nikitinų, F.Šmidlio, A.Devinje, E.Gercogo, V.Izako, K.Feroni, I. Dukandero, A.Gameršmito trupės. Savo unikalius stebuklus rodė iliuzionistas R.Lencas, linksmino pasaulinio garso klounai R.Ribo, B.Gaidenas, kiti artistai. Cirke buvo rengiami imtynių, sunkumų kilnojimo čempionatai, kuriuose dalyvavo legendiniai to meto sportininkai estai G.Lurichas ir A.Abergas.
Su Aleksandro Abergo pavarde susijusį įdomų epizodą 1903 metų birželio dešimtosios numeryje aprašė laikraštis „Vilenskij vestnik“. Pasaulinio garso stipruolis, nepralenkiamas prancūziškųjų imtynių pasaulio čempionas A.Abergas maudėsi Neries upėje, greta Žvėryno. Nemokėdamas plaukti, jis nutarė perskrosti upę ir, žinoma, ėmė skęsti. Gerai, kad netoliese buvo kiti atletai ir baletmeisteris Foma Nižinskis (legendinio baleto šokėjo Vaclavo Nižinskio tėvas), kuris ir išgelbėjo vargšą čempioną...
Aleksandro Devinje cirko programoje Kaune ir Vilniuje, galimai, 1899 metais, dalyvavo ir pasaulio čempionas, reklamoje vadintas „Dvipūdžių karaliumi“. Vėliau savo atsiminimuose stipruolis rašė: „Vilniuje mane ištiko nelaimė: keldamas nuo platformos arklį su raiteliu, paslydau ir išsinarinau koją. Septynis mėnesius slankiojau be darbo, galvojau net apie savižudybę. Tokią Vilnius iškrėtė man kiaulystę...“
Daugybę kartų Vilniuje gastroliavo Durovų dinastijos pradininkai Vladimiras ir Anatolijus, apie kurių gastroles ir tarpusavio nesutarimus plačiai rašė miesto spauda.
Pasitaikydavo ir kuriozų bei nelaimių. Pavyzdžiui, 1907 metų rugsėjo septintąją, prieš prasidedant repeticijai, vienas A.Devinje cirko tarnautojų užmiršo uždaryti vagono, kuriame buvo dešimt liūtų, duris. Liūtai išsilakstė po visą cirko pastatą, o artistai, užrakinę lauko duris, išbėgo į gatvę. Ir tik po valandos, kai liūtai pasivaišino cirko bufete, dresuotojui pavyko juos suvaryti atgal į narvus.
1903 metų gegužės dvidešimt pirmą dieną pilietė E.Ovsianik su savo šuniuku taksu ėjo pro Lukiškių aikštės cirką. Netikėtai iš balagano išbėgo artistas ir, griebęs šuniuką, dingo pastate. Pilietę tuo tarpu iš balagano išgrūdo. Negana to, gyvačių tramdytoja E.Č. dargi išsityčiojo ir iš atvykusio policininko, o kažkoks artistas V.G. netgi pamėgino pastarąjį išstumti į gatvę. Už tai minėtieji artistai buvo patraukti atsakomybėn.
1894 metų balandžio antrosios popietę cirko direktorius Ernestas Činizelis (Gajetano Činizelio vidurinysis sūnus) dviem arkliais kinkytu vežimaičiu važiavo Gedimino prospektu link Žvėryno. Prie Lukiškių aikštės arkliai kažko išsigando, todėl Činizelis pasuko link Leimenzono namo (Georgijaus prospektas 47, kur vėliau buvo įsikūrusi garsi miesto vaistinė). Tačiau arkliai išsinėrė ir nevaldomi nuskuodė į Žvėryną, kur miške buvo sulaikyti. Vienas arklys krūtine atsitrenkė į medį ir vakare nugaišo.
Negana to, per tas pačias gastroles italo E.Činizeli cirko kolektyvas netikėta suskilo į dvi dalis. Pagrindinė konflikto priežastis buvo finansiniai sunkumai. Į Vilnių cirkas atvyko jau turėdamas nemažų skolų, o menkas publikos susidomėjimas čia apskritai ištuštino kasą. Personalui nemokėtas atlyginimas, cirko turtas ne kartą areštuotas. Prasidėjo netgi streikai. Gegužės dešimtąją, per direktoriaus benefisą, surinkta vos penkiasdešimt rublių. Baleto šokėjos dalyvauti atsisakė, tuo išreikšdamos savo protestą dėl nemokamo atlyginimo. Keturių šimtų rublių skolai padengti gegužės dvidešimt antrą dieną cirkas rengėsi parduoti keturis žirgus. Rugpjūčio devintąją tūlas Šulcė Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį neleisti parduoti dvidešimt dviejų Činizelio kreditorių areštais aprašytų arklių ir juos perduoti jam kaip savininkui. Ponas Šulcė bylą pralaimėjo. Arklius numatyta parduoti viešuose aukcionuose.
1906 metų rugsėjo septynioliktąją, pusę pirmos nakties, Vilniaus Lukiškių aikštėje gastroliavusio prancūzų Izako cirko direktorius Francas Izako su žmona po vaidinimo išėjo į tuometinį Georgijaus (Gedimino) prospektą. Teismo (dabart. Aukų) gatvės ir prospekto kampe prie jų prisigretino du nepažįstami vyriškiai, sušuko „Rankas aukštyn“ ir įrėmė F.Izako į krūtinę pistoletą. Tačiau sutuoktiniai pradėjo rėkti ir plėšikai pasišalino...
1902 ir 1906 metais vilniečiai turėjo galimybę išvysti originalų klouną ir dresuotoją M.Vanemaną. 1902 metų gegužės aštuonioliktos dienos benefisui Činizelio cirke artistas žadėjo parodyti per trisdešimt numerių. Be to, šia proga buvęs užsakytas daugiau kaip pusketvirto metro skersmens tortas tūkstančiui aštuoniems šimtams žmonių pavaišinti. Miltai jam kepti, pasak reklamos, specialiai atvežti iš Charkovo. Cukraus prireikę apie septyniasdešimt kilogramų, o kiaušinių panaudota tiek, kad, suklojus juos į dvi eiles, turėję prilygti atstumui nuo cirko (Lukiškių aikštės) iki geležinkelio stoties.
Vilniaus stacionaraus cirko veikla neapsiribojo vien cirko vaidinimais. Neretai jame buvo rengiamos parodos, dėl ko vienu metu pastatą netgi imta vadinti parodų ir cirko pastatu. 1902 metų vasario dvidešimt pirmą dieną vyko liaudies skaitymai Nikolajui Gogoliui atminti. 1907 metų gruodžio ir 1909 metų birželio mėnesiais savo spektaklius rodė Ukrainos teatro grupės, kurioms vadovavo garsūs aktoriai bei režisieriai Dmitrijus Gaidamaka ir Anisimas Suslovas. 1907 metų ir 1910 metų birželio mėnesiais pasirodė žydų D. Sabsajaus ir N. Lipovskio trupės. 1913 metų gegužės aštuntą dieną senovinėje Viktoro Djačenkos komedijoje „Guvernantas“ 1788 kartą vaidino Imperatoriškųjų teatrų aktorius legendinio baleto šokėjo Marijaus Petipa sūnus Marijus. Lietuvos visuomenės ir politikos dienraštis „Lietuva“ viename numeryje aprašė Vilniaus cirke 1919 metų balandžio dvidešimt septintąją vykusį lenkų mitingą. Porą sezonų 20 amžiaus antrajame dešimtmetyje ypač sėkmingai cirko pastate veikė Vilniaus lenkų teatras. 1909 metais čia surengta Vilniaus dailės draugijos paroda. 1916 metų birželio dvidešimt penktą dieną, sekmadienį, kaip tuomet vadinta, cirko teatre (Lukiškių erčioj) surengta Lietuvių draugijos nukentėjusiems del karo šelpti naudai taisomo vakaro programa, kurią sudarė L. O. Janovskos keturių veiksmų šių dienų gyvenimo paveikslas „Šilagėlė“, režisuota Gabrieliaus Landsbergio – Žemkalnio..
Dar Pirmojo pasaulinio karo metu Vilniaus žydų inteligentijos lyderiai bendradarbiavo su įvairiais menininkų rateliais. Toks bendradarbiavimas prisidėjo prie vienos garsiausių pasaulyje žydų teatro grupių Vilner Trupe (Vilniaus trupės) susikūrimo. Laikinu FADA (Farajan Yidishe Dramatishe Artistn) pavadinimu ji įsikūrė Lukiškių turgavietėje stovėjusiame mediniame cirko pastate, kur 1916 metų vasario aštuntą dieną ir buvo pastatyta pirmoji Šalomo Ašo komedija „Der Landsman“ („Kaimietis“).
Vilniaus stacionaraus cirko veikla neapsiribojo vien cirko vaidinimais. Neretai jame buvo rengiamos parodos, dėl ko vienu metu pastatą netgi imta vadinti parodų ir cirko pastatu.
Devynioliktojo amžiaus pabaigoje gimė kinas ir labai greitai atkeliavo į Vilnių. Cirko patalpose miestiečiai galėjo išvysti įvairius gastroliuojančiųjų „cinema“ teatrų filmus. 1898 metų gegužės penktą dieną prancūzo Ž. Godfrua cirke, be kitų programos numerių, dalyvavo, kaip skelbė reklama, žinomas gyvųjų fotografijų (kino) išradėjas Liumjeras (Lumière). Sunku dabar pasakyti, kiek tai atitiko tikrovę, juo labiau, kad žinutėje nepaminėtas garbingojo svečio vardas. Greičiausiai, galėjo būti kalbama apie Lui Žaną (Louis Jean). Istoriškai tikrai žinoma, jog 1896 metais broliai Liumjerai su savo išradimu važinėjo po pasaulį, o L.Ž.Liumjeras nuo 1898 metų atsidėjo tik kino aparatūros gamybai. Kas žino, gal pakeliui iš kokio nors Paryžiaus į Kanadą vienas jų netyčia atsidūrė ir Vilniuje? Juo labiau, kad 1895 metais broliai Liumjerai savo pirmąjį filmą rodė ir Rygos stacionariame cirke. O nuo 1907 metų Šlioma Gurvičius, Solomono Gurvičiaus sūnus, Vilniaus cirke organizavo ne tik cirko pasirodymus, bet ir demonstravo kino filmus. Galima sakyti, kad Šlioma žengė koja kojon su ano meto pramogų madomis, nes pirmasis kino teatras, garsusis „Nikelodeonas“ Pitsburge, JAV, atsirado vos dviem metais anksčiau – 1905-aisiais.
Deja, šie reginiai su cirku neturėjo nieko bendra, todėl publika juos menkai telankė. 1892 metų birželio vienuoliktą dieną „Vilenskij vestnik“ rašė: „Sunki teatro renginiams Vilniaus publika, pasirodo, labai mėgsta cirko pramogas“.
Ir tai buvo tikra tiesa. Pasižiūrėti netgi paties Marijaus Petipa atėjo ne daugiau kaip pusė cirko, tuo tarpu į „gladiatoriškojo ir romėniškojo“ meno renginius kiekvieną dieną rinkdavosi vidutiniškai po du tūkstančius miestiečių. O 1890 metų birželio septintąją, prieš baigiamąjį Maksimiliano Trucio trupės vaidinimą, neįtikėtiną ataką teko atlaikyti policijai – tiek buvo norinčių patekti vidun. Beje, šis cirko veikėjas su Lietuva susijęs ypatingai tampriai.
1899 metų balandis. Antrąjį kartą į Vilnių gastrolių atvyksta žymusis italo Maksimiliano Truci (Massimiliano Truzzi) cirkas. Prieš devynerius metus jis čia sulaukė grandiozinio pasisekimo. Ramus Maksimilianas ir dabar, kadangi vadovavimą cirkui perdavė sūnums Rudolfui, Žižeto ir Enriko, kurie vėliau dar ne kartą svečiuosis Vilniuje.
Bene labiausiai Trucių cirkas išgarsėjo įspūdingais dresuotų arklių pasirodymais, kai manieže vienu metu įvairiausius persirikiavimus atlikdavo šešiolika ir daugiau arklių. Kartu nevengta ir siužetinių miniatiūrų su vienu – dviem žirgais. Didelio populiarumo sulaukė ir į cirko istoriją įėjo komiški parodijų vaizdeliai „Arklys restorane“ ir „Arklys lovoje“.
Publika taip pat labai mėgo Ž. Trucio parengtą septyniolikos žirgų „Vaikus sodą“, kur puikiai dresuoti žirgai rodė parke žaidžiančių vaikų išdaigas.
Trucių šeima turėjo tokį platų repertuarą, kad pati viena galėjo rodyti visa pilnavertę cirko programą. Ir tėvas, ir sūnūs buvo šaunūs dramos aktoriai, šokėjai. Sūnus Enrikas puikiai grojo smuiku, kūrė vaidinimams muziką.
Kartu jų cirke vyravo griežta disciplina, kurios besąlygiškai laikėsi visi vienodai – ir savininkai, ir pagalbiniai darbininkai. Vienas brolių nuolatos stebėdavo kiekvieną vaidinimą neleisdamas artistams atsipalaiduoti. Griežtai buvo uždraustas alkoholis ir kortų žaidimai.
Savo cirke senasis Maksimilianas Trucis taip pat buvo įvedęs įdomią taisyklę. Jeigu nevykdavo bendros repeticijos, jis surinkdavo trupę ir domėdavosi ar niekas neparengė kokio naujo triuko ir labai atidžiai sekė, kad artistai kuo daugiau repetuotų. Jo ypatingai mėgstama frazė buvo: „Visas mūsų gyvenimas – tai repeticijos. Cirkas ryte ir vakare. Namie mes tik valgom, miegam ir ilsimės. Cirkas – mūsų gyvenimas.“
Trucių cirko programos to meto Rusijoje išsiskyrė labai aukštu meniniu lygiu, puikia režisūra. Smulkmenoms čia nebuvo vietos – dirbo geriausieji artistai, blizgėjo prabangiausi kostiumai, skambėjo originali, specialiai parinkta muzika, efektingai atrodė išradingai papuoštas maniežas, auksu švytėjo publikos ložės. Neveltui apie šį cirką buvo kalbama: „Tas, kuris metus padirbėjo pas Trucį, po to drąsiai gali dirbti bet kuriame pasaulio cirke...“
Balandžio penkioliktąją Maksimilianas Trucis atsiranda Vilniuje pažiūrėti kaip sekasi jo įpėdiniams. Šaunioje programoje dalyvauja raitelių karaliui anglui Kukui nenusileidžiantis raitelis Orlovas. Nepakartojamas prancūzas klounas Ričardas Ribo. Publiką žavi jojikė mis Kalina, muzikiniai klounai Falkoni. Visas miestas tik ir kalba apie gracingą, tvirtai sudėtą moterį – stipruolę senjorą Terezą Kezi de la Platą. Ji lengvai žaidžia su didžiuliais svarmenimis, kilnoja vyrus. Cirkas pilnas publikos, nuolatiniai anšlagai. Maksimilianas Trucis laimingas – jo pradėtas darbas nenuėjo veltui, ne be reikalo jis prieš devyniolika metų išvyko iš Italijos į Rusiją...
Apie tai, tikriausiai, mąstė didysis italas 1899 metų balandžio penkioliktą dieną. O kitos dienos vakarą, vaidinimo metu, kai žiūrovai kėlė ovacijas ekstravagantiškiems klounams, Rudolfas ir Žižeto cirko užkulisiuose klūpojo prie mirštančio tėvo ir jau nieko negalėjo jam padėti. Didžiojo Maksimiliano Truci širdis, atskaičiavusi vos šešiasdešimt šešerius metus, lydėjusi artistą ir direktorių per visą Europą, sustojo Vilniaus miesto Lukiškių aikštėje. Palaidojo sūnūs jį Rasų kapinėse ir daug metų apie kapą bemaž niekas neprisiminė. Toks, deja, daugelio cirko žmonių likimas. 1939 metų pabaigoje, Lietuvai atgavus sostinę, mūsų cirko patriarchas Jonas Ramanauskas surado garsiojo italo kapą, ėmėsi jį prižiūrėti. Ir tik 1975 metais, po ilgų derinimų, įdėjus daugybę pastangų bei gavus reikiamus leidimus, pavyko didžiojo Italijos meistro palaikus perlaidoti Kauno cirko brolių panteone Eigulių kapinėse...
Pas M.Trucį ne kartą dirbęs klounas Dmitrijus Alperovas savo knygoje „Senojo cirko arenoje“ prisiminė kuriozišką epizodą, nutikusį legendiniam meistrui Kaune:
„Visi Truciai labai gerbė valdžią, stengėsi su ja nekonfliktuoti. Ir kartą prieš spektaklį kažkuris artistas leptelėjo senukui Truciui, kad ložėje sėdi gubernatorius. Trucio buvo labai silpnas regėjimas, pažiūrėjo – tikrai ten sėdi kažkas uniformuotas. Skubiai pakviestiems sūnums liepta papildyti programą, apsirengti geriausiais kostiumais. Ir, kadangi valdytojas buvo išvykęs, o sūnūs kategoriškai atsisakė eiti prisistatyti gubernatoriui, pats Trucis užsivilko fraką, susišukavo ir pakilo į ložę. Įėjęs nusilenkė: “Senjore gubernatori, kaip Jums patikti mano artisti ir mano programi?„
Ložėje sėdėjęs žmogus staiga pašoko, užsidėjo gaisrininko šalmą, išsitempė ir atidavė Truciui pagarbą. Tai buvo budintis gaisrininkas, kuris, pamatęs tuščią ložę, atsisėdo ir stebėjo vaidinimą.
Neįmanoma aprašyti senojo Maksimiliano reakcijos. Jis išbėgo iš ložės įraudęs, įpykęs ir pasimetęs. Pradėjo ieškoti, kas pirmasis paskleidė gandą apie gubernatorių. Visi, žinoma, atsisakinėjo, o pats Trucis neprisiminė. Tris dienas jis vaikščiojo juodesnis už debesį, vėliau atslūgo ir prisiminęs juokdavosi su visais.“
Keletą žodžių būtina pasakyti ir apie Vilniuje 19 amžiuje – 20 amžiaus pradžioje gastroliavusių cirkų labdaringą veiklą. Cirkų direktoriai, savininkai maloningai atsiliepdavo į įvairių miesto organizacijų prašymus sušelpti, paremti, padėti. Beje, šią tradiciją pratęsė ir vėliau, jau tarpukariu į mūsų šalį atvykusių užsienio trupių vadovai.
Štai 1890 metų gegužės dvidešimtąją, neprieštaraujant Vilniaus švietimo vadovams, M.Trucio cirkas surengė mokymo įstaigų auklėtiniams specialią programą simbolinėmis kainomis. 1899 metų balandžio dvidešimt trečiąją pirmajai Vilniaus viešajai skaityklai ir sekmadieninei mokyklai paremti Trucio cirkas skyrė pusę surinktų lėšų – keturis šimtus šešiasdešimt penkis rublius skaityklai ir šimtą šešiasdešimt penkis rublius mokyklai.
1901 metų gegužę Trucis šimtą dvidešimt septynis rublius paaukojo Pohuliankoje (dab. J. Basanavičiaus gatvė) Davido Janovo name įsikūrusiai akių gydyklai, o birželio septintąją dovanojo vaidinimą Vilniaus laisvajai gaisrininkų komandai. A.Salomonskio cirkas 1890 metų liepos dvidešimt trečiąją dieną gautas pajamas paaukojo labdarystės draugijai „Dobrochotnaja kapeika“, kuriai, beje, 19 amžiaus antrojoje pusėje priklausė ir Žiupronių (Misionierių) šaltiniai. 1898 metų liepos trisdešimtąją tas pats cirkas surengė labdaros vaidinimą, kurio pusė surinktų pajamų skirta Pirmajai Vilniaus nemokamai bibliotekai – skaityklai įsteigti.
1892 metų birželio ketvirtąją Ž. Godfrua cirke vyko didelis vaidinimas, kurio pusė gautų pajamų atiduota „Baltojo Kryžiaus“ draugijos Vilniaus skyriui. O 1898 metų balandžio septynioliktosios Godfrua cirko vaidinimo pajamos paaukotos „Raudonojo Kryžiaus“ draugijos vietos valdybai centrinėje Rusijoje badaujantiems žmonėms paremti.
1897 metų gegužės dvidešimt pirmąją brolių Dukanderų cirkas visą tos dienos uždarbį – per tūkstantį tuometinių svarių rublių – paaukojo „Raudonojo ir Baltojo Kryžių“ draugijų vietos skyriams.
Kilnioms labdaros iniciatyvoms neatsispyrė ir atskiri artistai. Pavyzdžiui, 1896 metų lapkričio dešimtąją Vilniaus Švento Georgijaus viešbučio (Gedimino prospektas 20) salėje pasirodymą surengė iliuzionistas – manipuliatorius Bek-Ben-Ali. Pusę gautų grynųjų pajamų jis paaukojo Vilniaus pagalbos vargstantiems mokiniams draugijai...
Sunku tiksliai pasakyti, iki kada veikė tas Vilniaus Lukiškių aikštės stacionaras. Informacijos apie jį labai mažai. Žinoma tik, kad 1911 metų vasario pradžioje „Kurjer Wileński“ reklamavo škotų cirką apšildomoje palapinėje (pastate) Lukiškių aikštėje.
Pirmojo Pasaulinio karo metais, 1915 m., žydų jaunimui, entuziastams, kilo idėja Vilniuje įkurti žydų teatrą. Sulaukę palaikymo iš vietos žydų bendruomenės lyderių bei žydų kilmės Vokietijos pareigūnų (Vilnių buvo užėmę vokiečiai), grupė jaunų aktorių, pasikvietę tuo metu Vilniuje buvusį vienintelį žydų kilmės aktorių – Matą Kovalskį (Matisyohu Kovalski), įkūrė Jidiš dramaturgų-aktorių uniją FADA. Kaip rašoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro parengtoje studijoje, teatras įsikūrė nušiurusiame buvusio cirko pastate, nes tik tokį galėjo išlaikyti. Kiauras stogas, arklių mėšlas (anksčiau čia vokiečių kariai buvo įsirengę arklides), nekūrenamas pastatas, kiekvieną dieną valgomos bulvės, repeticijos, kurias karts nuo karto nutraukdavo nualpęs aktorius. Tokia buvo teatro pradžia. Po kelių mėnesių šio teatro aktoriai jau vaidino vienam iš geriausių miesto teatrų, kuriame iki to laiko niekada nebuvo leidžiama žydams, jau nekalbant apie jidiš kalba, atlikti vaidinimus.
1938 metais Vilniaus cirko stacionare gastroliavo Lenkijos Stanevskių cirkas – vienas geriausių to meto pasaulio cirkų – su didele tarptautine programa. Tuo pačiu metu Vilniuje, prie Vilnelės (greičiausiai skvere prie Kalnų parko), dirbo ir Lenkijos „Koronos“ cirkas, kurio programoje buvo dramblių, arklių, lokių pasirodymai, akrobatai su pametamąja lenta, oro skrydis „6 velniai“. „Aido“ laikraštis rugpjūčio devintosios numeryje informavo, kad vienas šių cirkų, esą, vyksiąs gastrolių į … Kauną. Tuo tarpu, lenkų spauda pranešė, jog į Kauną žadąs vykti Stanevskių cirkas ir prikišo „Koronai“, jog ši esanti čekų rankose… Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad cirkas šiuo pavadinimu ir šiandien sėkmingai gyvuoja Lenkijoje ir rodo pakankamai solidžias programas.
