1534 metais, artėjant Lietuvos ir Maskvos karui, būdamas pasienyje I.Lackis perbėga į Lietuvos pusę. LDK jis priimamas pagarbiai ir smalsiai. Tokio rango perbėgėliai iš Maskvos tuo metu buvo išimtis.
I.Lackis puoselėjo didesnes politines ambicijas, bet jos žlugo po Starodubo karo (1534–1537 m.), kuris Lietuvai neatnešė norimų rezultatų, o perbėgėliui užkirto kelią grįžti į tėvynę.
Visos I.Lackio valdos Maskvoje buvo konfiskuotos, perbėgėliui reikėjo pradėti naują gyvenimą Lietuvoje. O čia jis – ne rožėmis klotas. Tik pamanykit, jam, trečios kartos Maskvos bojarinui, dėl menkiausio dalyko lenktis kokiam nors Jurgiui Radvilai, su kuriuo jis pagal kilmę ir rangą buvo lygus. Koks smūgis savimeilei! Be to, jis – stačiatikis, o Vilniuje valdžią turi pasipūtę katalikai, nepraleidžiantys schizmatikų į Ponų tarybą.
I.Lackis pabėgo į Lietuvą kartu su sūnumi Ivanu, 1554 metais susilaukusiu sūnaus Fiodoro, kuriam ir lemta tapti mūsų istorijos veikėju.
Fiodoras gimė šeimoje, kuri Lietuvoje neprasimušė į viršų, nes I.Lackio karjeros viršūnė buvo tik nereikšmingos Palenkės girininko pareigos, tiesa, davusios progą neblogai pasipelnyti, nes būtent jis rūpinosi Belovežo stumbrais ir mediena.
Apie jo jėgą vėliau sklandė legendos: iš kartos į kartą buvo perduodamas pasakojimas apie tai, kaip Teodoras Venecijoje pagriebė už ragų jį puolusį įnirtusį bulių ir nulaužė jam sprandą.
Fiodoras Lackis buvo maskvėno ir LDK rusėnės sūnus. Auklėtas kaip stačiatikis. Namuose kalbėta rusų, rusėnų ir galbūt lenkų kalbų mišiniu. Tėvas – žinomas karys, karo žygiams paruošdavęs daugiau raitelių ir pėstininkų nei kai kurie nupiepę Ponų tarybos nariai. Namuose jis turėjo arsenalą ginklų, kuriuos testamentu paliko savo sūnums Fiodorui ir Grigorijui.
Nuotykiai prasideda Italijoje
1569 metais tėvas miršta. Fiodorui – tik 15 metų. Pasipila pirmieji likimo smūgiai. Tarp 1569 ir 1580 metų apie F.Lackį neturime patikimų žinių. Aišku tiek, kad šiuo laikotarpiu jis perėjo iš stačiatikybės į katalikybę.
Su tikėjimo kaita sietina ir Lackio vardo formos kaita. Iki paauglystės jis buvo vadinamas Fiodoru, vėlesniuose dokumentuose – tik katalikišku Teodoro vardu. 1580 metais šį niekuo neišsiskiriantį ir nežinomą bajorą sutinkame Italijoje.
Teodoras kelionėje po Vakarų Europą lydi paskutinį Slucko kunigaikštį Joną Simoną Olelkavičių. Ir keliauja jis ne kaip paprastas nedidelės kunigaikščio palydos eilinis, o kaip director itineris, kelionės vadovas, kaip tais laikais buvo sakoma.
J.S.Olelkavičius Italijoje ketino mokytis universitete. Jie lankėsi Romoje, Milane, Bolonijoje, Lukoje. Didikų vaikų kelionių po Vakarų Europą vadovai paprastai būdavo patyrę keliautojai, todėl neabejotina, kad T.Lackiui ši kelionė į Italiją nebuvo pirmoji. Italija T.Lackiui labai patiko. 1580–1586 metai jo gyvenime – „itališkasis laikotarpis“
Neįtikima jėga ir laimėta karalaitė
T.Lackis pritrenkė italus savo fizine jėga, mikliu ginklų valdymu, imtynininko ir rapyrininko gebėjimais. Prieš mūsų akis veriasi tikro žaliūko paveikslas. Iš kartos į kartą buvo perduodamas pasakojimas apie tai, kaip Teodoras Venecijoje pagriebė už ragų jį puolusį įnirtusį bulių ir nulaužė jam sprandą.
Stepono Batoro dvare jis įtempęs totorių pasiuntinio dovanotą lanką, kuris niekam iki tol nepakluso. Jis lengvai pertraukdavęs storas virves, atblokšdavęs net kelis užpuolikus, sulaikydavęs lekiančius keturkinkius ar net šešiakinkius vežimus. Taip bent vyras!
Žaliūko iš LDK ir smegeninė netuščia. Jis mokėjo italų ir lotynų kalbas. Galantiškai bėrė žodžius kaip žirnius. Pabuvęs visuose didesniuose Šiaurės Italijos miestuose, jis užklydo į Novelarą. XVI amžiaus II p. Novelara – miestas-nykštukas (ir šiuo metu neturintis nė 12 000 gyventojų) tarp Mantujos, Redžijos-Emilijos, Parmos ir Modenos.
Bet tai ne tik miestelis, tai – valstybė. Tuo metu, kai atvyko mūsų herojus, ją valdė juodabarzdis grafas Kamilas Gonzaga. Kas įdomaus yra Novelaroje?
Pirmiausia XIV–XVI a. Gonzagų rūmai-tvirtovė, vadinamoji La rocca. Rūmuose – teatras. Čia netrūksta bažnyčių ir vienuolynų. Valdovo žmona Barbara Borromeo, kardinolo Karolio Borromeo sesuo, turėjo atskirą rezidenciją Casino di Sopra.
Valdovo rūmuose buvo pilna tituluotų dvariškių. Juose neseniai buvo prisiglaudusi likimo negandų persekiojamo grafo Pietro Bonarelli della Rovere šeima. Grafas turėjoketuris sūnus (Guidobaldas ir Prosperas tapo garsiais XVII a. Italijos dvarų poetais) ir tris dukteris.
Vyriausioji – Izabelė Teodorui iš LDK krito į akį, jis piršosi jai į vyrus. Kaip visa tai vyko, nežinia, bet faktas tas, kad 1582 metų rudenį Novelaroje jie susižadėjo, o 1584 metų pabaigoje arba 1585 metų pradžioje įvyko vestuvės.
Paslaptingasis riteris
Teodoras iš Italijos nukako į Maltą. Tuo metu ten rezidavo Maltos riterių ordinas, kurio nariai gynė katalikiškąją Europą nuo musulmonų turkų antpuolių. T.Lackis kurį laiką tarnavo šio ordino dalinyje.
Mūsų herojaus populiarumą Italijoje vainikuoja 1586 metų vasario 16 dienos įvykiai.
Veiksmo vieta – viena Romos aikštė. Romiečių minia nekantriai laukia parodomojo riterių turnyro pradžios. Iš pradžių žiūrovai grožisi vyriškos erotikos seansu: surengiamos nuogų jaunuolių, paskui senių, galop ir berniukų bėgimo varžybos.
Po jų skamba trimitai ir įjoja ilgai laukti varžybų dalyviai – riteriai, keletas kunigaikščių. Ant jų veidų – kaukės. Arkliai ir ginklai žiba auksu. Rankose laiko ietis. Taisyklės paprastos. Tolumoje stovi quintana – apie savo ašį besisukantis medinis manekenas saracėno drabužiais. Ant jo krūtinės kaip taikinys pritaisytas skydas, į kurį reikia pataikyti ietimi.
Besisukantis manekenas dar turi ištiestą ranką, prie kurios pritaisytas kūjis, galintis išversti neatsargų jojiką iš balno. Rungtyniaujama poromis, laimi tas, kuris ietimi tiksliau pataiko į manekeno skydą ir, apsukęs ratą, pirmas kerta finišo liniją.
Nugalėtojo laukia pinigai ir brangenybės. Turnyrui prasidėjus, į vieną porą su pirmu savo priešininku stoja ir mūsų herojus. Ir štai T.Lackis, siekdamas nugalėtojo laurų, vieną po kito visus varžovus šluoja iš kelio.
Romiečiai tik ir klausinėja vienas kito: chi è? Kas jis? Kai kas pasako: forestiero. Užsienietis.
Kvintanos varžybų imitacija:
