Lenkų santykiai su lenkais: atidarinėjama Pandoros skrynia
Kiekvienoje iš šių šalių dalis ar dauguma gyventojų, patyrusių nacistinę ir sovietinę okupaciją, pabrėžia savo aukos vaidmenį, tačiau sunkiai ar visai nepripažįsta kito – nusikaltimų vykdytojų – vaidmens, nors visose šiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, atsirado žmonių, dalyvavusių žydų žudynėse.
„Nėra jokios gėdos pripažinti, kad tarp mūsų protėvių, mūsų žemėse buvo antisemitų, – tvirtina Varšuvos universiteto istorikas. – Reikia viešai kalbėti apie tai, kad esame padarę klaidų. Aš irgi dešimt metų tyrinėjau Jedvabnės atvejį, kol patikėjau, kad galėjo būti nužudyta šitiek žydų.“
1941 metų liepos 10 dieną Jedvabnėje buvo išžudyta apie 600 žydų (kitais duomenimis, jų galėjo būti nužudyta dar daugiau). Vykdant žudynes, jas inspiravus vokiečiams, dalyvavo ir lenkai.
Šis įvykis daugumai lenkų tapo žinomas, kai Amerikoje gyvenantis lenkų istorikas ir sociologas Janas Tomaszas Grossas išleido žudynėms skirtą knygą „Kaimynai: Jedvabnės žydų bendruomenės sunaikinimas“. Jis parodė, kad lenkai dalyvavo žudynėse, ir taip prisidėjo prie dominuojančio aukos vaidmens griovimo. Sujudusioje lenkų visuomenėje kilo audringų ginčų.
Į diskusiją iš ciklo, skirto atminties kultūrų dialogui Ukrainos, Lietuvos ir Baltarusijos erdvėje, Vilniaus universitete susirinkę įvairių šalių istorikai atsispyrė nuo Jedvabnės pavyzdžio ir kėlė klausimą, ar debatai apie holokaustą skirtingose visuomenėse išgyveno „katarsį“: ar paskelbti faktai apie dalyvavimą žydų žudynėse padėjo „išblaivėti“ nuo nacionalizmo, ar priešingai – sustiprino nacionalistinį užsispyrimą neigti istoriją?
Kaip pastebėjo A.Zbikowskis, J.T.Grosso darbas ne pirmą ir ne paskutinį kartą Lenkijoje atvėrė Pandoros skrynią: lenkų dalyvavimas žydų žudynėse, taip pat jų turto pasisavinimas (apie tai kalba kita J.T.Grosso knyga – „Baimė: antisemitizmas Lenkijoje po Aušvico“) ir kiti opūs istoriniai epizodai visuomet papuola į lenkų tapatybės ir savimonės sūkurius ir liudija apie tai, kaip nacionaliniai jausmai neužleidžia vietos atviram žvilgsniui į praeitį.
„Tuoj po debatų dėl Jedvabnės prasidėjo naujoji Lenkijos istorijos politika, kuri kaip tik ir akcentuoja, švelniai tariant, svarbius Lenkijai nacionalinius klausimus, yra akcentuojamas nacionalinis momentas. Po to mes matėme kitus debatus, pavyzdžiui, dėl vokiečių, ištremtų iš lenkų žemių. Mes matome, kad Jedvabnė tam tikra prasme sukėlė nacionalizmo bangą dabartinėje Lenkijoje ir turėjo kontrproduktyvų vaidmenį“, – pastebėjo istorikas Alvydas Nikžentaitis.
Lietuvių santykiai su lietuviais: kodėl akademinių tyrimų nepriima visuomenė
Lietuvos istorijos instituto istorikas Darius Staliūnas teigė, kad holokausto atmintis Lenkijoje ir Lietuvoje turi aiškių panašumų. Abiejose šalyse dėl Sovietų Sąjungos okupacijos ar jos įtakos 50 metų čia nebuvo kalbama apie žydų žudynes – tik apie „sovietinių piliečių“ žudymą.
„Šiuose kraštuose dabar vykdomi rimti moksliniai tyrimai, čia nėra didesnių problemų, bet kodėl jie nėra priimami visuomenės, ypač dėl vietinių gyventojų dalyvavimo žudynėse?“ – klausė jis.
Istorikas Alfredas Bumblauskas iškėlė hipotezę, kas galėjo nulemti tokią „aklą“ atmintį. Pasak jo, vienas olandų
 |
| kedv2 |
istorikas suformulavo „labai paprastą idėją“. „Pasirodo Olandijoje Zivilverwaltungas (vok. vokiečių civilinė administracija – red. past.) atidavė žydų klausimą tiesiai į olandų rankas, ir patys olandai savo žydus išvežė į Aušvicą. Ir visiškai kitaip buvo Lietuvoje, bent jau mano žiniomis. Zivilverwaltungas, priešingai, rugpjūčio pradžioje atėmė žydų klausimą iš lietuvių savivaldos rankų. Galime interpretuoti – nepasitikėjo lietuvių savivalda. Štai du kraštutinumai. Ar nereikėtų pradėti nuo to aiškintis, kokiame kontekste veikia holokaustas? Kiekvienoje okupacinėje zonoje, regis, buvo kitaip“, – svarstė istorikas.
Jo manymu, nuo šių aplinkybių galėjo priklausyti, kaip toliau formavosi atmintis apie šiuos įvykius. „Kažkurioje vietoje mes turime stabtelėti ir pagalvoti, kodėl pas mus nevyksta holokausto atminties debatai? Ir aš keliu klausimą, kad galbūt dėl to, kad lietuviai yra nustumti seniai nuo to klausimo, tarsi ne jų čia reikalas. Todėl olandui tu gali prikišti moralinę kaltę, olandai patys sudorojo savo žydus, o lietuviai – tarsi niekuo dėti“, – aiškino A.Bumblauskas. Reikia pastebėti, kad čia svarbus tas „tarsi“ – istorikas kalba ne tiek apie faktus, kiek apie jų (ne)prisiminimą.
Kaip atkreipė dėmesį D.Staliūnas, tokiu argumentu Lietuvoje iš tiesų naudojasi tie, kurie įrodinėja, kad lietuviai neturi nieko bendro su holokaustu: „Bet pažiūrėkime, kokius nutarimus priėmė Laikinoji vyriausybė, kiek įvyko ar neįvyko pogromų, kol dar vokiečiai neatėjo ir t.t., tai tokių debatų visuomeninėje erdvėje yra.“
Diskusijoje dalyvavusi teatrologė Irena Veisaitė paaiškino, kodėl vokiečiai skirtingai pasitikėjo vietine savivalda: „Olandai buvo lygiaverčiai vokiečiams, jie buvo partneriai, jie buvo arijai, o į lietuvius vokiečiai nežiūrėjo taip, kaip į olandus, ir todėl jiems galėjo palikti juodus darbus. Ir labai daug atvejų, aš galiu paliudyti, kada jie vadovauja akcijai, žudymui, o fotografuoja lietuviai.“
Tarp debatų masto ir intensyvumo – milžiniški skirtumai
Nors diskusijas Lenkijoje ir Lietuvoje sieja daug panašumų, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Šarūnas Liekis įžiūri aiškius skirtumus. Anot jo, tik po 1990 metų į diskusijas apie žydų žudynes tarp nusikaltimo vykdytojų šalia vokiečių buvo įtraukti vietiniai gyventojai.
„Kitaip sakant, į debatus yra įtraukiama ir vietinė auditorija, vietiniai žmonės, vietiniai likimai. Tas įtraukimas, akivaizdu, yra skausmingas, šokiruojantis. Tačiau iš kitos pusės, yra aiškus skirtumas, kuris iš karto krenta į akis tarp lenkiškų debatų ir lietuviškų debatų, – teigė Š.Liekis. – Jeigu mes organizuotume panašų renginį, skirtą lenkų tematikai, ar Jeruzalėje, ar Niujorke, ar Londone, susirinktų šimtas ar du šimtai žmonių. Tai yra masė žmonių, tarp kurių didelė dalis žydų, gyvenančių lenkiškoje kultūroje. Ta kritinė masė, kuri atsidūrė emigracijoje, vis dėlto yra reikšminga šitų debatų kultūrai, jų svoriui, intensyvumui.“
Jo teigimu, Lietuvoje tiek žydų bendruomenėje, tiek lietuvių bendruomenėje yra vos keliasdešimt žmonių, kurie jautriai į tuos klausimus žiūri, „kuriuos tai domintų, kurie aktyviai tame dalyvauja, kuriems skauda“. „Lenkiška situacija yra visiškai kitokia. Man pačiam teko kelis kartus dalyvauti žydiškuose-lenkiškuose renginiuose ir aš galiu pasakyti, kad kokybiškai tai yra nepalyginami dydžiai.
Na, Lietuvoje nuo pat pradžių, kadangi debatai buvo dažniausiai suprantami kaip „jie“ ir „mes“, kad iš mūsų kažko nori, kad mus irgi laiko žudikais ir panašiai, jie nuo pat pradžių tapo orientuoti labiau į faktografiją ir labiau profesionalizuoti. Ratas žmonių, kurie dalyvavo šituose procesuose, buvo santykinai siauresnis“, – aiškina VDU istorikas.
Jis prisiminė, kaip Lenkijoje ir Šiaurės Amerikoje kontroversijų objektu tapo Yaffos Eliach atsiminimų knyga apie Eišiškes: „Susidūrė dvi pozicijos: iš vienos pusės – Lenkijos visuomenės „Armia Krajowa“ glorifikavimo tendencija, kurią mes visi puikiai žinome; iš kitos pusės mes susidūrėme su žmogumi, kuris sako: „Žinot, „Armia Krajowa“ buvo ne ką geresnė negu nacistai – jie žudė žydus.“
Pasak jo, ši knyga neatlaikė akademinės kritikos, tačiau jos autorė, norėdama pagrįsti savo argumentų teisumą, užsakė filmą, o jam reikėjo išsamesnių istorinių įrodymų. „Man teko garbė būti tuo tyrėju, čia, Lietuvoje, į saugumo archyvą vaikščioti ir panašiai, aš buvau pagrindinis tyrėjas, – kalbėjo Š.Liekis. – Man ant savo odos teko pajusti tas visas emocines peripetijas ir sunkumus, su kuriais susiduria žmonės, tiek tiriantys tas temas, tiek tie, kuriems skauda dėl tos temos.“
„Filmo prodiuseriai norėjo padaryti tiriamosios žurnalistikos filmą ir, sakyčiau, 99 proc. pavyko. Pavyko atlaikyti spaudimą iš visų grupių. Pavyzdžiui, sulaukiau grasinančių skambučių iš Čikagos, iš vieno kito veikėjo, kuris man sakė parduoti visą medžiagą. Ką aš tuo noriu pasakyti: kad debatai yra tikrai skausmingi ir lietuviškam diskurse ta lietuviška-lenkiška tema, Eišiškių tema, „Armia Krajowa“ tema iš dalies buvo nepastebėta, ji praėjo lyg pro šoną“, – pastebi istorikas.
Ukrainiečių santykiai su ukrainiečiais: nenumaldoma konfrontacija
Vis dėlto jei ir ne visi Lenkijos ar Lietuvos istorikai yra patenkinti, kas ir kaip prisimena holokaustą, palyginus su kitomis kaimyninėmis šalimis – Ukraina ir Baltarusija, atrodo, kad atmintis gyva ir – pakankamai atvira bent diskusijai apie praeities nuodėmes.
Istorinio žurnalo „Ukraina moderna“ leidėjas iš Kijevo Andriy Portnovas tikina, kad tokios diskusijos, kokios užvirė Lenkijoje po J.T.Grosso knygos pasirodymo, Ukrainoje yra tiesiog neįsivaizduojamos. Anot jo, šioje šalyje, skirtingai nei Vokietijoje, Lenkijoje ar net Rusijoje, nėra bent formalaus susitarimo, kaip traktuoti Antrąjį pasaulinį karą, todėl be atvangos varžosi dvi versijos.
Pirmoji – neosovietinė, simboliškai susieta su gegužės 9-ąja, t.y. sovietine Pergalės diena: pagal šią versiją, karas prasidėjo ne po Molotovo-Ribbentropo pakto, o 1941 m., kai vokiečiai peržengė SSRS sieną. Antroji – nacionalistinė: ji labiausiai akcentuoja Ukrainos pogrindinių jėgų kovą už nepriklausomybę, kuri truko iki 6-ojo dešimtmečio pradžios.
„Apie holokaustą nenori kalbėti nei viena iš versijų, nes sovietinei versijai tebuvo „tarybinių piliečių“ žudynės, o nacionalistinei versijai jį sunku priimti, nes reiktų iškelti klausimą apie ukrainiečių dalyvavimą žudynėse. Tad bet kokia, pabrėžiu, bet kokia publikacija apie karą ar holokaustą patenka į šią konfrontaciją“, – dėstė A.Portnovas.
Jis teigia, kad skirtingai nei Lenkijoje, Rumunijoje ar kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse Ukrainai nepavyko taip pat sukurti oficialaus kalbėjimo apie holokaustą būdo, nes tradicijų nėra, o naujų nepajėgia sukurti: „Net vadovėliuose kalbama nedaug arba pasakojimo lygis yra apgailėtinas. Reikia turėti didelę vaizduotę, kad suprastum, apie ką iš tikrųjų yra kalbama.“
Pasak A.Portnovo, prabilti atvirai apie holokaustą trūksta politinės valios, nes vyrauja elementari logika: jei esame silpni, pripažinsime savo klaidas, o jei esame stiprūs – to nepripažinsime. Todėl jeigu Ukrainoje peržvelgtume holokausto tragedijai atminti skirtus memorialus, paaiškėtų, kad 95 proc. jų pastatyti vietinių ar tarptautinių žydų bendruomenių ir labai retais atvejais – vietinės ar centrinės Ukrainos valdžios.
Baltarusių santykiai su baltarusiais: tyloje augančios kartos
Panašu, kad Baltarusijoje padėtis dar niūresnė. XX amžiaus Baltarusijos istorijos ekspertas Felixas Ackermannas tvirtina, kad šioje šalyje auga jau ketvirta karta, kuri nieko nežino apie čia gyvenusias žydų bendruomenes.
„Pavyzdžiui, studentas iš Gardino nežino, kad prieš karą šiame mieste apie pusę gyventojų buvo žydai, o studentas iš Minsko negalėtų pasakyti, kur mieste buvo getas“, – savo patirtimi dalinosi F.Ackermannas, dirbantis Europos humanitariniame universitete Vilniuje.
Jo teigimu, tiek oficialiame lygmenyje, tiek tarp opozicijos yra įsitvirtinęs mitas apie draugišką, pasyvią ir taikią baltarusių tautą. „Tai labai giliai baltarusių savimonėje įsišaknijusi nuostata, todėl nepažvelgiama tiesai į akis, kad tarp jų taip pat buvo žudikų“, – nurodo F.Ackermannas.
Tylėjimo priežasčių gali būti ir kitokių, pragmatiškesnių: nenorima pripažinti ne tik dalyvavimo žudynėse, bet ir naudos gavimo, nes baltarusiai, kaip ir kitų šalių gyventojai, perimdavo nužudytų žydų turtą (baldus, drabužius), apsigyvendavo jų butuose. Istorikas pateikė pavyzdį, kad Gardino senamiestyje iki 1939 m. didelė dalis pastatų priklausė žydams.
