Gdanskas iš tiesų yra laisvės miestas. Ne tik todėl, kad po Pirmojo pasaulinio karo atimtas iš Vokietijos, bet neatiduotas Lenkijai tapo laisvuoju miestu. Gdansko laivų statykla, kurioje dirbo 20 tūkst. žmonių, vadinta Lenino vardu, tapo komunizmo Europoje duobkasiu.
Legenda – L.Walęsa
„Gdanskas yra lenkų nepriklausomybės nuo komunizmo lopšys“, – sako politikos mokslų daktarė Renata Mienkowska-Norkienė. Puikiai lietuviškai kalbanti Renata gyvena Varšuvoje, o jos vyras lietuvis dirba teisėju Vilniuje.
Į klausimą, su kuriuo žmogumi Gdanske pirmiausia reikėtų susitikti, kad suprastume, kas yra Gdanskas, Renata atsakymą pažymi šauktuku: „Su Lechu Walęsa!“
R.Mienkowska-Norkienė: „Gdanskas yra lenkų nepriklausomybės nuo komunizmo lopšys.“
R.Mienkowska-Norkienė įsitikinusi, kad Gdansko laivų statyklos darbininkų lyderis, Nobelio premijos laureatas ir Lenkijos prezidentas L.Walęsa drauge su komunistų nužudytais abiturientu Grzegorzu Przemyku ir kunigu Jerzy Popieluszko bei 1989 metų Lenkijos ekonominių reformų tėvu Leszeku Balcerowicziumi yra naujausios Lenkijos istorijos didvyris.
O kas pačiam L.Walęsai yra Lenkijos didvyriai? Dešimtą valandą ryto marškiniais trumpomis rankovėmis vilkintis prezidentas savo biure Gdansko senamiestyje, šalia seniausio Europoje uosto krano Žurawo – Gervės, energingu mostu kviečia sėsti prie stalo erdviame kabinete.
Ne apie didvyrius daina
Gdansko legenda L.Walęsa, kurio portretas išpieštas ant penkiaaukščio bloko sienos kartu su popiežiaus Jono Pauliaus II portretu, iš principo atmeta kalbas apie didvyrius: „Mušk rusą, mušk vokietį, lakstymas su kardais – štai kas buvo praeityje didvyriškumas, o anūkas klausosi ir galvoja – ką tas senelis čia šneka?“
 |
| Lechas Walęsa - didžiausia Gdansko legenda |
Tai ir Tadeuszas Kościuszka – ne didvyris? „Visi mūsų didvyriai užmušinėjo žmones. Tokia buvo epocha, jie – tos epochos didvyriai, bet juk tai jau praeitis, gyvename laisvoje šalyje“, – vos pastebima šypsenėlė nušviečia L.Walęsos veidą.
O Gdansko laivų statykla? „Be „Solidarumo“ nėra laisvės“, – tai paties Jono Pauliaus II žodžiai.
„Apie Gdansko laivų statyklą mūsų proanūkiai taip pat nebekalbės, – kaip kirviu nukerta L.Walęsa. – Mūsų pasaulį reikia statyti ne ant lenkų ar lietuvių patriotizmo, ne ant kardu ir šautuvu savo vertybes gynusių praeities didvyrių žygių, o ant europinio patriotizmo ir pilietinių vertybių.“
„Tik taip galime sukurti gražų pasaulį“, – tokia nepalenkiamo Gdansko laivų statyklos brigadininko, sujungusio į vieną „Solidarumo“ kumštį 10 iš 38 mln. lenkų ir parklupdžiusio komunizmą, nuostata.
Tramvajininkė Henia
Šalia laivų statyklos, kurioje dirba jau tik pora tūkstančių darbininkų, iškilę trys aukšti betoniniai kryžiai primena skaudžią praeitį.
1970 metų Kalėdų savaitę milicijos šarvuočiai sutraiškė čia prieš maisto produktų pabrangimą demonstravusius laivų statyklos darbininkus. Žuvo 300 gdanskiečių. Ši aikštė tapo nesibaigiančių komunistų valdžios ir Gdansko laivų statyklos darbininkų kovų arena. Kol vieną dieną komunizmas neatlaikė statyklos darbininkų spaudimo. Gdansko darbininkija tapo komunizmo Europoje duobkasiu.
Priešais laivų statyklą kitoje aikštės pusėje esančiame požeminiame muziejuje „Laisvės keliai“ galima pamatyti ne tik XX a. parduotuvę su keliais nykiais maisto produktais, bet ir dvi karikatūras, vaizduojančias tą patį pliką žmogeliuką. Po pirmąja užrašas: „Nieko neturime, bet užtat turime socializmą.“ Po antrąja: „Nieko neturime, užtat turime kapitalizmą.“
Laisvę Lenkijai iškovojusi laivų statykla laisvės metais sumažėjo dešimt kartų.
Laisvę Lenkijai iškovojusi laivų statykla laisvės metais sumažėjo dešimt kartų. Ar nepikta? Buvusi L.Walęsos bendražygė, dar viena Gdansko legenda Henryka Krzywonos, čia, Gdanske, vadinama tiesiog tramvajininke Henia, kurios įdukra jau dvylika metų dirba viename Londono banke, atsako taip, kad galima pavydėti išminties: „Tai buvo galimybė pasirinkti kitokį gyvenimą.“
 |
| R.Valatkos nuotr./Tramvajininkė Henryka Krzywonos, pradėjusi garsųjį 1980 m. rugpjūčio streiką tiesiog sustabdydama savo tramvajų |
Kai 1980-ųjų rugpjūtį laivų statyklos darbininkų vadai svarstė – pavyks streiką pradėti ar ne, tramvajaus Nr. 15 vairuotoja Henryka, kuriai buvo tik 27-eri, K.Marxo (dabar Halerio) gatvės stotelėje sustabdė savo tramvajų ir pranešė keleiviams: „Viskas, streikas, toliau tramvajus nevažiuos.“
Taip prasidėjo 18 dienų streikas, pasibaigęs istorine darbininkų pergale – susitarimu su komunistine valdžia. Taip prasidėjo visai kitas tramvajininkės Henios, kurios tėvas gimė Murmanske, o į Gdanską atvyko iš Vilniaus, kuriame turėjo kepyklą, gyvenimas.
Pogrindis, nelegalus gyvenimas, vėžys, išgyvenimas ir laisvė – šio kelio stotys. Ponia Henryka, su kuria kalbamės Žukovo miestelyje, studentams universitetuose ir moksleiviams dažnai pasakoja apie savo bendražygius Anną Walentinowicz (2011-ųjų balandžio 10-ąją žuvo prie Smolensko sudužus prezidento Lecho Kaczynskio lėktuvui), Jaceką Kuronį, Andrzejų Gwiazdą, „Solidarumo“ kapelioną nuo pirmų dienų kunigą Henryką Jankowskį. Ir dar labai gražiai atsiliepia apie Bogdaną Borusewiczių, dabartinį Senato maršalką, kurį ji vadina Gdansko laivų statyklos streiko smegenimis. Bet ji negaili pašaipių replikų brigadininkui Lechui: „Ne L.Walęsa laimėjo, streiko smegenys buvo Bogdanas.“
Kiek pagalvojusi priduria dar: „Ir ne Gdanskas laimėjo – visa Lenkija laimėjo.“ Pergalė H.Krzywonos-Strycharskai kainavo brangiai. Milicininkų sudaužyta ji negalėjo turėti vaikų. Bet kai tik Lenkija tapo laisva, kartu su vyru ponia Henryka išaugino daugiau kaip dešimt našlaičių.
Ar pyksta ant generolo Wojciecho Jaruzelskio, įvedusio karinę padėtį? „Nesu kerštinga, todėl nemanau, kad senatvėje reikėtų tampyti jį po teismus“, – atsako Gdansko garbės pilietė.
 |
| A.Kripaitės nuotr./Seniausias Europoje uosto kranas Žuraw (gervė, svirtis) |
Klausimas, ar tuo metu, kai įvedus karinę padėtį slapstėsi, pagalvojo, kad L.Walęsa bus Lenkijos prezidentas, tramvajininkę Henią prajuokina: „Apsaugok, Viešpatie!“
Iš Vilniaus, iš Polocko gatvės
„Mano vyras tuo metu kalbėjo, jog nieko nebus – Maskva neleis, kad Lenkija vėl taptų laisva“, – prisimena „Solidarumo“ pradžią Helena Zawistowska, kurios jaunystė prabėgo Vilniuje. Į Gdanską vilnietė atvažiavo po penkerių metų sovietų lageriuose. Jos tėvas lagery kalėjo aštuonerius. Savo bute ji mus pasitinka gražia lietuviška tartimi: „Laba diena, esu iš Vilniaus, iš Polocko gatvės.“
Ponia Helena – kaip iš senovinių romanų. Nors jai jau greit 92-eji, jos butas, kuriame gyvena viena, sutvarkytas idealiai. Ant sienų – vyro gydytojo ir kiti brangūs artimųjų portretai. Ant stalo pamerktos alyvos. Ragina vaišintis tortu ir aguonų pyragu, kavą pilsto iš servizo. Apranga suderinta iki smulkmenų – žalsva palaidinė, švelniai smėlinė liemenė, tvarkinga šukuosena.
Ponios Helenos namas Vilniuje tebestovi. Remiasi į Bernardinų kapines.
Kodėl važiavo į Gdanską? Kai sužinojo, kad profesorius histologas Stanislawas Hileris ir visas S.Batoro universiteto Medicinos fakultetas, kurio slaptame fakultete karo metais mokėsi, perkeltas į Gdanską, patraukė ir ji. Čia baigė universitetą, apsigynė daktaro disertaciją iš histologijos. Čia sutiko vyrą, gyvenusį Antakalnyje – šalia Petro ir Povilo bažnyčios. Profesorius medikas. Ir dailininkas mėgėjas – visą gyvenimą tapė Vilniaus vaizdus.
Ponia Helena irgi nuolat prisimindavo Vilnių. Laikome rankose jos prisiminimų knygą apie Vilnių – „Od Wilii po Uklę“.
Lietuviški rusiški metrikai
„Tebesaugau metrikus, kuriuose lietuvių ir rusų kalbomis parašyta, jog gimiau Vilniuje, – pasakoja Vilniaus ir Vilniaus žemės mylėtojų draugijos pirmininkė Božena Kisiel. – Bet iš tikrųjų tai gimiau Breslaujoje, o į Vilnių tėvai atbėgo be dokumentų.“ Daug tokių Vilniuje buvo po to, kai SSRS kartu su Vokietija užpuolė ir pasidalijo Lenkiją.
Po karo į Gdanską atvyko per 40 tūkst. žmonių iš Vilniaus, Gardino, Polesės, Volynės ir Lvovo. Todėl Vilnius – kaip raktažodis. Tik užsimink apie Vilnių, ir išgirsti dar vieną jaudinančią istoriją.
Su B.Kisiel ir festivalio „Vilnius Gdanske“ organizatoriumi Przemyslawu Wojciechowskiu vakarieniaujame restorane, tarsi specialiai pavadintame „Metamorfoza“. Vilniaus mylėtojų draugijoje – per 300 senukų, ponia Božena – jauniausia. Tuoj po išsivadavimo iš komunizmo į draugiją buvo užsirašę per 3000 gdanskiečių.
Vilniaus, Lietuvos pėdsakas – toks ryškus. Net ir tarp Vesterplatės didvyrių, žuvusių pirmąją karo savaitę ginant šį siaurą Lenkijos lopinėlį prie jūros nuo fašistų, buvo vilniečių.
Pėdsakas – ne tik į praeitį. Przemyslawas džiaugiasi, kad vilnietiškas festivalis Gdanske vyks jau dešimtą kartą. Gdanskiečiai klausėsi lietuviškų sutartinių, Petro Vyšniausko ir Vytauto Labučio džiazo, Šv.Kristoforo orkestro ir Alinos Orlovos. Pilna bažnyčia buvo susirinkusi, giriasi. Nors jau pavargę – dvylika valandų ant kojų, o mūsų lenkų kalba – labai jau šiaip sau, vakaras praeina lengvai. Vilnietiškai.
Didikų Hlebavičių ainis daro radiją
Po karo į Gdanską atvyko per 40 tūkst. žmonių iš Vilniaus, Gardino, Polesės, Volynės ir Lvovo. Todėl Vilnius – kaip raktažodis. Tik užsimink apie Vilnių, ir išgirsti dar vieną jaudinančią istoriją.
Gdansko nuosaikiai katalikiškos radijo stoties „Plus“, kurios diapazonas seniai praaugo Gdanską, direktorius Adamas Hlebowiczius, kasmet važiuojantis į Lietuvą, pasigiria, kad garsiųjų jo protėvių, LDK didikų Hlebavičių koplyčia tebestovi Bernardinų kapinėse.
Adamo senelis gimė Vilniuje. Sovietai jį – galima būtų to ir nekartoti, nes lenkų tarp tremtinių ir lagerių kalinių buvo apie 6 milijonus, tad lenkas ir stalinizmo auka yra kaip ir sinonimas – išsiuntė į Sibirą. Tėvas gimė sename kryžiuočių mieste Torunėje. Adamas – jau Gdanske. Ką reiškia būti gdanskiečiu?
„Gdanskas yra vokiškas miestas, jo istorija yra glaudžiai susijusi su Karūna, leidusia Gdansko uostui gerai uždirbti, tačiau po trečiojo Lenkijos padalijimo tapo Prūsijos provincija, o 1945 metais čia atėjo lenkai“, – iš tolo pradeda Adamas.
„Gdanskas buvo europietiško gyvenimo vitrina. Čia galėjai sužinoti paskutines naujienas, madas ir pažiūras. Gdanskiečiai mėgdavo ispaniškus rūbus, o namus statėsi flamandų pavyzdžiu. Gdanskas buvo darbo, prabangos ir kultūros skruzdėlynas – toks įprastas Italijoje ar Nyderlanduose, bet visiškai unikalus Lenkijoje“, – neslėpdamas susižavėjimo XVII a. Gdansku puikioje istorijoje „Dievo žaislas Lenkijos istorija“ rašo anglas Normanas Daviesas.
Adamas primena, kad tokios Gdansko istorijos į jį po karo atvykę darbininkai nežinojo, nors tarp jų buvo nemažai gyvų likusių Varšuvos sukilimo dalyvių: „Po karo iki pat laivų statyklos darbininkų sukilimo 1970 metais miestas buvo lyg be veido. Bet darbininkų judėjimas įpūtė jam laisvės ir nepriklausomybės dvasią, o su „Solidarumo“ atsiradimu Gdanskas tampa neformalia Lenkijos sostine. Gdansko darbininkai sukūrė tikrą fenomeną.“
„Kai pirmąkart atvažiavau į Gdanską, man jis nepatiko, bet aš įsimylėjau Gdanską – žmona, vaikai, čia praėjo gražiausios mano gyvenimo dienos. Tai – mano pasirinkimo miestas“, – išveda savo miesto liniją L.Walęsa.
Nobelio premijos laureatui, romano „Skardinis būgnelis“ autoriui Gunteriui Grassui garsiausias pasaulio elektrikas taip ir užrašė: „Gdanskiečiui pagal gimimą nuo gdanskiečio pagal pasirinkimą.“
O.Macerato būgnelis ir miesto randai
Gdanskas yra miestas, kuriame prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nacistai atakavo Lenkijos paštą ir Vesterplatę. Paštininkai gynė paštą tik šautuvais. Kai pasidavė, vokiečiai juos sušaudė. Ilgai nebuvo žinoma net jų kapo vieta. Daugybė randų – Gdanskas pats kaip didelis karo randas. Ne tik todėl, kad devyni dešimtadaliai miesto buvo sugriauta.
„Titaniko“ katastrofa neprilygsta baisiausiam sovietų nusikaltimui – laivo „Wilhelm Gustloff“ su 9000 beginklių bėglių iš Rytų Prūsijos ciniškam paskandinimui.
Stalino maršalo Konstantino Rokosovskio – lenko pagal kilmę ir bolševiko pagal tapatybę – armija tris dienas plėšė ir degino užimtą Gdanską. Kareiviams leista prievartauti moteris. Sąžininguose sovietų kario Nikolajaus Nikulino „Atsiminimuose apie karą“ yra epizodas, kaip jis Sopote susipažįsta su vaistininko dukra, vadovybė perkelia jį kitur, o po kelių dienų sugrįžęs jis sužino, kad mergina iššoko pro langą ir užsimušė – po to, kai ją išprievartavo šeši sovietų tankistai.
„Titaniko“ katastrofa neprilygsta baisiausiam sovietų nusikaltimui – laivo „Wilhelm Gustloff“ su 9000 beginklių bėglių iš Rytų Prūsijos ciniškam paskandinimui. Vienas didžiausių sovietų karo nusikaltimų, kurį galima lyginti nebent su lenkų karininkų žudynėmis Katynėje.
„Mačiau civilių, sužeistųjų, partijos bonzų perpildytus laivus, išplaukiančius iš Dancigo-Noifarvaserio, mačiau „Wilhelm Gustloff“ trys dienos prieš jam nuskęstant. Ir nė žodžio apie tai neparašiau. Ir kai Dancigas toli švietė savo liepsnomis, aš rašiau ne dangaus keršto besišaukiančias elegijas, o su išsklaidytų būrių kareiviais ir civiliais bėgliais stengiausi prasimušti prie Vyslos žiočių“, – „Mano šimtmetyje“ rašo G.Grassas.
Vis dėlto G.Grassas apie tai parašė. Romanas „Krabo žingsniu“ – lyg paminklas garlaivio „Wilhelm Gustloff“ aukoms. Paminklas, už kurį kairieji vokiečių intelektualai pasmerkė rašytoją – ne budelius.
Ar G.Grassas, kuris internetą vadina nauja vienatvės forma, buvo Oskaras Maceratas iš „Skardinio būgnelio“, klausiame savęs, stovėdami prie paminklo pupų pėdui Oskarui Gdansko pakrašty? Su Oskaro baimėmis, prisiminimais, apsisprendimu daugiau nebeaugti? Ar buvo jis būgnininkas ir stiklų daužytojas – tasai trejų metų neūžauga? Ar buvo G.Grassas prototipas Oskaro, globos įstaigoje pasakojančio savo memuarus iš Laisvojo Dancigo miesto?
Oskaro tėvai – bakalėjinių prekių krautuvės savininkas Maceratas ir jo kašubė žmona Agnesė – G.Grasso tėvų kopija. Jie skiriasi tik gimimo data – Oskaras gimė 1924, o Gunteris – 1927 metais. Vėlyvesnio gimimo malonė – tokia svarbi viską naikinančio karo metais. Galimybė išlikti gyvam.
Kare, kuriame tegu ir su pavėlavimu, bet išsipildė XVI a. Varmijos vyskupo Jano Dantyszeko tirados „Jonas Propheta“ pranašystė Gdanskui: „Tavo likimas nulemtas / Bedievystė, pasipūtimas, lėbavimas – trys ženklai jau pranašauja / Tavo žūtį, nebent tu jų išsižadėtum…“
Miesto pažibos
G.Grassas ir L.Walęsa – ne vienintelės pasaulinės Gdansko įžymybės. Fizikas Gabrielis Fahrenheitas, filosofas Arthuras Schopenhaueris – itin puiki kompanija. Į kurią dar privalu įtraukti geriausią pokomunistinės Lenkijos premjerą, 56-erių Donaldą Tuską. Ne ekonomistą, ne teisininką ar finansininką, o istoriką, kuris magistro darbą Gdansko universitete apgynė iš Jozefo Pilsudskio gyvenimo. Pridurkime – ir dar tikrą kašubą.
Kas tie kašubai? Kašubų tauta susiformavo VI–XII a., maišantis vakarų slavų, germanų ir vakarų baltų kiltims. 2002 metais kašubais užsirašė tik 5 100 žmonių, bet 180 000 žmonių gimtąja kalba laiko kašubų. Mokyklose jos mokosi 8 133 mokiniai. Kašubų vietovės eina tarp Helio pusiasalio, per Slupską iki Chojnicės ir Gdansko.
Jūros klubas „Zejman“: iš tolo – didelė lūšna. Viduje – tamsu, šalta, drėgna. Tikra piratų landynė Gdansko senamiestyje.
Keisčiausia vieta Gdanske
„Lenkai nėra taip pririšti prie jūros, kaip lietuviai“, – palydi mus į Gdanską R.Mienkowskos-Norkienės žodžiai. Jūros klubo „Zejman“ Gdanske įkūrėjas Andrzejus Damiecas turi kitą nuomonę.
Aprašyti, kas yra „Zejman“, neįmanoma. Įsivaizduokite buvusį daržovių sandėlį, kuriame dar prieš porą dešimtmečių buvo laikomos bulvės ir kopūstai, prigrūstą jūros išmestų butelių, laivinių virvių, inkarų, kompasų, stiebų ir lentų. Trys tūkstančiai eksponatų.
Iš tolo – didelė lūšna. Viduje – tamsu, šalta, drėgna. Tikra piratų landynė Gdansko senamiestyje. Tiksliau sakant, toje vienintelėje nesutvarkytoje senamiesčio vietoje, kur nėra grįstų gatvių. Vakare čia renkasi jūrų vilkai iš viso pasaulio. Išlenkti bokalo klube bare.
Iki „Zejman“ nueiname per kelias minutes iš gražiausios mieste Mariackos gatvės. Mus atvedęs Januszas Dziugiewiczius, prieš penkiolika metų į Gdanską atvažiavęs studijuoti iš Trakų rajono, čia vedęs ir dirbantis Lietuvos garbės konsulo sektretoriumi, ten atveda visus į Gdanską atkakusius lietuvius: „Kai atvedžiau „Ambersale“ jachtos įgulą, vyrai, apiplaukę visą pasaulį, sakė, kad nieko panašaus niekur nematė.“
 |
| R.Valatkos nuotr./Jūrų klubas „Zejman“, įsikūręs buvusiame Gdansko daržovių sandėly, turi apie 3000 eksponatų |
Gdansko arena – naujoji miesto bažnyčia
Nors Gdanskas yra ypatingas kryžiuočių plytų gotikos miestas, nors čia galima pamatyti seniausią Europoje uosto keltuvą, šį miestą iš kitų dar ilgai skirs naujoji 42 tūkstančių vietų Gdansko arena. Joje vyko Europos futbolo čempionato grupės kovos.
Tai – lyg kokia naujų laikų bažnyčia. Su restoranais, koplyčiomis, sūkurinėmis voniomis, liftais ir daugybe kitų dalykų, be kurių futbolą galima būtų žaisti. Todėl nieko keisto, kad ji jau tapo Gdansko simboliu, statomu į vieną gretą šalia Marijos bazilikos, antros pagal dydį po Kelno katedros ir pačios didžiausios plytinės katedros Europoje, Žuravo ir XVII a. Neptūno fontano.
Arenos kaina – 818 mln. zlotų. „Išlaikyti tokią areną metams reikia 9 mln. zlotų“, – sako Gdansko arenos spaudos atstovas Michalas Brandtas. Miestui, kurio ekipa nežaidžia Čempionų lygoje, – tai iššūkis.
 |
| R.Valatkos nuotr./Gdansko arena |
Kiek susirenka į Gdansko klubo mačą? Vietos „Lechia“ – Lenkijos lygos vidutiniokas. „Iš pradžių rinkdavosi apie 20 tūkst., dabar – 0–12 tūkst. žiūrovų“, – sako futbolo sirgalius Pavelas Daszkiewiczius. – Bet įdomu žiūrėti, nors mūsiškiai čia nuolat gauna, būna daug įvarčių. Štai pirmaudami 2:1 sugebėjo paskutinę minutę gauti du įvarčius ir prakišti.“
„Mūsų vaikai nebūtų tokie, jei nebūtų 1970-ųjų aukų ir „Solidarumo“, – istoriškai viską sustato į vietas Gdansko garbės pilietė H.Krzywonos. Tramvajininkė Henia. K.Marxo gatvėje pačiu laiku sustabdžiusi girgždantį komunistinį tramvajų.
Gdansko skaičiai
Gyventojų – 462 000.
Miesto biudžetas – 2,71 mlrd. zlotų; biudžetas perteklinis.
Pagrindiniai darbdaviai – uostas, laivų statykla, trąšų, ginklų, cukraus ir baldų fabrikai, plytinės ir gintaro apdirbimas.
Aštuoniose aukštosiose mokyklose – 60 000 studentų.
Meras Pawelas Adamowiczius (48 metų) dukart iš eilės rinkimus laimėjo pirmame ture.
Gdansko lietuviai
Gdansko universiteto Geologijos katedrai kurį laiką vadovavo išeivis iš Lietuvos profesorius Stasys Beniušis. Kaunietis, Vilniaus universitete 1946 m. įgijęs geologo specialybę. Už ryšius su Lietuvių studentų korporacija „Jūra“ tardytas KGB. 1947 m. išvyko į Lenkiją.
Dailės akademijoje dirbo žinoma sieninės tapybos restauratorė Aldona Kalitytė.
2008 m. šalia Gdansko filharmonijos esančioje Lenkijos žvaigždžių alėjoje dailininkas Stasys Eidrigevičius paliko metalinį rankos įspaudą.
