Kaip informuoja Kauno apygardos prokuratūra, prokurorė A.Banienė priėmė nutarimą perduoti šią bylą Kauno apygardos teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo J.K.
„Remdamasi teismo psichiatrijos ekspertizės duomenis, kad kaltinamasis J.K. šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu ir negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, – jam reikalingas gydymas. Priėjau išvadą, kad yra pagrindas taikyti J.K. priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis“‚ – nutarimo motyvus aiškino prokurorė.
Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad J.K., būdamas pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvis – partizanas, nuo 1951 m. lapkričio mėn. bendradarbiavo su Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (VSM) pareigūnais, kurie siekė fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų: partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus.
Išaiškinta, kad J.K. VSM pareigūnams suteikė informacijos apie bunkeryje besislėpusius šešis partizanus, kurių slėptuvę pastarieji nunaikino ir visus juos išžudė: Algirdą Marcinkevičių, Joną Uzdilą, Alfonsą Petruškevičių, Jurgį Adomavičių, Vladą Jarmalą, Juozą Grėbliūną.
Analogiškai J.K. pasielgė ir 1952 m.: informavo VSM pareigūnus apie Lazdijų rajone Mižonių ir Drapulių kaimų miškuose esančius bunkerius ir juose tūnojusius partizanus, kurie taip pat krito nuo VSM pareigūnų rankos.
Tąkart gyvybė buvo atimta Antanui Kašalynui, Pranui Kavaliauskui, Broniui Tamkevičiui, Vladui Sapiegai.
Už šį labai sunkų nusikaltimą Baudžiamasis kodeksas ( 99 str.) numato pačią griežčiausią laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.
