Vardai iš praeities. Senosios Lietuvos bendravaldžiai
1219 m. lietuvių žemių kunigaikščių taikos sutartis su Voluinės kunigaikštiene, globojusia du mažamečius sūnus Danilą ir Vasilką, atskleidžia kolektyvinę hierarchizuotos diduomenės, kunigaikščių valdžią Lietuvoje: „Dievui liepus, lietuvių kunigaikščiai atsiuntė pas didžiąją kunigaikštienę Romanovienę ir Danielių, ir Vasilką, dovanodami taiką. Lietuvių kunigaikščių vardai: šie vyriausieji – Živinbudas, Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Viligaila; o žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas, Vykintas; o Ruškaičiai – Kintibutas, Vambutas, Butautas, Vyžeikis ir jo sūnus Višlius; Kintenis, Plikienė; o Bulevičiai – Vismantas, jį nužudė tas Mindaugas ir vedė jo žmoną, ir jo brolius išžudė: Gedvilą ir Sprudeikį; o Deltuvos kunigaikščių vardai – Judeikis, Pukeikis, Bikšys, Lygeikis. Šie visi kunigaikščiai suteikė taiką kunigaikščiui Danieliui ir Vasilkui, ir žemė buvo rami.“ (Vertė Darius Baronas.)
Penki vyriausieji Lietuvos žemės kunigaikščiai iš dviejų ar trijų giminių (Živinbudas, broliai Daujotas ir Viligaila, Dausprungas ir Mindaugas) atstovavo aukščiausiai lietuvių valdžiai.
„Žemesniųjų pakopų“ kunigaikščiai šiai tvarkai greičiausiai pakluso. Remiantis sutarties punktais galima manyti, kad ir žemesnieji kunigaikščiai buvo minimi pagal socialinę reikšmę ar įtaką. Tai – žemaičių, Ruškaičių iš Upytės žemės, Bulevičių (Bulionių) iš Šiaulių žemės ir Deltuvos žemės kunigaikščiai.
Ši hierarchizuota lietuvių kunigaikščių grupė jau įstengė susitarti ir dėl vidaus, ir dėl išorės politikos rūpesčių, atstovauti visoms ar daugumai lietuvių žemių už etnoso ribų. Didžiausią autoritetą tarsi pirmas tarp lygiųjų turėjo Živinbudas, nes 1219 m. sutarties dalyviai, reikia manyti, jam pirmam leido patvirtinti taiką ir prisiekti.
Prie valstybės ištakų
Lietuvių visuomenės viršūnių pirmtakai iki tol buvo įveikę turtėjimo, socialinės diferenciacijos etapus, socialiai ir materialiai atsiskyrę nuo savo prastesnės kilmės bei jau pavaldžių gentainių, patys valdė atskiras lietuvių žemes. 1219 metų sutarties kunigaikščiai aukščiausią padėtį visuomenėje paveldėjo, o ne užtarnavo ar prasisiekė. Jų vieta hierarchijoje ir visuomenėje buvo garantuota kilmės, karinės jėgos (kariaunos), valdomos žemės nuosavybės, gerai apgalvoto giminiavimosi ir sukaupto turto kiekio.
Lietuvių tarmių ir papročių artumas lengvino vienijimąsi. Lietuvių diduomenė jungdavosi plėšikiškiems grobiamiesiems žygiams kaimynų žemėse Livonijoje, Rusioje ir Lenkijoje. Lietuvių kunigaikščiams negalėjo nerūpėti bendri susitarimai, jie siekė, kad jų žemėmis ir vandenimis prekes gabentų pirkliai, būtų mokami muitai ir rinkliavos.
Nors tikslių duomenų stokojame, galima manyti, kad lietuvių žemių gyventojų mokesčius (pasėdžius, vaišes, dovanas) žemių kunigaikščiai periodiškai pasiimdavo sau.
Išlikusi lietuviška tų mokesčių pavadinimų sistema – pasėdis, viešė/vaišės, mezliava, kiemas – liudija, kad ikivalstybiniai gyventojų mokesčiai žemės diduomenei visame krašte buvo panašūs ir vienijo lietuvius.
Už gimstančios Lietuvos ribų auganti krikščioniškos vokiečių kolonijos Rygoje grėsmė natūraliai ragino imtis bendrų atsakomųjų veiksmų. Lietuvių diduomenė kontroliavo dvasinį savo gentainių gyvenimą ir sprendė pavaldinių konfesinę priklausomybę.
Kolektyvinė kunigaikščių valdžia su autoritetingu vyresniuoju dar nenumatė monarcho pozicijos, bet liudijo, kad lietuvių žemės, kaip ir jų diduomenė, jau pasiekė aukštą vienybę ir integralumą, kad didžiojo kunigaikščio valdžia jau galima.
Paaukoti karalystės vardan
Tuo pasinaudojo Mindaugas, vienas iš sutarties dalyvių, vyriausiųjų kunigaikščių, kai kurių amžininkų liudijimais – charizmos nestokojanti asmenybė.
Kolektyvinis Lietuvos žemių valdymas ėmė byrėti tada, kai Mindaugas tapo giminės senjoru, o Saulės (Šiaulių) mūšyje 1236 m. rugsėjo 22 d. buvo sutriuškinta Kalavijuočių ordino ir krikščionių piligrimų kariuomenė. Po vyresniojo brolio Dausprungo mirties, maždaug XIII a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje, Lietuvos žemės dalis turėjo atitekti Dausprungo nepilnamečiams sūnums Tautvilui, Gedvydui ir dukrai.
Kol Dausprungaičiai buvo nepilnamečiai (apie 1235–1248), Mindaugas visoje Lietuvos žemėje valdė vienas. Jis plėtojo energingą karinę ir politinę veiklą už Lietuvos ribų. Augantis Mindaugo autoritetas, įtaka ir telkiama jėga stiprino jo valdžią ne tik Lietuvos, bet ir kitose etninėse lietuvių žemėse.
Netrukus Mindaugo vienvaldystei krašte pavojingi varžovai atsirado tarp giminaičių. Pilnametystės sulaukusių Dausprungaičių netenkino padėtis jiems priklausančiose valdose. Jie nebeklausė dėdės ir siekė atgauti jų kilmės užtikrinamą padėtį Lietuvoje: tarp Lietuvos žemės kunigaikščių subrendo barnis.
Nėra paprasta atskleisti barnio dalyvių elgesio motyvus, bet įvykių eiga liudija, kad Mindaugas ryžosi karine jėga įtvirtinti savo valdžią visoje Lietuvoje, o jam trukdė brolėnai Tautvilas ir Gedvydas bei jų dėdė – žemaičių kunigaikštis Vykintas.
Lietuvos kunigaikštis Mindaugas pirmas pradėjo atvirą karą dėl aukščiausios valdžios lietuvių žemėse. 1248 metais jis pasiuntė Tautvilą, Gedvydą ir jų dėdę Vykintą kariauti į Rusią prie Smolensko. Pats Lietuvoje užvaldė jų žemes, kiemus, pilis – visą kilnojamą ir nekilnojamą nuosavybę, išsiuntė savo karius, kad nužudytų brolėnus ir jų dėdę.
Tolesnė Mindaugo veikla Lietuvoje sugriovė kunigaikščių valdymo tradiciją ir jėga pakeitė diduomenės struktūrą. Vieni kunigaikščiai žuvo arba buvo nužudyti kovose, kiti turėjo paklusti Mindaugui ir tapti jo baronais. Taip Lietuvoje buvo sukurta monarcho valdžia.
