Kaip spėjama, Kazimiero teisynas buvo priimtas 1468 m. vasarį Vilniaus seime. Tokį pavadinimą šiam dokumentui suteikė XVII a. raštininkas, o iš tiesų, kaip anuomet buvo įprasta, dokumentas antraštės neturėjo.
Valdovas jį pavadino tiesiog raštu: „Kazimieras, Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos ir rusėnų didysis kunigaikštis, prūsų, žemaičių ir kitų kunigaikštis, iškilmingai skelbiame šiuo mūsų raštu (list), kas į jį pažiūrės arba skaitant išgirs, kad mes, su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiais ir mūsų ponais tarėjais, ir visa visuomene pasitarę, nustatėme...“
Kazimiero teisynas – praktinių poreikių padiktuota instrukcija žemvaldžiams ir valdovo dvarų vietininkams, kad priklausomi valstiečiai būtų teisiami vienodai. Teisynas buvo surašytas to meto LDK raštinėje vyravusia rusėnų kalba.
Kazimiero teisynas – praktinių poreikių padiktuota instrukcija žemvaldžiams ir valdovo dvarų vietininkams, kad priklausomi valstiečiai būtų teisiami vienodai. Teisynas buvo surašytas to meto LDK raštinėje vyravusia rusėnų kalba.
Siauras teisenos profilis lėmė nedidelę apimtį – jį sudarė vos 25 straipsniai. Jame nenurodyta galiojimo pradžia, bet, matyt, tai buvo dokumento priėmimo diena. O veikė jis iki Pirmojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo (1529 09 29).
Kazimiero teisyne nenurodyta jo veikimo erdvė sukėlė diskusijas istoriografijoje. Pastaruoju metu laikomasi požiūrio, kad teisynas, iš pradžių skirtas LDK branduoliui (Vilniaus ir Trakų vaivadijoms), vėliau imtas taikyti visoje valstybės teritorijoje.
Piktadarių nereikia gailėtis
Baudžiamajam procesui skirto Kazimiero teisyno šaltiniai buvo papročių ir precedento teisė, t. y. susisteminta teismų praktika. Naujausi tyrimai paneigia senojoje rusų istoriografijoje plėtotą nuomonę apie tiesioginę Rusų tiesos normų įtaką teisynui. Nors nežinoma, kas kūrė ir redagavo šį teisyną, tačiau jo turinys liudija nemenką parengėjų juridinę kvalifikaciją, patirtį ir gebėjimą mąstyti, atsitraukus nuo kazuso, bei formuluoti apibendrinamąsias teisines normas.
Teisyne atsispindėjo andainykščių valdžios struktūrų ir žemvaldžių teisinė sąmonė, paveikta krikščioniškos jurisprudencijos idėjų ir postulatų.
ame pirmąkart LDK teisėje suformuluota nuostata, kad nusikaltimas yra žala ne tik nukentėjusiam, bet ir visuomenei.
Jame pirmąkart LDK teisėje suformuluota nuostata, kad nusikaltimas yra žala ne tik nukentėjusiam, bet ir visuomenei: „O kai piktadarį nuteistą išduos [ieškovui], bausti jį pagal nusikaltimą. O kuriam vagį išduos, o tas nenorės jį nubausti, o panorės už jį atlygį gauti, o jį paleisti arba sau į nelaisvę paimti, ir tai bus įrodyta, tas jau nusižengia teisei, ir mes su mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponais tarėjais pasitarę, kaip jį nubausti, ir nubausime, ko bus vertas. Piktadarių nereikia gailėtis.“
Būtinybė laikytis įstatymų (teisės) Kazimiero teisyne suvokiama kaip savaime suprantamas dalykas: tas, kuris „nusižengė teisei“ arba „pasikėsino į teisę“, turi būti baudžiamas.
Čia galima įžvelgti ir įsigalintį krikščionišką asmeninės atsakomybės už padarytą nusikaltimą (vagystę) principą. Jei vagies žmona ir vaikai nesinaudojo voginiu, jie nebaudžiami: „Kentėk, vagie, o žmona, vaikai ir jų namai nekalti“).
Teisynas įtvirtino normą, įpareigojusią nukentėjusį siekti teisingumo teisme, bet ne smurtu: „Kai kils ginčas (...), pasikviesti teisėjus ir tiesos ieškoti teisme, o (...) užpuolimų daryti negalima.“
Kilpa vagims ant kaklo
Kazimiero teisyną galima vertinti ir kaip žemėvaldos reguliavimo bei žemvaldžių turto apsaugos įstatymų rinkinį, kuriame daugiausia vietos skirta vagystės nusikaltimo apibūdinimui, įrodymui ir baudimo formų bei bausmių už jį nustatymui.
Naujovė, palyginti su papročių teisės numatytomis kompensacijomis už padarytą žalą, buvo griežtos įbauginamosios bausmės, kurios, matyt, turėjo ir nusikaltimų prevencijos tikslą.
Štai pagautas nusikaltimo vietoje valstiečius arba nelaisvuosius išvedantis (t. y. pagrobęs) iš savininko dvarų nusikaltėlis turėjo būti baudžiamas kartuvėmis. Bausmė priklausė nuo voginio dydžio, nuo nusikaltimo aplinkybių ir recidyvo bei nuo nusikaltusio socialinės padėties.
Už pirmą vagystę – bauda; jei voginio vertė didesnė, nei puskapė grašių (30 grašių), tada ir už pirmą vagystę – kartuvės; už pirmą arkliavagystę – pakorimo bausmė; jei pirmąkart apsivogęs bernas (parobkas) voginio negalėtų kompensuoti ir žalą atlygintų jo ponas, nusikaltėlis bus išplaktas ir įdėtas į kaladę (kūno bausmė).
Už pirmą vagystę – bauda; jei voginio vertė didesnė, nei puskapė grašių (30 grašių), tada ir už pirmą vagystę – kartuvės; už pirmą arkliavagystę – pakorimo bausmė; jei pirmąkart apsivogęs bernas (parobkas) voginio negalėtų kompensuoti ir žalą atlygintų jo ponas, nusikaltėlis bus išplaktas ir įdėtas į kaladę (kūno bausmė).
Teisyne pirmąkart, nors nelabai preciziškai, įvestas baudžiamojo amžiaus cenzas: jei vagis neturėtų kuo atlyginti žalą, o apie jo nusikaltimą žinotų žmona ir ne jaunesni kaip 7 metų vaikai, „tai užmokėti žmona ir vaikais“, t. y. jie turės atidirbti kompensaciją nukentėjusiajam, o vagį – į kartuves.
Nors į teisyną įrašytų straipsnių dauguma taikoma prasto luomo žmonėms, atkreiptinas dėmesys, jog atsakomybės negalėjo išvengti apie vagystę žinojęs vagies ponas. Tai įrodžius, toks ponas turėjo „kentėti“, kaip vagis. Nustatant bausmes už vagystę ir radinio slėpimą, teisyne panaudotas neįprastas analogijos atvejis: nepaskelbęs apie priklydusį gyvulį ar nuslėpęs kitokį radinį, norėdamas jį pasisavinti, yra „toks pat vagis“.
Teisyne neišplėtota, tačiau nurodyta įtariamųjų vagyste nusikaltimo įrodymo procedūra, kuri leido panaudoti kankinimą prisipažinimui išgauti.
Valdovas – teisėjas
Į teisyną įrašyti keli straipsniai nustatė ir žemės ginčų sprendimo (bylų) tvarką. Juose iš dalies atsiskleidžia tuomet LDK gyvavusi teismų sistema. Teisynas pabrėžia valdovo – teisėjo funkcijos svarbą: jei „būtų padaryta kam skriauda, tai tas turi mums skųstis“, o valdovui išvykus iš LDK, „turi pasiskųsti mūsų ponams tarėjams“.
Tačiau šio straipsnio antroji dalis akivaizdžiai rodo, kad sprendimą priimdavo ne vieni ponai tarėjai, o sugrįžęs į LDK didysis kunigaikštis, „susižinojęs su (...) ponais tarėjais“, t. y. drauge su Ponų taryba.
Sprendimą priimdavo ne vieni ponai tarėjai, o sugrįžęs į LDK didysis kunigaikštis, „susižinojęs su (...) ponais tarėjais“, t. y. drauge su Ponų taryba.
Kazimiero teisynas, kuriame jau ryški LDK teisės samprata (pravo ziemskoje), laikytinas LDK įstatymų kodifikavimo (normų sisteminimo, racionalizavimo ir konceptualizavimo) užuomazga. Nors jo tiesioginės panaudos įrodymų iki šiol neaptikta, todėl sunku tiksliai nurodyti įtaką XV a. II p. – XVI a. pr. teisenai, tačiau šio teisyno, kaip svarbaus Pirmojo Lietuvos Statuto šaltinio, vaidmuo neabejotinas.
Vieną teisyno nuorašą (originalas nesurastas) 1826 m. pirmasis paskelbė Vilniaus universiteto teisės profesorius Joachimas Lelevelis (1786–1861). Į lietuvių kalbą pirmasis išvertė Augustinas Janulaitis (1878–1950), vertimo rankraštis publikuotas 1967 metais.
