Nuo XVI a. I p. imperatoriaus dvare Vienoje pradėjo lankytis iš Vilniaus siųsti pareigūnai su įvairiais diplomatiniais pavedimais. Taigi tarptautinė Lietuvos reprezentacija 1515 m. Vienoje buvo sėkminga.
Karinis konfliktas, baigęsis dvigubomis sužadėtuvėmis
 |
| Vengrijos ir Čekijos karalius Vladislovas II Jogailaitis (valdė 1490-1516 m.) |
Kongreso priešistorė nebuvo palanki LDK ir Lenkijai. XVI amžiaus pr. Habsburgų dinastija, neatsisakiusi pretenzijų į Vengrijos ir Čekijos sostus, kūrė plačią koaliciją prieš tuo metu Vidurio ir Rytų Europoje įsitvirtinusius Jogailaičius.
Į koaliciją buvo pakviesta Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, tuomet kariavusi su Lietuva, ir Prūsija, nes Vokiečių ordino magistras Albrechtas Hohencolernas atsisakė pripažinti vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos.
Planuota į antilietuvišką ir antilenkišką stovyklą dar įtraukti Daniją, Brandenburgą, Saksoniją ir Moldaviją. Jogailaičiams grėsė priešiškų valstybių apsuptis. Šią situaciją pakeitė jungtinės lietuvių ir lenkų kariuomenės pergalė kare prieš Maskvą. LDK didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio vadovaujami kariai 1514 m. rugsėjo 8-ąją Oršos mūšyje sutriuškino maskvėnus.
Į koaliciją buvo pakviesta Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, tuomet kariavusi su Lietuva, ir Prūsija, nes Vokiečių ordino magistras Albrechtas Hohencolernas atsisakė pripažinti vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos.
Habsburgai pakeitė taktiką ir ieškojo sąlyčio taškų. Priešiškumus turėjo nuglūdinti 1515 m. vasarą surengtas Šv. Romos imperijos, Lenkijos ir LDK bei Vengrijos ir Čekijos monarchų susitikimas.
Preliminarios valdovų Maksimilijono Habsburgo ir brolių Vladislovo bei Žygimanto Senojo Jogailaičių derybos 1515 m. gegužę įvyko Bratislavoje. Galutiniai susitarimai pasirašyti Vienoje.
Liepos 17 d. trys monarchai, lydimi gausių palydų, iškilmingai įžengė į Vieną. Valdovų įžengimą ir pagrindinį renginį (liepos 20–22 d.) išsamiai nušvietė humanistas, Maksimilijono diplomatas, medikas ir istorikas Johannesas Cuspinianus dienoraštyje (Ioannis Cuspiniani, Praefecti urbis Viennensis, „Diarium de congressu Caes[aris] Maximiliani Aug[usti] et trium regum, Vladislai Hungariae, Ludouici Bohemiae, et Sigismundi Poloniae, in urbe Viennensi facto, XVI. Julii, Anno Christi M. D. XV“, in: Rerum Germanicarum Scriptores, 1717, t. 2, f. 587–612).
Vienos kongrese pasirašytomis bendradarbiavimo sutartimis buvo pasidalinta politine įtaka ir teritorijomis Vidurio bei Rytų Europoje. Vienas svarbesnių Lietuvai pasiekimų buvo Habsburgų sąjungos su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste nutraukimas.
Maksimilijonas įsipareigojo neremti ir Vokiečių ordino, todėl jam garantuota teisė paveldėti Vengrijos ir Čekijos sostus,
 |
| Šv. Romos imperatorius Maksimilijonas Habsburgas |
jei Jogailaičių dinastija nepaveldėtų šių sostų. Visa tai buvo sutvirtinta dvigubomis dinastinėmis sužadėtuvėmis.
Vengrijos ir Čekijos sosto įpėdinis Vladislovo sūnus Liudvikas Jogailaitis turėjo vesti Maksimilijono anūkę Mariją Habsburgaitę, o Liudviko sesuo Ana turėjo ištekėti už Marijos brolio Ferdinando.
Šį įvykį medžio raižinyje įamžino garsus dailininkas Albrechtas Düreris. Graviūros dešiniajame kampe prie Žygimanto Senojo vaizduojamas atremtas skydas su Lenkijos ir LDK simboliais.
„Barbarai“ lietuviai apstulbino Europą
Žinios apie Žygimantą Senąjį į kongresą lydėjusią Lietuvos delegaciją ir jos veiklą šykščios. Janas Cuspinianus apie tai nieko nerašė, kiek daugiau informacijos pateikė Motiejus Strijkovskis „Kronikoje“ ir vėliau „Trumpame pasakojime“ Radvilų dvariškis Saliamonas Risinskis.
Žygimanto Senojo palydoje kartu su savo žmonėmis dalyvavo du įtakingi to meto LDK didikai – Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila († apie 1470–1521) ir, anot M. Strijkovskio, Stanislovas Goštautas (gimė apie 1507/1510 m.). Tačiau šis didikas Vienoje būti negalėjo dėl pernelyg jauno amžiaus. Greičiausiai į Vienos kongresą vyko jo tėvas – Polocko vaivada Albertas Goštautas.
Lietuviai tiek Maksimilijono palydoje buvusiems vokiečiams ir italams, tiek ir Vienos gyventojams iki tol buvo nežinoma atsilikusio krašto barbarų tauta. Siekdami paneigti tokį įvaizdį ir prilygti kultūra užsienio diduomenei, Lietuvos ponai stengėsi nustebinti visus savo puošnia apranga ir muzikantais.
Istorikai ne sykį kartojo žinutę, jog minėti Lietuvos didikai padarė didelį įspūdį vakariečiams, į Vieną atsivežę 100 muzikantų, per pamaldas grojusių imperatoriui.
Istorikai ne sykį kartojo žinutę, jog minėti Lietuvos didikai padarė didelį įspūdį vakariečiams, į Vieną atsivežę 100 muzikantų, per pamaldas grojusių imperatoriui.
Anot M. Strijkovskio, Radvila ir Goštautas „didžiai išlaidaudami iš Lenkijos pargabeno daugiau kaip šimtą muzikantų. Tai buvo maskvėniškai, totoriškai ir kazokiškai aprengti jaunuoliai, kurie grojo įvairiais muzikos instrumentais, buvo apsiginklavę kardais ir saidokais, apsiavę kreivais batais ir bažnyčioje, norėdami pasirodyti imperatoriui, giedojo Šv. Mišias ir vakarines pamaldas, didžiai stebindami pašalinius žmones, vokiečius ir italus, kurie anksčiau lietuvius įsivaizdavo esant storžievius.“
Be to, S. Risinskio žiniomis, per aukščiausio lygio susitikimą, „šitokiame įvairių tautų bei įvairių didikų suėjime vienintelis Radvila buvo pasirinktas kartu su Ispanijos pasiuntiniu bažnyčion atlydėti Vengrijos karalaitę Oną, karaliaus Liudviko seserį, su imperatoriumi Maksimilijonu atšvęsti sužadėtuves“.
Užmegzti ryšiai nenutrūko ir vėliau
Vienoje lietuvių delegacijos vadovai užmezgė santykius ne tik su Europos diduomene, bet ir valdančia Habsburgų dinastija. Goštautai ir Radvilos šias pažintis plėtojo vėliau.
Štai 1517 m. M.Radvila pagarbiai priėmė ir apdovanojo per Lietuvą vykusį Maksimilijono pasiuntinį Sigizmundą Herberšteiną.
Anot pasiuntinio, jau anksčiau didikui perdavusio imperatoriaus laišką ir už tai gavusio kelis puikius žirgus, „dabar vėl kaip dovaną man atvedė vieną puikų romytą žirgą. Dar Radvila man davė kažkiek vengriškų auksinų, ragindamas, kad iš jų pasirūpinčiau nusikalti sau žiedą; jį užsimovęs ir kasdien matydamas, aš galėsiąs lengviau jį prisiminti – ypač kai būsiu pas imperatorių.“
Panašiai elgėsi ir A.Goštautas. Ne veltui abu didikai buvo tarp pirmųjų LDK, kurie iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus parūpino kunigaikščio ir grafo titulus.
Didikų pramintu taku Vienos dvare netrukus lankėsi LDK elito atstovai: Mikalojus Radvila Juodasis (1547 m.), iš Vilniaus siųstas diplomatas Laurynas Medzelevskis ir kiti.
Taigi 1515 m. Vienos kongresas LDK buvo naudingas pirmiausia dėl politinių susitarimų, suardžiusių antilietuvišką ir antilenkišką koaliciją. Lietuvos delegacija užmezgė kontaktus su Habsburgų dinastija, to meto Šv. Romos imperijos elitu.
