Ne veltui XVI a. pab. buvo įsteigta valstybės karo architekto tarnyba, kuri rūpinosi ne tik pilių, bet ir strategiškai svarbių teritorijų topografavimu. Kartografijos plėtra nenutrūko ir tada, kai 1613 m. pasirodė žemėlapiai.
Tai liudija XVII a. I p. kartografų sudarinėti lokalinių teritorijų darbai. Vienas tokių, atspindėjęs aukštą to meto kartografavimo LDK lygį, buvo 1645 m. kunigaikščių Radvilų geometro Juzefo Naronovičiaus-Naronskio sudarytas didelės ir ilgiausiai LDK gyvavusios privačios valdos, Biržų kunigaikštystės (1547–1811) žemėlapis. Tai buvo didžiausias kartografo darbas Lietuvoje.
Žemėlapio autorius J.Naronovičius-Naronskis (apie 1610–1678) išgarsėjo įvairiais kartografiniais darbais.
Moksliniai veikalai ir jų iliustravimas
Žemėlapio autorius J.Naronovičius-Naronskis (apie 1610–1678) išgarsėjo įvairiais kartografiniais darbais. Jis kilo iš Lietuvos (galbūt Kėdainių), tikėtina, baigė universitetinius mokslus, daugiau kaip 20 metų (nuo XVII a. 3–4-ojo dešimtmečio iki 1658 m.) tarnavo revizoriumi ir geometru Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų dvare.
Dar iki 1654 m. J.Naronovičius-Naronskis sudarė Svėdasų, Liubčios, Jašiūnų, Deliatyčių, Vyžuonų, Aluntos, Kėdainių, Raudondvario ir Panemunės valdų planus, Biržų kunigaikštystės žemėlapį. Spėjama, kad 1639–1640 m. jis dalyvavo Vilhelmo Boplano Ukrainos žemėlapio braižymo darbuose, o 1646 m. – sudarant Danieliaus Zvikerio Palenkės žemėlapį. Žemėlapių autorius buvo ne tik praktikas, bet ir teoretikas. 1655–1659 metais J.Naronovičius-Naronskis lenkų kalba paruošė gausiai savo piešiniais iliustruotą veikalą „Matematikos mokslų knyga“, kurį sudarė trys tomai: „Aritmetika“, „Geometrija“ ir „Optika“. Mūsų dienas pasiekė tik dviejų pastarųjų darbų fragmentai. „Geometrija“ laikoma savotišku pirmuoju kartografijos vadovėliu Lietuvoje ir Lenkijoje.
Šiame darbe autorius sukūrė lenkišką kartografijos ir topografijos terminologiją, aprašė matavimo prietaisus. „Optikoje“ įtrauktas darbas apie fortifikaciją, paremtas šios srities Europoje studijomis.
Tai vienas ryškiausių darbų, analizavusių to meto bastionines pilis, jų statybą, konstrukcijas. Nuo 1658 m. J.Naronovičius-Naronskis kartografinius darbus tęsė Prūsijoje, kur parengė Karaliaučiaus, Klaipėdos ir kitų pilių planus bei brėžinius.
Ką papasakojo XVII a. žemėlapis?
1645 m. J.Naronovičiaus-Naronskio parengtas Biržų kunigaikštystės žemėlapis – aukšto techninio ir meninio lygio kartografinis darbas. Nemažame (dydis: 740x590 mm) ir spalvotame (rusvai gelsvame) žemėlapyje, žaliai išskiriant miškų masyvus, o valdas pažymint raudonai, aiškiai apibrėžtos Biržų kunigaikštystės ribos, punktyrais pažymėta administracinė riba šiaurinėje kunigaikštystės dalyje, skirianti Upytės pavietą nuo Kuršo kunigaikštystės.
Netradicinė vaizdo orientacija – vaizdas pasuktas 120 laipsnių kampu, todėl Žemaitija yra šiaurėje, o Kuršas ir Žiemgala – pietuose bei rytuose. Žemėlapio kraštus puošia autoriaus piešiniai. Viršutiniame kairiajame kampe pavaizduotas Biržų ir Dubingių Radvilų giminės herbas, kurį supa karo ginklai, statybos įrankiai.
Netradicinė vaizdo orientacija – vaizdas pasuktas 120 laipsnių kampu, todėl Žemaitija yra šiaurėje, o Kuršas ir Žiemgala – pietuose bei rytuose. Žemėlapio kraštus puošia autoriaus piešiniai.
Dešiniajame viršutiniame žemėlapio kampe nupiešta žemionių pora, šone – du raiteliai, tarp jų – vienas totorius. Apačioje nupiešti pėstininkai ir Biržų kunigaikštystės miestietis. Unikali ikonografinė medžiaga leidžia pažinti to meto lokalinės visuomenės socialinių grupių atstovus.
J.Naronovičius-Naronskis buvo ne tik Radvilų dvaro geometras, bet ir revizorius, greičiausiai todėl žemėlapiui panaudojo inventorių medžiagą. Atskirų vietovių brėžinius jis sumažino ir perkėlė į žemėlapį. Buvo panaudotas nedidelių atstumų matavimo būdas – matavimas virve bei trianguliacija, kaip didelių plotų matavimo pagrindas.
Visa tai leido pasiekti didelį tikslumą ir detalumą. Žemėlapyje tiksliai atsispindi visi kunigaikštystės miesteliai, jų išplanavimai. Gyvenvietės žemėlapyje pavaizduotos pritaikant XVII a. įprastą žymėjimo būdą perspektyviniais ženklais ir panoraminiais paveikslėliais. Miestelių planuose aiškiai matyti gatvių tinklas, bažnyčios, gynybiniai įtvirtinimai. Žemėlapis rengtas racionalios valdos eksploatacijos tikslu, jame kruopščiai ir tiksliai pažymėtos įvairaus pobūdžio ir apimties valdos: miesteliai, žemionių dvareliai (palivarkai) ir kaimai.
Palivarkų dydis įvairus – nuo 2 iki 106 valakų. Nubrėžtos ribos tarp Biržų kunigaikštystę sudariusių administracinių vienetų – Biržų, Papilio, Salamiesčio, Nemunėlio Radviliškio ir Saločių valdų. Pažymėtas net Biržų Radvilų žvėrynas, malūnas, smuklės ir plytinė.
Dingusį žemėlapį grąžino LDK kunigaikščių palikuonis
Tai unikalus detalumu, apimtimi ir tikslumu XVII a. vid. lokalios vietovės situaciją parodantis darbas. Daugiau tokių žemėlapių, bent išlikusių, nėra žinoma. Ilgą laiką nebuvo aiškus ir šio 1645 m. Biržų kunigaikštystės žemėlapio likimas. Nors užsiminta apie jį ne viename istoriniame šaltinyje, tačiau XX a. pr. jo pėdsakai dingo, manyta, kad darbas neišliko.
1993 m. šis darbas grįžo į Biržus. Jį Lietuvai perdavė paskutinis šio žemėlapio savininkas – Maltos ambasadorius Argentinoje Karolis Radvila.
Bet 1993 m. šis darbas grįžo į Biržus. Jį Lietuvai perdavė paskutinis šio žemėlapio savininkas – Maltos ambasadorius Argentinoje Karolis Radvila. Po metų restauravimo Prano Gudyno istorinių ir muziejinių vertybių restauravimo centre 1645 m. J.Naronovičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis sugrįžo į Radvilų rūmus Biržuose, kur veikia krašto muziejus „Sėla“.
Jis yra vienas vertingiausių šio muziejaus kunigaikščių Radvilų menėje eksponuojamų objektų. J.Naronovičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis 2009 m. pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
