1768 metais Šiaulių ekonomija buvo padalyta į keturias dalis: Gruzdžių, Joniškio, Šiaulių ir Žagarės gubernijas. Kiekviena gubernija buvo suskirstyta į raktus. Raktą sudarė dvaras ir jam priklausantys sodžiai.
Siekdamas didinti grūdų gamybą, A.Tyzenhauzas stambino ūkius, atkūrė panaikintus palivarkus, neįsisavintose žemėse steigė naujus palivarkus, juose sugrąžindamas palivarkinę – lažinę ūkio sistemą, didino mokesčius (činšą), įvedė griežtą kontrolę ir apskaitą.
1768 metais ekonomijoje buvo sukurti 24 palivarkai. Antanas Tyzenhauzas numatė ekonomijose išplėsti manufaktūras, gerinti sąlygas prekybai: tiesti kelius, valyti upes, plėsti verslus.
Reformos leido keleriopai padidinti iš ekonomijų gaunamas iždo pajamas, tačiau nualino valstiečius.
Iki reformų Šiaulių ekonomijoje valstiečiai buvo tik činšininkai, dvarų (palivarkų ir lažo) šioje ekonomijoje nebuvo beveik 200 metų. Reformos metu valstiečių sodybos buvo perkeliamos į mažiau derlingas žemes, o jų įdirbta žemė verčiama palivarkų laukais. Įvesta lažo sistema.
Ūmi reakcija į naują tvarką
Staigus ūkio sistemos pasikeitimas sukėlė valstiečių nepasitenkinimą. Ginkluotą valstiečių pasipriešinimą inspiravo 1769 m. liepos 13 d. Žagarės gubernatoriaus Jagmino įsakymas išplakti prasikaltusius valstiečius. Jau kitą dieną valstiečiai užpuolė Žagarės dvarą, suėmė Jagminą, o patys plėšė ir siaubė dvarą, paėmė karaliaus iždo pinigus.
Netrukus valstiečių pasipriešinimas persimetė į Joniškį, Šiaulius ir liepos pabaigoje apėmė visą ekonomiją. Liepos 14–18 dienomis buvo sumušta ir išvaikyta Šiaulių ekonomijos administracija
Netrukus valstiečių pasipriešinimas persimetė į Joniškį, Šiaulius ir liepos pabaigoje apėmė visą ekonomiją. Liepos 14–18 dienomis buvo sumušta ir išvaikyta Šiaulių ekonomijos administracija, suorganizuota vadovybė (M.Pauga, M.Radvila, S.Aleksandravičius), duota priesaika (už tikėjimą ir laisvę).
Valstiečiai reikalavo skirti ekonomijai naują administraciją, panaikinti palivarkus ir lažą. Tačiau Šiaulių miestelėnai nebuvo vieningi. Klebonas Gierichas ragino skirstytis, jam pritarė miestelėnai Jakštas, Ambroževičius, Zavadskis.
Jau liepos 21 d. miestelėnų daliai atstovavęs Kazimieras Taliatas pateikė Upytės pilies teismui Šiaulių miesto skundą dėl Aleksandravičiaus ir kitų. Jame buvo rašoma, kad maištininkų vadai pasiuntė į Šiaulius savo bendrą Kadatą su 60 žmonių, vertė dėtis prie maišto, grasindami padegti miestą ir atimti turtą.
Pasipriešinimas Šiauliuose išblėso 1769 m. rugsėjį, kai į miestą atvyko valdovo paskirti komisarai. Šiaulių ekonomijoje buvo įvestos LDK, Kuršo hercogystės ir Rusijos kariuomenės.
Kerštas kaltiems ir nekaltiems
1769 m. spalio 20 d. valstiečių pasipriešinimas buvo numalšintas. Spalio 30 dieną Kauno miesto teismas pradėjo nagrinėti Šiaulių ir Joniškio miestų bei Šiaulių ekonomijos skundus prieš maištininkus.
Sprendimas buvo priimtas 1769 m. gruodžio 4 dieną. Kaip pažymi A. Janulaitis, „pirmoji sukilėlių tironystė buvusi ta, kad sukilę plakė ir mušė, kalino valdininkus, išplėšė dvarus ir karčemas; antrąją tironystę sukilėliai padarė didesniam parodymui savo bedievystės, tironystės ir nuožmumo, Joniškio gubernatoriaus Brazausko vos 12 savaičių dukrelę į kalėjimą pasodinę.
Paugą – gyvą įpinti į tekinį; Jazauskui – nukirsti galvą, o po nukirtimo ketvirčiuoti, kūno dalis ant vieškelio iškabinti ir galvą ant virpčio pasmeigti; Radvilą – gyvą ketvirčiuoti, o po to padaryti, kaip su Jazausku; Tomui Martinaičiui ir Vaitiekui Margeliui – nukirsti galvas; Kadatai, Čepuliui ir Jurgeliui – 200 rykščių viešai duoti.
Trečia tironystė – užmušimas: pravažiuojantį vokietį veterinarą niekuo nekaltą užmušė, nuvilko į mišką ir pametė. Ketvirta tironystė – Šiaulių miestietį Kazimierą Grušą, Kadatos paimtą, taip mirtinai primušė, prikankino ir pagaliau namo paleido, kad daugiau nebemuštų, o kunigai jo vėle rūpintųsi.“
Už pasipriešinimo organizavimą ir neteisėtus veiksmus valstiečiams buvo skirtos bausmės: „Paugą – gyvą įpinti į tekinį; Jazauskui – nukirsti galvą, o po nukirtimo ketvirčiuoti, kūno dalis ant vieškelio iškabinti ir galvą ant virpčio pasmeigti; Radvilą – gyvą ketvirčiuoti, o po to padaryti, kaip su Jazausku; Tomui Martinaičiui ir Vaitiekui Margeliui – nukirsti galvas; Kadatai, Čepuliui ir Jurgeliui – 200 rykščių viešai duoti.“
Visi pasmerktieji iš Kauno buvo pargabenti į Joniškį, kur bausmės buvo nedelsiant įvykdytos. Bausmės įvykdymo išlaidas padengė Šiaulių ekonomija.
Naujas žvilgsnis į 1769-ųjų įvykius
XX a. vid. ir II p. lietuvių istoriografijoje 1769 m. valstiečių pasipriešinimas Šiaulių ekonomijoje analizuotas remiantis marksizmu ir laikytas didžiausiu valstiečių pasipriešinimu Lietuvos valstiečių istorijoje. Judėjimui įvardyti taikytas sukilimo terminas.
Šiuolaikiniuose politiniuose moksluose „maištas“ ir „sukilimas“ apibrėžiami kaip skirtingą turinį turintys socialiniai judėjimai. Maištas suprantamas kaip atsakomoji reakcija į kokį nors valdančiosios politinės grupuotės ar valstybės institucijų sprendimą, neperaugantis į platesnio masto pasipriešinimą. Sukilimą nuo maišto skiria aiškiai išreikšti politiniai tikslai, ideologija, organizacija ir masiškumas.
Pasitelkus sukilimo, kaip organizuoto, masinio pasipriešinimo judėjimo, turinčio politinius tikslus ir ideologiją, sampratą, tikslinga atsisakyti 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimo įvardijimo sukilimu ir laikyti jį maištu – aukšto intensyvumo masiniu veiksmu, tačiau ribotu savo trukme ir keliamais tikslais.
