Įvairiapusės studijos geriausiuose universitetuose
Kulviečiai kilo iš bajoro Ginvilos, jų valdų palikimas buvo Kulvoje (dab. Jonavos rajonas), nuo kurios dvaro kilusia pavarde ir vadinosi Kulviečių šeima. Abraomo kilmę iš Ginvilų vienintelį kartą rašytiniuose šaltiniuose patvirtina Sienos universitete apginto Kulviečio doktorato (1540 m.) protokolas. Jame Kulvietis buvo užfiksuotas ir Ginvilonio pavarde: lietuvis Abraomas Kulvietis Ginvilonis (lot. Abramus Culvensis Gynvilonis litevanus).
1529 m. rugsėjo 14 d. Kulvietis įsigijo bakalauro laipsnį Krokuvos universitete, tačiau šiomis studijomis nepasitenkino ir pradėjo ilgą studijų Vakarų Europos universitetuose kelią. 1533 metais A. Kulvietis įstojo į Liuveno universitetą Nyderlanduose ir buvo pirmasis lietuvis, studijavęs humanisto Erazmo Roterdamiečio įkurtoje Liuveno Trijų kalbų kolegijoje (Collegium Trilingue).
Liuvene jis išmoko graikų ir hebrajų kalbas, suformavo svarbią savo humanistinės bibliotekos dalį. 1536 metų pavasarį A.Kulvietis išvyko į Vokietiją, studijavo Leipcigo universitete, o 1537 m. įstojo į pirmąjį Europos liuteroniškąjį Vitenbergo universitetą.
Liuvene jis išmoko graikų ir hebrajų kalbas, suformavo svarbią savo humanistinės bibliotekos dalį. 1536 metų pavasarį A.Kulvietis išvyko į Vokietiją, studijavo Leipcigo universitete, o 1537 m. įstojo į pirmąjį Europos liuteroniškąjį Vitenbergo universitetą. Vokietijoje A. Kulvietis bendravo su Philippu Melanchthonu, studijavo antikos filosofiją, išmoko vokiečių kalbą ir susipažino su protestantizmo idėjomis.
Protestantiška A.Kulviečio dvasia subręsta Italijoje
Apie 1538 m. A.Kulvietis išvyko į Italiją, lankėsi Romoje, o vėliau studijavo teisę Sienos universitete. 1540 metų lapkričio 28–29 d. Sienos universitete A.Kulvietis apgynė abiejų (kanonų ir civilinės) teisių („in utroque iure“) mokslų daktaro tezes ir tapo pirmuoju lietuvių abiejų teisių mokslų daktaru.
Išlikęs doktorato gynimo protokolas liudija, jog ginamosios A. Kulviečio kanonų teisės tezės pavadinimas buvo „Bažnyčios tarnas neaugina nei plaukų, nei barzdos“ (Clericus nec comam nec barbam nutriat), o civilinės teisės tezė lietė bajoro (kario) testamento temą (causa de testamento militis).
Sienoje, kurioje teisę studijavo A.Kulvietis, gyveno ir aktyviai dirbo Kapucinų ordino [Unknown A1] generalinis vikaras (vyskupo padėjėjas), o nuo 1542 m. iškili Italijos protestantizmo figūra Bernardinas Ochinas (1487–1564).
Jis lemtingai paveikė A.Kulviečio pažiūras ir apsisprendimą viešai kritikuoti Romos Bažnyčią. Inkvizicijos apkaltintas erezija ir pabėgęs į Ženevą, 1542 m. rudenį B.Ochinas pasiuntė atvirą laišką „Epistola di Bernardino Ochino alli molto magnifici signori, li signori di Balìa della città di Siena“ (Bernardino Ochino laiškas didžiai gerbiamiems ponams, Sienos miesto magistrato ponams), laikomą pirmuoju Italijos protestantiškuoju tikėjimo išpažinimu. Laiškas ir B.Ochino drąsa skelbti „neužmaskuotą tiesą“ paveikė ir A.Kulviečio apsisprendimą.
Humanistinė veikla Vilniuje
1541 m. pradžioje teisių mokslų daktaras A.Kulvietis grįžo į Lietuvą, apsisprendęs tarnauti valstybei ir imtis aktyvių pilietinio ir religinio gyvenimo reformų. Prisistatęs tuo metu Vilniuje savo Žemutinės pilies dvare rezidavusiai Lenkijos karalienei ir LDK kunigaikštienei italei Bonai Sforzai, A. Kulvietis pelnė karalienės palankumą.
Išsilavinusiai Sforzai, gyvenusiai aplinkoje, kurioje tuo metu stigo asmenybių, aktyviai veikiančių valstybės kultūros ir religinio gyvenimo srityse, pirmasis lietuvis teisininkas ir eruditas padarė ypač teigiamą įspūdį.
Išsilavinusiai Sforzai, gyvenusiai aplinkoje, kurioje tuo metu stigo asmenybių, aktyviai veikiančių valstybės kultūros ir religinio gyvenimo srityse, pirmasis lietuvis teisininkas ir eruditas padarė ypač teigiamą įspūdį.
Karalienės remiamas A.Kulvietis 1541 m. pavasarį atidarė pirmą Lietuvoje pasaulietinę vidurinio tipo mokyklą, kurioje mokė klasikinių kalbų ir kitų humanistinių disciplinų. Manytina, kad mokykla imitavo Liuveno Trijų kalbų kolegijos modelį.
Vilniuje 1542 m. gegužę Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio iniciatyva buvo paskelbtas Žygimanto Senojo dekretas, kurio pagrindu A.Kulvietis, kaip „valstybei pavojingas maištininkas“, atsiskiriantis nuo Bažnyčios, buvo traukiamas į bažnytinį teismą, įpareigojant pasaulietinio teismo pareigūnus atvesdinti jį į teismą jėgą. Slapstymosi nuo teismo atveju A.Kulvietis iš karto netenkąs bet kokių bajorystės ir valstybės piliečio teisių. Tai pirmas Lietuvos istorijoje dekretas prieš nenusikaltusį asmenį, išdrįsusį viešai kritikuoti Bažnyčią.
Laužo grėsmė išveja iš tėvynės
Dėl grėsmės būti sudegintam ant laužo A.Kulvietį perspėjo Bona Sforza, todėl jau dekreto išleidimo metu jis buvo pabėgęs į Karaliaučių, kur jį priglaudė kunigaikštis Albrechtas, pavedęs lietuviui kuriamo universiteto rūpesčius.
1544 metais įkūrus Karaliaučiaus universitetą A.Kulvietis tapo jo profesoriumi ir Graikų kalbos katedros vadovu. Karaliaučiuje 1543 m. pradžioje A.Kulvietis sukūrė pirmą Lietuvos Reformacijos tekstą – tikėjimo išpažinimą (lot. Confessio fidei), parašytą viešo laiško karalienei Bonai Sforzai forma.
Laiške A.Kulvietis pabrėžė teisinio absurdo pavyzdį ir nurodė, jog Bažnyčia, iškėlusi bylą prieš jį, pati yra teisėja savo byloje. A.Kulvietis prašė karalienės atlikti nešališkos teisėjos misiją, įsikišti į bylą ir nuspręsti, ar jis, kaip tėvynei norintis dirbti asmuo, yra amžinos tremties vertas eretikas.
A.Kulvietis pabrėžė, kad laužui jį, Vakarų universitetuose aukščiausio lygio išsilavinimą pasiekusį lietuvį, pasmerkė ne tarnaujantys valstybei ir tikrajai Bažnyčiai, bet tik jų vardais prisidengiantys epikūrininkai, malonumų ir gerovės ieškotojai, tarnaujantys „savo dievo pilvo“ labui.
A.Kulvietis pabrėžė, kad laužui jį, Vakarų universitetuose aukščiausio lygio išsilavinimą pasiekusį lietuvį, pasmerkė ne tarnaujantys valstybei ir tikrajai Bažnyčiai, bet tik jų vardais prisidengiantys epikūrininkai, malonumų ir gerovės ieškotojai, tarnaujantys „savo dievo pilvo“ labui.
Ne griauti, bet atnaujinti
Oponuodamas pilietiniam abejingumui, savanaudiškai veidmainystei ir rūpinimuisi tik savo gerove, tekste A.Kulvietis pirmą kartą lietuvių sąmonės istorijoje iškėlė ir įtvirtino sąžinės (conscientia) kategoriją, kaip pagrindinį religinės tiesos išpažinimo ir gyvenimo etikos principą, įtvirtintą Naujajame Testamente.
Doktrininių tiesų išsakymo dalyje A.Kulvietis pabrėžė tik keletą ankstyvajam Europos protestantizmui būdingų bendrųjų idėjų, kurias troško įgyvendinti Bažnyčioje, jos neskaldant, bet reformuojant. A.Kulvietis pabrėžė, kad lieka ištikimas Apaštalų tikėjimo išpažinimui, todėl laiko savo Bažnyčios nariu.
Kaip akivaizdžią religinę Biblijos tiesą, kurią ignoruoja Bažnyčia, A.Kulvietis iškėlė apaštalo Pauliaus skelbtą idėją apie išganymą dovanai, per Kristaus kančią, bet ne už nuopelnus ar darbus. Remdamasis ankstyvosios krikščionių Bažnyčios pavyzdžiais, A.Kulvietis kėlė reikalavimus dėl Eucharistijos teikimo dviem pavidalais, dviejų evangelinių sakramentų pripažinimo, kunigų teisės vesti bei ragino maldomis garbinti tik Dievą, o maldų šventiesiems ir Mergelei Marijai atsisakyti.
