Ispanas Alfonsas Salmerónas buvo vienas iš kelių artimiausių jėzuitų ordino įkūrėjo Ignaco Loyolos bendražygių ir ordino steigėjų, veikusių šios vienuolijos įkūrimo pradžioje Paryžiuje, o vėliau Italijoje. A. Salmerónas su I. Loyola 1536 m. susipažino Sorbonoje, kurioje studijavo teologiją. Netrukus jis kartu su keliais kitais bičiuliais tapo naujos religinės Jėzaus draugijos iniciatoriais.
Kas atvedė Ignaco Loyolos bendražygį į LDK?
Italijoje A.Salmerónas kurį laiką dirbo Sienoje, o 1541 m. popiežius Paulius III jį paskyrė nuncijumi (lot. nuntius – pasiuntinys) Airijoje ir Škotijoje. Netrukus A.Salmerónas grįžo į Italiją, kur tęsė aktyvią bažnytinę veiklą ir įgijo teologijos daktaro laipsnį Bolonijos universitete. Jis buvo aktyvus bažnytinio Tridento susirinkimo teologas, I.Loyolai padėjo formuoti Jėzuitų ordino nuostatus, rūpinosi pirmosios jėzuitų kolegijos atidarymu Neapolyje 1551 metais.
Nuo 1558 m. iki mirties A. Salmerónas daugiausia dirbo Neapolyje, kaip pirmosios jėzuitų provincijos vadovas (provincijolas). A.Salmerónas reiškėsi ir kaip aktyvus teologinis polemistas, palikęs gausų teologinių raštų palikimą, daug Šventojo Rašto komentarų.
Nuo spalio 28 d. iki lapkričio pabaigos Vilniuje trukęs vizitas įvyko 1555 m. ir buvo susijęs su Apaštalų Sosto organizuotos pirmosios popiežiaus nunciatūros (Vatikano diplomatinės atstovybės) Lenkijoje ir Lietuvoje istorija.
1555 metų sausį popiežius Julijus III Veronos vyskupą italą Aloisio Lippomaną (1496–1559) paskyrė Apaštalų sosto nuncijumi Lenkijoje ir Lietuvoje.
Pagrindinė nunciatūros skyrimo paskata – bandymas stabdyti spartų Reformacijos plitimą šiose šalyse ir grėsmė, jog aktyviai Reformacija besidomintis karalius Žygimantas Augustas valstybę gali pasukti protestantiškųjų reformų keliu. Būtent A.Lippomanas Apaštalų sosto iš karto paprašė, kad nunciatūroje tarp jo palydovų būtų ir A. Salmerónas.
Iškilus vienuolis nublokštas į barbarų ir eretikų kraštą
Pagrindinis pasiuntinių tikslas buvo karaliaus atitraukimas nuo galimo jo posūkio į Reformaciją, todėl jų maršrutą diktavo karaliaus rezidavimo vieta. 1555 metų vasaros pabaigoje iš Italijos išvykusiems pasiuntiniams, apsistojusiems pusiaukelėje Augsburge, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio V brolio, Vengrijos, Kroatijos ir Slovėnijos karaliaus Ferdinando Habsburgo dvare, buvo pranešta, kad atvykus jiems teks pradėti veikti ne Lenkijoje, bet Vilniuje, nes Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, garsėjęs nenoru reziduoti Krokuvoje, nuo vasaros vidurio gyveno Vilniaus karališkajame dvare ir bent pusmetį iš ten važiuoti nesirengė.
Žinia apie tai, kad teks įsikurti ne Krokuvoje, bet dėl karaliaus vykti į Vilnių, „pas tikrus barbarus, į pasaulio kraštą“, A.Lippomanui, kaip jis rašė laiške kardinolui Carlo Carafai, sukėlė kančią, tačiau kelio atgal nebuvo.
Pirmųjų jėzuitų religinė veikla Lenkijoje ir Lietuvoje buvo prilyginama misijoms ir apaštalavimui tolimose nekrikščioniškose Rytų šalyse. Todėl pirmieji jėzuitai ataskaitose Lietuvą ne sykį vadino „Indija“. Informacija apie regioną buvo daugiausiai negatyvi, apsilankiusieji akcentuodavo prastas buitines ir klimato sąlygas.
Kraštas buvo laikomas mažai krikščionišku „babeliu“, gausiai apgyvendintu stačiatikiais ir musulmonais, o dėl pradėjusios plisti Reformacijos suvoktas kaip viena eretiškiausių Europos zonų. Todėl tiek nejaunas nuncijus A. Lippomanas, tiek jo palydovai jėzuitai nunciatūros misiją suvokė kaip žygdarbį ir auką Bažnyčios labui. Jie į kelionę leidosi, turėdami daug prietarų, baimės ir vilties kuo greičiau sugrįžti atgal.
Ferdinando Habsburgo dvare pasiuntiniai sužinojo daug naujienų. Jie buvo patikinti, jog Žygimantas Augustas „užsimerkia prieš religines „naujoves“ (t. y. Reformaciją, o ypač prieš inicijuotus siūlymus Eucharistijos sakramentą priimti dviem pavidalais ir leisti kunigų vedybas). Ferdinandas Habsburgas užsiminė matęs, kad artimiausia karaliui figūra šalyje – kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis – viešai demonstruoja protestantišką elgseną ir yra „didis eretikas“.
Laiškuose I.Loyolai buvimas Vilniuje prilygintas kankinystei
Iš Augsburgo į Vilnių pro Bohemiją, Sileziją ir Varšuvą A. Lippomanas ir A.Salmerónas išvyko 1555 m. rugsėjo 7 dieną. Spalio 8-ąją po sunkios kelionės „per nesibaigiančias eretikų provincijas“ jie pasiekė Varšuvą. Joje susitiko su grįžimui į Italiją besirengiančia karaliene Bona Sforza, kuriai nuncijus A.Lippomanas iš karto pareiškė trokštąs būti jos bendrakeleiviu.
Į Vilnių iš Varšuvos su Bonos Sforzos paskirtu palydovu, kuris rūpinosi nakvynėmis, pasiuntiniai išvyko spalio 14 d. ir LDK sostinę pasiekė spalio 28-ąją. Svečiai apsigyveno 1555 m. rugsėjį mirusio Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio rezidencijoje.
Trys išlikę ispaniški A.Salmeróno laiškai, kuriuose yra informacijos apie jo vizitą į Vilnių, įdomūs tuo, kad jų adresatas – artimiausias A.Salmeróno bendražygis ir Jėzuitų ordino įkūrėjas bei vadovas Ingnacas Loyola (1491–1556).
Pirmasis A.Salmeróno laiškas parašytas Augsburge praleidus 10 dienų, 1555 m. rugsėjo 1-ąją. Laiške ispanas išreiškė viltis greitai ir sėkmingai aptarti Jėzuitų kolegijos Vilniuje įkūrimo galimybes ir netrukus grįžti atgal. Antrasis A.Salmeróno laiškas rašytas pasiekus Varšuvą spalio 10 dieną. Jame teigiamai įvertinta karalienės Bonos Sforzos Varšuvoje suteikta parama, su kuria A. Salmerónas derino Jėzuitų kolegijos įkurdinimo galimybes.
Trečiasis laiškas I.Loyolai rašytas išvykus iš Vilniaus ir pasiekus Vieną 1556 m. sausio 1-ąją, I.Salmerónui sergant. Jame daug informacijos apie pirmojo jėzuito patyrimus LDK sostinėje. A.Salmeróną į Vilnių lydėjo jėzuitas Godfridas Cervati (apie 1530–1593), laiške minimas kaip Chofrė, kuriam Vilniaus žiema, kaip ir A.Salmerónui, tapo išbandymu.
A.Salmeróno įspūdžiai apie Vilnių buvo negatyvūs. I. Loyolai jis stengėsi pateisinti savo skubų išvykimą iš Vilniaus, pabrėždamas, kad į Vieną jį išsiuntė nuncijus, kuris iki Kalėdų (gruodžio 28 d.) liko Vilniuje.
Galimybes įsteigti kolegiją Vilniuje A.Salmerónas įvertino neigiamai, o bet kokį galimą įsakymą jam grįžti atgal į Lenkiją ar Lietuvą vertino kaip kankinystę. Nors A.Salmerónas vengia tiesiogiai kaltinti Žygimantą Augustą, iš laiško galima suprasti, kad didžiausia religinių naujovių plitimo priežastimi jis laikė būtent karalių, kurio net nesudomino A.Salmeróno siūlyti itališki pamokslai.
A.Salmeróno laiškų stiliui netrūksta šmaikštumo ir net autoironijos: savo kelionės į „Rytų užkampį“ vargus pirmasis Vilniaus jėzuitas apibūdino taip: „Vienąsyk tai išgyvenęs, žmogus yra išpirkęs savo kaltes, atlikęs atgailą ir net gavęs visuotinius atlaidus – tokio masto yra šie nepatogumai.“
