Šį procesą lydėjo prasidėjęs asmeniui ar institucijai reikšmingos raštinių produkcijos kaupimas. Tad XV a. vid. – XVI a. buvo LDK privačių, ankstyvųjų moderniųjų laikų archyvų formavimosi pradžia.
Giminės istorija ir teisės skrynelėje
Privatus to meto archyvas buvo bajorijos, tarp jos ir didikų, archyvas. Retos išimtys – negausi, privačiai saugoma to meto LDK miestiečių dokumentika, dar mažiau dokumentų turėjo valstiečiai.
XVIII amžiaus pab. privačius dokumentus, paprastai kelis paleidimo raštus, saugojo laisvieji valstiečiai: laisvasis žmogus J.Juodis XVIII a. laikė 4 raštus, liudijančius jo šeimos laisvę nuo 1574 m.
XVIII amžiaus pab. privačius dokumentus, paprastai kelis paleidimo raštus, saugojo laisvieji valstiečiai: laisvasis žmogus J.Juodis XVIII a. laikė 4 raštus, liudijančius jo šeimos laisvę nuo 1574 m., Michalčius iš Viduklės dvaro Tarvainių kaimo turėjo savo šeimos 1610 m. ir 1773 m. laisvės raštus, o valstiečių Jakštų šeima – kvitus ir sutartis dėl laisvės su dvarininkais nuo 1662 metų.
Privatus senojo LDK laikotarpio archyvas – specifinis archyvinių dokumentų rinkinys. Jam būdingas tiesioginis ryšys su žemėvalda ir su LDK kanceliarija, jos išduodami dokumentai dominavo ir kaupiamuose rinkiniuose.
XVI amžiuje LDK kanceliarijoje išduodamų dokumentų tipų skaičius siekė beveik 50. Raštvedyboje laikytasi tvarkos, buvo išduodami konkrečiam sandoriui ar bylai reikalingi dokumentai.
Privatūs bajorų rinkiniai pasižymėjo pragmatiškumu. Rinkinių kūrėjams ir savininkams jie buvo jų teisių ir žinių lobynas, o atidedama saugoti korespondencija, genealogijos ir kita medžiaga – atgaiva bajoro širdžiai.
Pirmuosius rimtesnius paminėjimus apie sukauptus negausius dokumentų rinkinius turime iš XV a. pradžios. Tuomečiai LDK diduomenės atstovai dokumentus veždavosi su savimi kelioniniuose krepšiuose ar skrynelėse. Taip daryta ne tik dėl nedidelės dokumentų apimties, bet ir ypatingos jų svarbos neramiais XV a. Pradžios metais.
Nedidelius ryšulėlius dokumentų su savimi karjeros pradžioje XV a. I p. vežiojosi Radvilų giminės pradininkas, Vilniaus kaštelionas (pilininkas) Kristinas Astikas. Panašiai darė ir Sanguškų giminės pirmtakai – Fiodoras Algirdaitis ir jo sūnus Sanguška Fiodorovičius.
Sprendžiant pagal rinkinių paminėjimus vėlesniuose archyvų aprašuose, galima numanyti, kad tiek Radvilų, tiek Sanguškų pirminiai rinkiniai nebuvo didesni nei keliasdešimt dokumentų. Tikėtina, kad tarp jų būta ir korespondencijos.
Nuo kelių dokumentų iki stacionaraus archyvo
XV a. II p. – XVI a. pr. didikų archyvai dėl jų savininkų einamų aukštų pareigybių valstybėje ir didžiųjų kunigaikščių suteikčių sparčiai augo. Šio proceso nesustabdė nei LDK paplitusi archyvų dalijimosi tarp atskirų giminės narių pagal gaunamas valdas praktika.
Susiformavusios naujos giminės linijos toliau sparčiai kaupė savo dokumentų rinkinius. Pavyzdys – Radvilų giminės archyvo istorija.
Štai giminės pradininko K.Astiko palikuonys po šimtmečio jau disponavo vienais didžiausių privačių archyvų LDK. Vien Biržų ir Dubingių Radvilų šakai priklausę „privilegijos ir teisiniai dokumentai“, XVI a. pab. saugoti Aluntos, vėliau Dubingių, o XVII a. pr. – Liubčios pilies iždinėse, buvo sudėti į 10 didelių skrynių, o atskirai išskirti evangelikų reformatų bažnyčių bei cerkvių dokumentai saugoti dar 19 skrynių.
Vien Biržų ir Dubingių Radvilų šakai priklausę „privilegijos ir teisiniai dokumentai“, XVI a. pab. saugoti Aluntos, vėliau Dubingių, o XVII a. pr. – Liubčios pilies iždinėse, buvo sudėti į 10 didelių skrynių, o atskirai išskirti evangelikų reformatų bažnyčių bei cerkvių dokumentai saugoti dar 19 skrynių.
Ir tai tik valdų bei religinių reikalų dokumentai. O kur dar „priglausta“ viešoji LDK medžiaga ar korespondencijos rinkiniai. Ne veltui apie 1666 m. Biržų Dubingių Radvilų archyvo dokumentai buvo sudėti į įvairaus dydžio skrynias, kurių didžiausia numeracija siekė net 119.
Nuo skrynelės XV a. vid. Biržų Dubingių Radvilų archyvas išaugo iki kelių dešimčių skrynių ir gerokai per 3 000 dokumentų XVII amžiuje.
Naujas etapas bajorijos rinkinių istorijoje prasidėjo XVI a. vidusryje, masiškai kaupiant reikalingą dokumentiką. Statistinio didiko privatų archyvą tuomet sudarė nuo kelių iki kelių dešimčių įvairaus dydžio skrynių arba nuo kelių šimtų iki dviejų ar trijų tūkstančių atskirų dokumentų.
Pasiturintys ir vidutiniai bajorai sukaupdavo iki dviejų šimtų dokumentų. Smulkių bajorų archyvų apimtys siekė nuo kelių iki keliolikos dokumentų, tilpusių į mažesnes skryneles.
Archyvuose saugota tipologiškai įvairi medžiaga: dominavo valdų – teisiniai dokumentai, turėta giminės – šeimos dokumentų (testamentai, kilnojamo turto aprašai, dalis korespondencijos, genealogijos), kaupti viešųjų (valstybės, pareigybiniai) dokumentų rinkiniai. Privačiuose archyvuose toliau dominavo einamųjų reikalų dokumentika.
Gyvybiškai svarbių dokumentų saugojimas
Sukauptų rinkinių saugojimų vietas lėmė archyvo dydis, jo savininko socialinė ir turtinė padėtis bei didesnio saugumo siekimas. Didikai laikė juos pagrindinėse mūrinėse ir medinėse rezidencijose, miestuose – mūrnamiuose.
Kartais, kaip Radvilų giminės atveju, XVI a. pab. jų valdose atsiranda specialiai archyvavimui skirtų patalpų. Didikų saugyklos pasižymėjo didesne sauga: tą rodo specialių durų, spynų grotuotų langų sistema, tvirtos, kartais net ir geležinės raštų skrynios. Jų taikyta dokumentų saugojimo kultūra lygiavosi į Europoje paplitusią praktiką.
Saugomi raštai laikyti kelių rūšių talpose. Tai įvairios skrynios ir skrynelės, dėžės, mažesnės dėžutės, maišai, terbos, raštinės. Populiariausiu baldu XVI a. buvo vietos gamybos medinės, dažytos, kaustytos geležimi raštų skrynios.
Likusios bajorijos populiariausia archyvų vieta buvo tėvoniniai mediniai dvarai ir mūrnamiai miestuose. Dokumentus laikė mūrnamių rūsiuose, kamarose, „šviesiuosiuose“ kambariuose, dvarų klėtyse ir svirnuose. Jei neturėdavo tinkamos patalpos, apsaugos raštus patikėdavo saugoti turtingesniems bajorams, giminaičiams, kartais miestiečiams.
Saugomi raštai laikyti kelių rūšių talpose. Tai įvairios skrynios ir skrynelės, dėžės, mažesnės dėžutės, maišai, terbos, raštinės. Populiariausiu baldu XVI a. buvo vietos gamybos medinės, dažytos, kaustytos geležimi raštų skrynios.
Bajorijos dokumentų saugojimo kultūra XVI a. nebuvo aukšto lygio. Nors sukaupti raštai buvo gyvybiškai svarbūs, jų apsaugai neskirta didesnių investicijų. Tik archyvams skirtos iždinės atsirado XVIII a., o XVI a. apsiribota turimomis gyvenamosiomis bei ūkinėmis patalpomis.
Menkas XVI a. raštų apsaugojimas – viena priežasčių, kodėl mūsų laikus pasiekė negausus kiekis to meto ir ankstesnių dokumentų. XVI amžiuje LDK bajorijos privatūs archyvai nuolat patirdavo įvairias netektis. Siautėję gaisrai neretai naikino pusę ar net didesnę privataus archyvo dalį.
Taigi XVI a. II p. jau buvo sukaupti gausūs, pagal galimybes gerai saugomi privatūs LDK bajorijos dokumentų rinkiniai. Sprendžiant pagal išlikusius vienalaikius ar kiek vėlesnius tų rinkinių aprašymus, juose vardijami tik einamieji, bajorui svarbiausi dokumentai ir neminimi saugoti, kaupti viešieji dokumentai, korespondencijos rinkiniai ar nuo XVI a. pab. pradėta komplektuoti vadinamoji silva rerum medžiaga.
Visą privačių archyvų formavimosi laikotarpį bajorija kaupė, saugojo ir tokią medžiagą, ypač pagarbiai buvo elgiamasi su iš valdovų ar įtakingų didikų gauta korespondencija. Tad neretai XVI a. informacija apie privačius rinkinius yra savotiški „tikrovės spąstai“, atspindėję tik dalį realybės.
