Pirmas bandymas kodifikuoti Lietuvos teisę atsispindėjo 1529 m. priimtame 13 skyrių (244 straipsniai) I Lietuvos Statute. Praėjus 15 metų po teisyno įsigaliojimo, imta svarstyti dėl šio, kiek chaotiško ir tik nuorašais plitusio Statuto taisymo.
Naujo teisyno reikalavo sparti XVI a. vid. Lietuvos visuomenės kaita. Todėl 1564 m. Bielsko seime buvo priimta pirmoji II LS redakcija, o 1565 m. Vilniaus seime patvirtinta galutinė jo redakcija.
Praėjus 37 metams po I LS priėmimo, 1566 m. II LS įsigaliojo visoje LDK. Savalaikis šio teisyno priėmimas sustiprino valstybę. Ir į 1569 m. sąjungą su Lenkija LDK atėjo, anot LDK kanclerio Mikalojaus Radvilos Juodojo, kaip gerai sutvarkyta valstybė.
Rengimo komandoje – stipriausi LDK teisininkai
II Lietuvos Statute, teisiškai sumažinus diduomenės viešpatavimą, buvo įtvirtintos platesnės bajorijos ekonominės ir politinės teisės, o į Statutą įrašytos žemės privilegijos (1563 m. Vilniaus, 1564 m. Bielsko ir 1565 m. Vilniaus) atspindėjo tuo metu valstybėje vykdytas reformas.
II Lietuvos Statute, teisiškai sumažinus diduomenės viešpatavimą, buvo įtvirtintos platesnės bajorijos ekonominės ir politinės teisės,
Naujas teisynas buvo labiau išplėtotas ir patobulintas. Vietoje 13 skyrių naujame buvo 14, kuriuose aiškiau pateikti 367 civilinės ir baudžiamosios teisės straipsniai. Kaip ir anksčiau, remiamasi ne tik vietiniais teisės šaltiniais, bet ir romėnų, Lenkijos ir magdeburgine teise.
Šį sudėtingą ir daug darbo pareikalavusį II LS rengimą atliko speciali 1551 m. spalį Vilniaus seime sudaryta 10 asmenų komisija (5 katalikai ir 5 stačiatikiai). Tačiau išlikę duomenys apie pradinę komisijos sudėtį (laikui bėgant ji keitėsi) ir jos veiklą – fragmentiški.
Geriau žinomi 5 komisijos nariai: katalikų dvasininkai – Žemaitijos vyskupas Jonas Domanovskis ir Vilniaus kanauninkas Stanislovas Gabrijalavičius, pasauliečiai – Vilniaus vaitas ir karaliaus sekretorius Augustinas Rotundas, Vilniaus teismo teisėjas Povilas Ostrovickis bei Martynas Volodkevičius.
Kaip komisijos nariai jie pirmą kartą paminėti 1558 m. algaraštyje, numatant gerą atlygį už darbą: komisijos vadovas Žemaitijos vyskupas Jonas Domanovskis kas mėnesį turėjo gauti po 20 kapų grašių, o likę nariai – po 15.
Statutų tyrinėtojo Ivano Lappo nuomone, komisijos veikloje dar turėjo dalyvauti teisininkas Petras Roizijus, kaip J.Domanovskio patarėjas, o po jo mirties 1563 m. ir pakeisti jį komisijoje, kaip ir kitas J.Domanovskio pagalbininkas – valdovo apeliacinio teismo teisėjas Stanislovas Narkuskis. Tačiau žinių šaltiniuose apie jų veiklą, rengiant II LS, stokojama.
Kilmės požiūriu komisijos sudėtis buvo įvairi. Trys asmenys buvo LDK piliečiai: J. Domanovskis kilo iš iki 1569 m. LDK priklausiusios Palenkės, kaip ir teisėjas P. Ostrovickis (iš Ašmenos pavieto), vietinis buvo ir M.Volodkevičius.
A.Rotundas ir S.Gabrialovičius atvyko iš Lenkijos. Tikėtina, jog II LS rengimo komisijai vadovavo didžiausią teisminę praktiką turėjęs J.Domanovskis. Šaltiniai patvirtina jo aktyvią veiklą 1558–1559 m. komisijos darbe.
Štai 1559 m. gegužę Vilniaus kapitulos aktuose pažymėta, jog jis „išėjo iš kapitulos sesijos žemės Statuto reformavimui“. Greičiausiai todėl 1556–1563 m. vyskupas J.Domanovskis, kaip ir kiti komisijos nariai, nemažai laiko praleido Vilniuje.
Komisijoje dirbo trys aukščiausio lygio teisininkai profesionalai, baigę studijas Vakarų Europos universitetuose, neblogai susipažinę su Vakarų šalių teismine praktika.
J.Domanovskis teisę ir teologiją studijavo Italijoje, kurį laiką keliavo po Ispaniją ir Portugaliją. Vokietijoje ir Italijoje teisės mokslus baigė A.Rotundas, tikriausiai Feraros universitete jis gavo abiejų teisių (bažnytinės ir pasaulietinės) daktaro laipsnį.
Štai J.Domanovskis teisę ir teologiją studijavo Italijoje, kurį laiką keliavo po Ispaniją ir Portugaliją. Vokietijoje ir Italijoje teisės mokslus baigė A.Rotundas, tikriausiai Feraros universitete jis gavo abiejų teisių (bažnytinės ir pasaulietinės) daktaro laipsnį.
P.Ostrovickis bei M.Volodkevičius niekur nestudijavo, tačiau buvo patyrę, aukštos profesinės kvalifikacijos praktikai.
Dalyvavimą komisijoje lėmė žinios ir naudingi ryšiai
Komisijos narių kilmė nebuvo aukšta, visi jie kilo iš vidutinės bajorijos ar net iš miestietijos, todėl padaryti karjerą galėjo tik įgyto išsilavinimo dėka arba globojami įtakingų to meto LDK bei Lenkijos didikų.
Taip J.Domanovskis savo karjerą LDK pradėjo globojamas Vilniaus vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių, 1526 m. buvo paskirtas jo pareigūnu, galiausiai 1556 m. tapo Žemaitijos vyskupu. A.Rotundas nuo 1540 m. sulaukė Krokuvos vyskupo Samuelio Maciejovskio paramos, jo dėka pateko į valdovo kanceliariją, vėliau pateko į valdovo sekretorius ir gavo Vilniaus vaitiją.
Iš viduriniosios bajorijos kilęs P.Ostrovickis karjerą pradėjo karaliaus dvare, kai pateko į karalienės Bonos protektoratą. Nuo 1545 m. jis bendradarbiavo su Radvilomis.
Dėl klientelinių ryšių su šiais įtakingais to meto Lietuvos didikais 1551 m. pradžioje P.Ostrovickis pradėjo dirbti reformuojamame Vilniaus vaivados M. Radvilos Juodojo Vilniaus pilies teisme, kaip stebėtojas–tarėjas, o vėliau – kaip teisėjas. Jo paskyrimas komisijos nariu nebuvo atsitiktinis. P.Ostrovickis puikiai žinojo I LS straipsnius, juos sumaniai naudojo teismo praktikoje. 1551 metais jis atliko sėkmingą diplomatinę misiją į Maskvą, sureguliavo pasienio konfliktus. Taigi jis ne tik išmanė I LS, bet ir puikiai kalbėjo (bei rašė) rusėniškai ir lenkiškai bei mokėjo rusiškai.
M.Volodkevičius karjerą pradėjo kunigaikščių Olelkaičių Sluckių aplinkoje, buvo Jurgio Sluckio dvaro maršalka. Tačiau 1551 m. jis jau priklausė Radvilų stovyklai. M.Radvilai Juodajam užtarus, 1559 m. šis bajoras tapo LDK kanceliarijos djaku (raštininku) ir didiko paskirtu teisėju Vilniaus teisme.
Kaip ir P.Ostrovickis, M.Volodkevičius 1560–1561 m. reiškėsi kaip diplomatas Maskvoje. Jis ne itin sėkmingai derėjosi dėl taikos su Ivanu IV. 1570 metais M.Volodkevičius tapo Minsko žemės teismo teisėju ir šias pareigas ėjo iki mirties (1592 m.). Jis puikiai išmanė praktinę teisę, mokėjo rusiškai ir rusėniškai.
Religiniu požiūriu bent trys komisijos nariai (J.Domanovskis, S.Gabrialavičius ir A.Rotundas) atstovavo katalikams. Šaltiniai neleidžia tvirtai teigti, jog kiti du komisijos nariai (P.Ostrovickis ir M.Volodkevičius) atstovavo stačiatikiams.
Abu jie bent karjeros pradžioje buvo stačiatikiai arba jiems prijautė. Su šia religine aplinka (ypač M.Volodkevičių) juos siejo šeiminiai ryšiai. P.Ostrovickio religines pažiūras galima įvardyti kaip liberalias: tarp jam artimų žmonių būta stačiatikių ir katalikų.
Vienas svarbesnių – gero išsilavinimo dėka įgytos tvirtos teorinės teisės žinios arba solidi teisminio darbo LDK praktika.
Taigi pateikimą į II LS rengimo komisiją lėmė trys pagrindiniai faktoriai. Vienas svarbesnių – gero išsilavinimo dėka įgytos tvirtos teorinės teisės žinios arba sukaupta solidi teisminio darbo Lietuvoje praktika. Ne mažiau reikšmingas buvo patekimas į įtakingųjų didikų, ypač II Lietuvos Statuto rengimo darbą organizavusio tuometinio LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados M. Radvilos Juodojo klientus.
Tokia komisijos parinkimo strategija pasiteisino. Šių teoretikų ir praktikų parengtas teisynas apimtimi ir gilumu skyrėsi nuo I LS. Tuo tarpu geriausiai LDK teisės sistemą išreiškęs III LS (1588) taip esmingai nesiskyrė nuo II LS. Jame išliko tie patys 14 skyrių, nors Statuto straipsnių skaičius išaugo iki 488.
