Žieminiai rugiai reikalauja naujų technologijų
To laikotarpio nuosėdose tyrinėtojai aptinka daugelio žolių žiedadulkių, tarp kurių nemažai kultūrinių augalų, piktžolių, pievų, takų ir atvirų ganyklų atstovų, atsiradusių po intensyvių lydimų.
Žemaičių aukštumose atrasti pirmieji žieminių javų (rugių) auginimo pėdsakai datuojami maždaug 800 metais. Šalia nuo seno augintų kelių rūšių ankštinių (žirnių, pupų, vikių) ir grūdinių (avižų, miežių, vasarinių kviečių, sorų) kultūrų pasirodę rugiai vis tvirčiau įsigalėjo žemės ūkyje.
Rugių atėjimą lėmė ne tik žemdirbystės įrankių ir žemės įdirbimo sistemų tobulėjimas. Nuo XIII a. ėmęs vėsti klimatas nekenkė rugiams, nes jie iškęsdavo drėgnesnes orų sąlygas – atšiauresnį klimatą. Livonijos žemdirbystės tyrimai gali paliudyti, kad ši rugių savybė ūkininkams net prastais metais garantavo sėklos grįžimą su nedideliu prieaugiu.
Ilgesnis nei vasarojaus kultūrų (avižų, miežių ir kviečių) žieminių rugių vegetacijos periodas reikalavo modernesnių auginimo technologijų ir žemdirbystės įrankių: rudenį užsėjamas laukas turėjo būti gerai įdirbtas ir ilgai išlikti trąšus.
Be noragų nebus pyragų
Žemės dirbimo įrankiai ir jos įdirbimo sistemos – labiausiai diskutuotos problemos lietuvių žemdirbystės istorijoje. Istorikai, archeologai ir etnografai analizavo geležinio norago, dvidantės žagrės ir trilaukio diegimą senosios Lietuvos ūkyje.
Tai svarbu, nes būtent jie yra to meto lietuvių žemdirbystės tobulėjimo kriterijai. Pasak istoriko Juozo Jurginio, XIII amžiuje (anot R. Volkaitės-Kulikauskienės, II tūkst. pradžioje) Lietuvoje plito dvidantė žagrė.
Žagrės reikšmę liudija tai, jog Lietuvoje vartoto arimo ploto vieneto pavadinimas žagrė parašytas 1389 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos rašte tijūnams dėl steigiamų bažnyčių aprūpinimo
Artojas išardavo platesnę, gilesnę vagą, atriektą dirvos sluoksnį net apversdavo. Žemės įdirbimo našumas ir kokybė augo, lengvėjo sunkesnių dirvų įsisavinimas, pvz., XIV a. pirmoje pusėje buvo intensyviau apgyvendinama Vidurio Lietuvos žemuma (Nevėžio upės baseinas).
Žagrės reikšmę liudija tai, jog Lietuvoje vartoto arimo ploto vieneto pavadinimas žagrė parašytas 1389 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos rašte tijūnams dėl steigiamų bažnyčių aprūpinimo. Žagrė XVI a. prilygo valakui (21,36 ha).
Arklas – kitas svarbus žemdirbio daro įrankis, bet jo našumas neprilygo žagrei, nes jis tik vagojo dirvą, versdamas žemę į šalis. Todėl lauką tekdavo kelis kartus suarti (pervagoti) skersai išilgai. Bet žagrė neišstūmė senesnės kilmės arklo – jis tiko lengvoms dirvoms įdirbti, žagre suarto dirvono (pūdymo) pervagojimui, išpurenimui.
Galima spėti, kad lietuviai kai kurios rūšies laukų arimui panaudodavo akėčias, kurių našumas prilygdavo arklui. Apie tokį įrankį „egede“ aiškiai kalbama 1230 m. kuršių sutartyje su Ryga.
Arklo noragai, priklausomai nuo dirvos rūšies, galėjo būti mediniai ar raginiai. Geležinių noragų naudojimas plėtėsi, ypač žagrių, tačiau net ir joms dažnai pritaikydavo medinius. Didžiojo kunigaikščio ūkyje XIV a. našesni geležiniai noragai buvo naudojami plačiau nei ūkininkų. Iki šiol vieninteliai tokie rasti tik senosios Lietuvos valdovo kiemuose (pilyse) – Vilniuje, Maišiagaloje ir Gardine.
Kai arkliai kariauja, aria jaučiai
XIII–XV a. arimo įrankius traukdavo arkliai. Šio gyvulio ir jo darbo įrankio ryšys išraiškingai paliudytas lietuvių kalbos žodžiuose arklas>arklys. Arkliai taip pat traukė ir žagres. Ilgainiui į žagres imta jungti jaučius – XVI a. pradžioje toks arimas vis labiau įsigali.
Vilniaus ir jo apylinkių galvijų bandos tyrimai pateikia iškalbingus duomenis. XIV–XV a. daugumą bandos sudarė karvės ir vos keli procentai jaučių, t. y. karvės veistos bandos plėtimui, atnaujinimui, mėsai ir pienui, o jaučiai ir buliukai – maistui.
Galvijų bandos pokyčiai XVI–XVII a. leidžia konstatuoti tuo metu viešpatavusį arimą jaučiais: auginamų jaučių kiekis viršijo trečdalį visos bandos dydžio. Ta pati tendencija arklių traukiamąją jėgą keisti jaučiais pastebima Livonijoje. Tik ten kaita įvyko anksčiau: arti jaučiais pradėta maždaug XIV amžiuje.
Jaučių traukiamosios jėgos panaudojimą nulėmė bent dvi priežastys. Pirma, su jaučiais būdavo pasiekiamas didesnis darbo našumas, nes nedideli lietuvių arkliai galėjo būti per menki arimui žagre.
Ryškius darbo našumo ir arimo efektyvumo skirtumus Lietuvoje XVI a. pr. parodo nuo jaučių žagrės mokamas dvigubai didesnis sidabrinės mokestis nei nuo arklių žagrės. Antra, arklių reikėjo karo reikmėms, nes Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo XV a. pabaigos kariavo su Maskvos valstybe ir Krymo chanatu.
Tvarkinga sėjomaina
Rugių ir dvidantės su geležiniais noragais žagrės įsitvirtinimas Lietuvoje skatino modernesnės žemdirbystės sistemos plėtrą – trilaukį. XIII–XV a. dominuojančią žemdirbystės sistemą galima būtų pavadinti archainiu arba primityviu trilaukiu. Jame nebuvo suformuoti trys daugmaž taisyklingi laukai, nes to negalėta padaryti dėl specifinės daugialaukės žemėnaudos.
Daugybėje pabirų laukų be tvarkos sėdavo žiemkenčius, vasarojų, dalį laukų kelerius metus ilsindavo, kur nors toliau ruošdavo naują lauką. Apsėjamų laukų plotai skirdavosi: žiemkenčių galėdavo du tris kartus viršyti vasarojaus ir atvirkščiai. Laukus reikėjo ilsinti, todėl apsėdavo ir mažiau nei du trečdalius turimų arimų, ir net viena kultūra (žieminiais arba vasarojumi), t. y. vieną lauką su ilsinimo pertraukomis naudodavo tik tos pačios kultūros auginimui.
XV amžiaus pabaigoje didžiojo kunigaikščio dvaruose imta diegti taisyklingo trilaukio sistema, su trimis laukais žieminiams javams, vasarojui ir pūdymui. Juose taikytas tvarkingas sėjomainos ritmas: žieminiai sėjami į paruoštą pūdymą, vasarojai – į pernykštį žiemkenčių lauką, o besiilsinti žemė (pūdymas, dirvonas) po dvejų metų tapdavo žiemkenčių lauku.
XVI amžiuje įvykdyta Valakų reforma visoje Lietuvoje įvedė šią modernią žemdirbystės sistemą.
