Estetinis ir dvasinis ryšys su aplinka
Taip sukryžiavusi maldai rankas Marija vaizduota besilaukianti Jėzaus, palinkusi prie ėdžiose gulinčio Kūdikėlio ir stovinti greta kenčiančio Kristaus. Tai trapi naujųjų laikų Madona, persmelkta XV a. pab. Šiaurės Europoje kilusio devotio moderna sąjūdžio dvasios. Gestu, veido išraiška ji įkūnija asmeninę tyliąją maldą, atsietą nuo viešų liturginių formų meditaciją ir santūrų, bet gyvai rusenantį jausmingumą, tolimą kultinių ikonų amžinybe dvelkiančiam statiškumui ir didybei.
Marijos trapumas ir vidinė dinamika kontrastingai ir paradoksaliai dera su visa paveikslą gaubiančia ir puošiančia aplinka. Pirmiausia su tapytą atvaizdą dengiančiais metaliniais aptaisais – prabangiai švytinčiais ir įvairiausiais žiedais mirguliuojančiais karalienės drabužiais
Marijos trapumas ir vidinė dinamika kontrastingai ir paradoksaliai dera su visa paveikslą gaubiančia ir puošiančia aplinka. Pirmiausia su tapytą atvaizdą dengiančiais metaliniais aptaisais – prabangiai švytinčiais ir įvairiausiais žiedais mirguliuojančiais karalienės drabužiais, tapusiais neatskiriama Aušros Vartų Marijos ir Jos maloningumo išraiškos dalimi.
Dar vienas atvaizdo apsupties sluoksnis – koplyčia, kuri tarsi architektūrinį pavidalą įgijusi stebuklų knyga per neaprėpiamą gausybę votų liudija Aušros Vartų Marijos ir tikinčiųjų ryšį. Ir miesto vartai, suteikę šiam Marijos atvaizdui Aušros Vartų gailestingumo Motinos titulą.
Kas šį paveikslą sukūrė ir kieno valia jis atsidūrė miesto vartuose, iki šiol nėra žinoma.
Nustatyta, jog Aušros Vartų Marijos paveikslas sukurtas apie 1620–1630 m. pagal Nyderlandų dailininko Martino de Voso (1532–1603) pavyzdį, veikiausiai remiantis 1580 m. Thomo de Leu sukurta graviūra.
Paveikslas (200 x 162 x 2 cm) tapytas ant ąžuolo skydo, suklijuoto iš aštuonių lentų. Tapyta ant labai plono kreidinio grunto sluoksnio (tai būdinga Šiaurės Europos tapybos tradicijai). Spalvos lokalios, gilios, jų nedaug.
Išskirta paveikslų pora
Aušros Vartų Marijos paveikslas sudarė diptichą su Kristaus – Pasaulio valdovo atvaizdu. Iš pradžių Marijos ir Jėzaus paveikslai ir kabojo vartuose, vienas (Išganytojo) – iš išorinės miesto vartų pusės, o kitas (Marijos) – iš vidinės.
Jėzaus paveikslo buvimą vartuose šiandien liudija išorinėje jų pusėje, nišoje virš įvažiavimo arkos atidengta greičiausiai XVIII a. freska – paveikslo kopija.
Jėzaus Išganytojo paveikslas žuvo, XVIII a. jo kopija saugoma Bažnytinio paveldo muziejuje. Tačiau nuo XVII a. II pusėje formavosi būtent Marijos paveikslo kultas.
1668 metais miesto valdžia pavedė šalimais miesto vartų įsikūrusiam Šv. Teresės basųjų karmelitų vienuolynui globoti Marijos paveikslą. Manoma, kad juo karmelitai rūpinosi ir anksčiau. Basųjų karmelitų iniciatyva 1671 m. virš vartų buvo pastatyta pirmoji medinė koplytėlė, tais pačiais metais fiksuotas pirmasis Aušros Vartų Marijos stebuklas – mirusio vaikelio atgijimas.
1668 metais miesto valdžia pavedė šalimais miesto vartų įsikūrusiam Šv. Teresės basųjų karmelitų vienuolynui globoti Marijos paveikslą.
1761 metais prie Aušros Vartų įsikūrė Švč. Mergelės Globos brolija. 1773 metais visuotinės Bažnyčios minima Dievo Motinos Globos šventė Vilniuje pradėta švęsti kaip Aušros Vartų Dievo Motinos Globos šventė, kuri vėliau išaugo į aštuonias dienas trunkančius Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidus.
Meno kūrinys ir kulto objektas
Ankstyvesnių už Aušros Vartų Mariją tokio ikonografinio tipo stebuklais garsėjančių atvaizdų neteko sutikti.
Paprastai LDK būdavo gerbiamos jau Vakarų Europoje stebuklais išgarsėjusių atvaizdų kopijos, pvz., Loreto statulėlės, Romos Santa Maria Maggiore ikonos ar Čenstakavos Dievo Motinos sekiniai. Greta Vilniaus Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios ir buvusio bernardinių vienuolyno išgarsėjusios Švč. Mergelės Marijos, vadinamosios Sapieginės,
Aušros Vartų Marija – retas LDK religinėje dailėje ir kultūroje atvejis, kai paveikslas imtas laikyti stebuklingu savaime, nepriklausomai nuo jo ikonografinio provaizdžio.
Aušros Vartų Marija – retas LDK religinėje dailėje ir kultūroje atvejis, kai paveikslas imtas laikyti stebuklingu savaime, nepriklausomai nuo jo ikonografinio provaizdžio.
Paveikslas kompoziciniu požiūriu nėra originalus, tačiau nežinomo tapytojo nutapytas profesionaliai, stilistiškai sietinas su italų meno paveikta Nyderlandų tapybos mokykla. Panašaus lygio ir stiliaus XVII a. pr. kūrinių LDK buvo reta arba neišliko. Tad kultiniu jį galima laikyti ne vien dėl religinės reikšmės, išaugusios XVIII–XIX a., bet ir dėl jo meninių, estetinių savybių.
Jas vienas pirmųjų 1761 m. išleistoje „Reliacijoje apie Švč. Mergelės Marijos paveikslą“ aprašė Vilniaus basųjų karmelitų tėvas šv. Grigalius Hilarijonas: „Paveikslas tas, tapytas ant ąžuolo lentų (...), vaizduoja Švč. Mergelę Mariją kaip mielaširdingą ir gailestingą Motiną su dideliu pailgu veidu, šiek tiek į dešinę pusę palenkta galva, ties delnais kryžiumi sudėtomis rankomis, tarsi nusidėjėlį priimančiomis ir priglaudžiančiomis prie savęs. [Paveikslas] teikia globą žvelgiantiems į jį ir tarsi kokią baimę, susižavėjimą bei prisirišimą žadina; didelę matau spalvų kaitą, veidas tai blykšta, tai vėl rausvėja“.
