Autarkijos sistemos reiškinių Lietuvoje apstu. Lietuvos visuomenė į valstybingumą XIII a. žengė turėdama ne itin produktyvų žemės ūkį, regione niekuo neišsiskiriančius amatus, nedemonstruodama didesnės prekybinės iniciatyvos ir neplėtodama prekybos ryšių, neturėdama profesionalių pirklių ir didelių miestų, kur galima tikėtis intensyvios specifinių prekių apyvartos tarp jų stokojančių žmonių ir regionų.
Grūdai ir mėsa – pagrindinis Lietuvos gyventojų maistas XIII–XIV amžiuje. Vyravo javai ir ankštinės kultūros, mėsai valgiaraštyje teko apie 30 proc., o pieno produktams – 10 procentų.
Kita vertus, net netobulas ūkis išmaitino ir aprengė gyventojus, nors jų nuolat gausėjo. Žmonės maitinosi žemės ūkio, gyvulininkystės ir girių teikiamais produktais, viską patys augino ir gaminosi savo ūkiuose.
Metas, kai nebuvo parduotuvių
Grūdai ir mėsa – pagrindinis Lietuvos gyventojų maistas XIII–XIV amžiuje. Vyravo javai ir ankštinės kultūros, mėsai valgiaraštyje teko apie 30 proc., o pieno produktams – 10 procentų.
Svarbiausia grūdinė kultūra buvo rugiai, sudarę daugumą auginamų grūdų. Taip pat auginti kviečiai, avižos, miežiai, žirniai, pupos, vikiai, kanapės.
Mėsa buvo svarbus produktas. Gyvulių auginimas, pašaro (šieno ir avižų) ruošimas, jų grobimas ir naikinimas karų metu, geresnės veislės galvijų poreikis, kaimenės, kaip turto rodiklis, būtinas mėsos valgymas per puotas ir vaišes – visa tai nesunku perskaityti daugybėje XIII–XIV a. Lietuvos istorijos šaltinių.
Buvo medžiojami taurai, stumbrai, briedžiai, elniai, stirnos, šernai, retkarčiais lokiai. Žvėrienos vartojimo santykis su naminių gyvulių mėsa – skirtingas: nuo penktadalio (Vilniaus žemutinė pilis, XIV–XV a.) iki pusės (Šeimyniškėlių piliakalnis) arba žvėrienos ant stalo visai galėjo nebūti.
Žemdirbio ūkis ir giria žmones rengė ir avė. Lino audiniai, avių vilna, žvėrių kailiai ir odos, medžio karnos pavirsdavo neįmantriais, bet šiltais ir patogiais drabužiais bei apavu. Autarkinio ūkio viešpatija lėmė, kad tradicinis darbo organizavimas ir kuklūs vartotojo poreikiai leido gyventojams pasigaminti ne tik daugumą būtinų maisto produktų, bet ir namų apyvokos, gyvenimo bei darbo reikmenų.
Ginčus apie aukštą ar žemą lietuvių amatų lygį ir amatininkų produkcijos kokybę reikia atidėti į šalį – žmonėms užteko to, ką mokėjo pasigaminti. Nereikėtų tikėtis didelės amatininkų gaminių paklausos, t. y. vidaus rinkos užuomazgos, išskyrus išimtinius poreikius, kuriuos galėjo patenkinti aukštos kvalifikacijos, gyvybiškai svarbią produkciją gaminę amatininkai.
Išimtinius poreikius tenkinusiais amatininkas reikėtų laikyti kalvį, dailidę ir kai kuriuos kitus.
Uždraustos gėrybės iš krikščionių pasaulio
Žmonių gyvenimas buvo trapus, palyginti su dabartiniais laikais, jie pernelyg priklausė nuo XIII–XIV a. sparčiai vėstančio klimato sąlygų: dažni nederliai ir badmečiai atskleidė autarkinio ūkio primityvumą.
Lietuvos valdovai stengėsi įsivežti daugybę prekių iš vadinamojo res prohibitas (draudžiamų prekių) sąrašo: karines (geležį ir kitus metalus, ginklus, laivus ir laivų medžiagas, žirgus), socialinės reprezentacijos, gastronomijos produktus.
Maisto stygiaus problema – ryškus uždaro ūkio (be stoką galinčios kompensuoti prekybos) bruožas. Grūdų importas iš Gotlando 1206 m. gelbėjo Rygos miestiečius krikščionis nuo ištikusio bado. Tad prekyba suvaidino svarbų vaidmenį, atveriant rytinės Baltijos pagonių ekonomikas krikščionių pasaulio ūkinėms įtakoms.
Baltų kraštuose veiklą plėtojantys katalikų misionieriai ir netrukus įsikūrę vienuolių riterių ordinai greitai suvokė, jog menki vietos gamtos ištekliai ir primityvi ūkio sistema vertė gyventojus būtinus dalykus importuoti.
XIII amžiaus vid. tai buvo dar vos kelios prekių grupės – druska, geležis ir audiniai (drabužiai).
Nuo XIII–XIV a. sanvartos, kaip rodo popiežių prekybos su pagonimis draudimai, Lietuvos valdovai stengėsi įsivežti daugybę prekių iš vadinamojo res prohibitas (draudžiamų prekių) sąrašo: karines (geležį ir kitus metalus, ginklus, laivus ir laivų medžiagas, žirgus), socialinės reprezentacijos (audinius ir drabužius, prabangos reikmenis, pvz., stiklo indus, pentinus), gastronomijos (druską, grūdus, retesnius maisto produktus, daržoves, vyną, alų).
Archeologų tyrimai leidžia išvysti realias XIV a. lietuvių ūkio šakas, kuriose buvo diegiamos naujovės. Žemės ūkyje pasirodė Pietų Europos kultūra – saldūs žirniai greitukai, taip pat grikiai ir lęšiai, kmynai, garstyčios, aguonos, ropės, gal ir kitos XIV a. II p. tradicinės daržų kultūros.
Steigiamuose didžiojo kunigaikščio žirgynuose buvo veisiami atvežtinių veislių žirgai – viliojantis kryžiuočių kariuomenių grobis. Trūkstamus prabangos reikmenis, papuošalus gamindavo iš rusų žemių į valdovo miestus perkeliami meistrai arba krikščionys amatininkai iš Rygos.
Amatininkų „importas“
Autarkinės ūkio sistemos įveikimas leidžia išskirti ne vien žmonėms gyvybiškai svarbias ūkio sritis, kurių modernizavimas ekonomikai suteikė spartaus vystymosi pagreitį. Nesunku identifikuoti visuomenės sluoksnius, kurie tai paskatino.
Poreikį dažniausiai diktavo lietuvių monarchas, jo giminė ir lietuvių diduomenė, nes niekas aiškiau už to meto Lietuvos valdančiąją dinastiją ir jos bajorus negalėjo matyti krašto ūkio atsilikimo.
Stiprus ir atnaujinamas viso krašto ūkis pajėgė finansuoti sunkėjantį karą su Ordinu. 1322–1324 m. Gedimino laiškuose atskleidžiamos tuo metu labiausiai pažangos reikalavusios ūkio sritys.
Lietuvoje nuo XIII a. pab. daugėjo pavyzdžių, kaip pažangesnės tradicinių dirbinių technologijos, formos, darbo organizavimas, niekada krašte neegzistavusios gamybos rūšys, naujų įgūdžių perdavimo būdai, nors viskas dar telkėsi tik keliuose valdančiosios dinastijos centruose, efektingai stiprino nuo XIII a. devintojo dešimtmečio įsigalinčios Gediminaičių dinastijos valdžią visoje valstybėje ir plėtojo jos tarptautinį autoritetą.
Stiprus ir atnaujinamas viso krašto ūkis pajėgė finansuoti sunkėjantį karą su Ordinu. 1322–1324 m. Gedimino laiškuose atskleidžiamos tuo metu labiausiai pažangos reikalavusios ūkio sritys. Iš kviečiamų kolonistų, riterių, amatininkų ir valstiečių Gedimino Lietuvai reikėjo daugiau nei galėjo pasiūlyti vietiniai ūkininkai ir meistrai: pinigų, žinių ir technologijų, geresnių veislių galvijų, pažangios darbo, karo ir socialinių santykių organizacijos.
Pagrindiniais ūkio modernizavimo centrais turėjo tapti kelis kartus laiškuose paminėtas Vilnius ir Naugardukas.
Lietuvos ūkis XIII–XIV a. vis stipriau įsitraukė į Europos ūkio ir prekybos sistemą, gavo iš jos visokeriopos naudos. Natūralus, uždaras ūkis be prekybos ir amatų jau buvo neįsivaizduojamas – pagonių visuomenė negalėjo išgyventi be naudingų ryšių su juos supančiu krikščionių pasauliu.
