Vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje dvikovos tarp bajorų buvo dažnas reiškinys. Štai XVII a. pr. Prancūzijoje dvikovose žuvo apie 20 000 bajorų.
Net iki pat XX a. pr. šis paprotys nebuvo įveiktas. Abiejų Tautų Respublikoje dvikovos buvo paplitusios, bet Lenkijos ir LDK teisėje jos vertintos neigiamai, jų mastas ir aukų skaičius nebuvo toks didelis kaip Vakarų Europoje.
Blogas apsišvietusių europiečių paprotys
Už nužudymą dvikovos metu pagal Lietuvos Statuto 11 sk. 14 straipsnį buvo numatyta mirties bausmė iškvietusiam ir nukovusiam priešininką. Tokia pat bausmė grėsė ir priėmusiam kvietimą. Bet teisės kodekse išpirka nenumatyta, kadangi nužudytasis turėjo žinoti, kas gali atsitikti. Be to, dvikovos buvo leidžiamos tik karo metu.
Už nužudymą dvikovos metu pagal Lietuvos Statuto 11 sk. 14 straipsnį buvo numatyta mirties bausmė iškvietusiam ir nukovusiam priešininką. Tokia pat bausmė grėsė ir priėmusiam kvietimą.
Pagal Lietuvos Statuto nuostatas už kvietimus į jas būdavo skiriamas areštas, tokie asmenys sulaikomi, juos įkalindavo bokšto kalėjime.
XVIII a. pab. išleistame Juozapo Kajetono Skšetuskio (Józef Kajetan Skzretuski) moralės mokslo vadovėlyje teigiama, kad dvikovos – blogas apsišvietusių europiečių paprotys. Jis rašė, kad nors yra garbinga kovoti dėl garbės, Tėvynės, draugų, bet yra tūkstančiai kitų būdų parodyti narsą, kurie neprieštarautų žmogiškumui. Panašiai dvikovas vertino ir teisininkas T. Ostrovskis, teigęs, kad šis paprotys – „nežmoniškas teisybės ieškojimo būdas“.
Kiek įvyko dvikovų per LDK egzistavimo metus, sunku pasakyti. Bylose dažniausiai randami kvietimai į dvikovas, kalbėti apie nusikaltimo masiškumą yra sudėtinga. Kartais atrandama bylų, kuriose plačiau rašoma apie dvikovas nuo jų pradžios iki pabaigos.
Viename 1766 metų laiške bajoras Meduševskis rašė Norvaišai, kad jis laukia dvikovos su ponu Hlinskiu, su kuriuo kausis pistoletais arba ilgais kardais – palašais.
Bajoriška garbė aukščiau už įstatymą
1740 m. Stanislovas ir Jonas Kovzanai skundė priešininkus – brolius Jurgį ir Samuelį Višnevskius. Pasak Kovzanų, šie smurtavo prieš ieškovus Pikčiūniškiuose (netoli Inturkės) Prokšų, vėliau ir Višnevskių namuose, mušė juos kumščiais, kardais. Kovzanai skunde teigė, kad išvykę iš namų, kuriuose smurtauta, per draugą Treciaką patys iškvietė priešininkus į dvikovą.
Ji vyko lauke, prie Prokšų karčemos. Priešininkai atvyko su tarnais, nors Kovzanai buvo vieni. Stanislovas Kovzanas parvertė Samuelį Višnevskį ant žemės ir, nors laikė priešininką prispaudęs prie žemės, garbingai leido jam pakelti kardą. Tačiau Višnevskių tarnas bajoras Antanas Piotuchas, paragintas šeimininko, kirto kardu (originale „kordem“) iš nugaros gulinčiam S.Kovzanui, o S.Višnevskis kirto kardu iš priekio. Po to beginklį Joną Kovzaną, kuris kovojo su Jurgiu Višnevskiu, užpuolė visi trys nenaudėliai, sužeidė kardais.
Bajorai prisipažino, kad kvietė į dvikovą priešininkus, dalyvavo joje. Teismo nuosprendis buvo nepalankus broliams Višnevskiams, jie nubausti infamijos (garbės atėmimo) ir banicijos (ištrėmimo) bausmėmis, A.Piotuchas – infamija.
Bajoriška garbė teisme, matyt, kartais būdavo vertinama aukščiau nei įstatymų nuostatos.
Tiek skundas, tiek sprendimas kelia klausimų, nes dvikovos taikos metu nebuvo leidžiamos, už jas grėsė mirties bausmė, iškvietusiam tekdavo didesnė atsakomybė.
Bajoriška garbė teisme, matyt, kartais būdavo vertinama aukščiau nei įstatymų nuostatos. Šis atvejis unikalus. Jokio kito asmens, kuris būtų kreipęsis į teismą, protestuodamas prieš į dvikovą iškviestus priešininkus, skundo teismų knygose neaptikta.
Grasinimų daugiau nei kovų
Bylose dažniausiai minimas tik kvietimas į dvikovą. Grasinimai kviesti į dvikovą aptinkami tiek miesto, tiek kaimo aplinkoje. Kaltinimų dėl kvietimo į dvikovas rasta bylose apie smurtą Vilniaus mieste. Štai 1745 m. Lietuvos Brastos žemės teismo teisėjas Florijonas Grabovskis skundė Melniko žemės pataurininkį Juozapą Osolinskį, kad šis įsiveržė į butą metropolito rūmuose prie Išganytojo (Spaso) vartų, kur buvo apsistojęs minėtasis teisėjas, įžeidinėjo jį ir kvietė į dvikovą pistoletais.
Kai kuriose bylose būdavo akcentuojama, kad dvikova prieštarauja įstatymams, bajoras skunde pabrėždavo, kad atsisakė kvietimo arba siekė sutaikyti priešininkus. 1721 metų byloje pasakojama, kad smurtinis konfliktas prasidėjo po to, kai Mykolas Beinaras pareiškė pastabą Kazimierui Antanui Višomerskiui ir Dominykui Karvovskiui dėl dvikovų organizavimo Vilniuje, vykstant seimeliui.
Keisčiausios dvikovos: moteriai mesta pirštinė
1765 m. byloje aprašytas atvejis, kaip kaltinamasis Matas Joteika, atėjęs į svečius pas Pabenės (dabar – Šalčininkų r.) valdose gyvenusią Joaną Prokšynę, kvietė ją į dvikovą. Vakarų Europoje (ypač Prancūzijoje) vykdavo ir moterų dvikovos, bet šiuo atveju į dvikovą moterį kvietė vyras. Teisiškai tai nebuvo įmanoma, tai – grasinimas.
Buvo žinoma viena garsi byla apie Vilniaus pavieto bajorų dvikovą, kuri vyko už LDK ribų. To meto laikraštis „Kuryer Polski“ rašė apie Oršos pavieto paseniūnio Tado Aleksandro Vavžeckio ir Jono Čudovskio dvikovą prie Varšuvos. Laikraštis minėjo, kad abu prasižengėliai buvo suimti ir kalėjo Vilniaus invalidų (emeritų) kolegijoje.
Būta atvejų, kai dvikovos baigėsi mirtimi. Toks faktas rastas 1785 m. byloje. Vienoje Kauno bažnyčioje susikivirčijo karininkai – J.Buchovskis ir A.Chlevinskis.
Dėl šio konflikto kilo dvi bylos. Oršos pavieto arklidininkaičio Mykolo Dluskio ir kitų skundas skelbė, kad jie buvo apkaltinti padėję Vavžeckiui, o Zigmantas Čereiskis jį skundė dėl to, kad pastarieji smurtavę prieš jo žmones prie Varšuvos, nusikaltimo vietoje.
Būta atvejų, kai dvikovos baigėsi mirtimi. Toks faktas rastas 1785 m. byloje.
Minima, kad vienoje Kauno parapijos bažnyčioje susikivirčijo karininkai – husarų brigados leitenantas Juozapas Buchovskis ir brigados leitenantas Antanas Chlevinskis.
Pastarasis priešininką iškvietė į dvikovą prie Vokės upės. J. Buchovskiui pistoletu buvo peršauta koja, po kelių dienų jis mirė. Ši byla – kariškių gyvenimo epizodas, konflikto priežastis – įžeista karininko garbė.
Bajorijos bylose dvikovos retai fiksuotos. Matyt, jos nebuvo masinis reiškinys.
