Be to, III skyriaus 10 straipsnyje valdovas įsipareigojo paprastų žmonių „aukščiau už bajorus“ neiškelti ir „visos bajorijos orumą išsaugoti“, t. y. ginti jos socialinį ir teisinį išskirtinumą. Juridiniu požiūriu bajorų luomas suvokiamas kaip vienalytis, tai akivaizdžiai suformuluota Trečiajame Statute (1588): nepaisant turtinės bajorų padėties („nuo didiko iki paties skurdžiausio“), visi vienodai garbingi (III sk. 27 str.).
Bajoriško kraujo paieškos
Bajorams suteikus privilegijuotą statusą, tapo aktuali jų kilmės įrodymo problema, nes asmuo, apkaltintas nesąs bajoras, galėjo prarasti visas laisves, taip pat ir paveldėjimo teisę.
Apkaltintas žemа kilme privalėjo atsivesti į teismą du bajorus, kilusius iš tos pačios giminės „nuo prosenelio ir senelio“ laikų, kurie prisiektų esą „vieno kraujo“ su apšmeižtuoju.
Toks kaltinimas reiškė didžiausią kilmingojo garbės įžeidimą, kurį ir įstatymai traktavo ne tik kaip asmeninę skriaudą bajorui, bet kaip valstybės baudžiamą nusikaltimą. Todėl dar tik pradėjus PLS kodifikavimo procesą 1522 m. Vilniaus seime priimti specialūs nuostatai „Apie bajorystės įrodymą“ (probatio nobilitatis, вывод шляхeтства), nustatę kilmingumo įrodinėjimo teisme procedūrą.
Apkaltintas žemа kilme privalėjo atsivesti į teismą du bajorus, kilusius iš tos pačios giminės „nuo prosenelio ir senelio“ laikų, kurie prisiektų esą „vieno kraujo“ su apšmeižtuoju. O jei galėtų pristatyti tik vieną, tuomet drauge su juo priesaikоmis turėtų patvirtinti savo bajorystę. Ir tik tokiam, kuris neturėtų nė vieno giminaičio bajoro – liudytojo, buvo leidžiama kilmę įrodinėti senais didžiųjų kunigaikščių Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio, Kazimiero arba „aukštųjų ponų tarėjų“ raštais, kuriuose apšmeižtasis būtų vadinamas bajoru.
Pirmojo Statuto III sk. 11 str., išsaugojęs nuostatų pavadinimą, pirmiausia pakeitė („sutrumpino“) giminystės liniją: įrodinėjančiam bajorystę pakako į teismą atsivesti po du bajorus iš tėvo ir motinos pusės, o jei giminė išnykusi, – pristatyti jį pažįstančius kaimynus, kurie priesaika paliudytų jo bajorišką gimtį.
Šis Statuto straipsnis jau numatė ir galinčią iškilti būtinybę savo kilmingumą įrodyti svetimšaliui. Jis privalėjo vykti į savo gimtą šalį ir atgabenti kilmę patvirtinantį urėdo raštą su antspaudu. Jei ta šalis tuo metu kariautų, Statutas leido pristatyti du iš tos šalies kilusius bajorus, kurie įrodinėjančio akivaizdoje priesaika patvirtintų jo bajorystę.
Bausmė šmeižikui
Pirmojo Lietuvos Statuto III sk. 12 str. numatė neteisingo kaltinimo (šmeižto) atmetimo tvarką ir bausmes šmeižikams. Tai buvo laiko aktualija. Giminėms dalijantis turtą, neretai tarp pretendentų kildavo piktnaudžiavimų ir melagingų kaltinimų.
Itin negarbingu laikytas šmeižtas, apkaltinus bajoro motiną paleistuvavimu, o patį bajorą išvadinus „nedoro sangulio sūnumi“, t. y. pavainikiu. Pavainikis (bastardus, бенкарт) prarasdavo bajorystę tik tuomet, jei jo tėvas teisme arba savo testamente sūnaus išsigindavo.
Tačiau šmeižtu „sutepta“ bajoro kilmė privalėjo būti nuvalyta nusikaltėlį žeminančia atlojimo procedūra, reikalavusia šmeižtą atšaukti panašiais į šuns lojimą garsais ir žodžiais: „Ką esu tvirtinęs apie tave, lyg būtumei nedoro sangulio sūnus, esu tai apie tave tvirtinęs kaip šuo.“
Antrajame Statute (1566) numatyta bausmė jau tolo nuo papročio: šmeižikas bajoras baudžiamas pinigine bauda, o ne bajorui nupjaunamas liežuvis.
Trečiojo Statuto III sk. 19 str. šmeižikui bajorui numatė 12 savaičių kalėjimo bausmę ir įžeistajam sumokėti dvigubai didesnę, nei įprasta, atlygio sumą, o „prastos“ kilmės nusikaltėlį budelis turėjo išplakti prie gėdos stulpo. Apkaltintam nekilmingumu nereikėjo teisme įrodinėti savo bajorystės, jei šmeižikas kaltinimą atsiimdavo, dažniausiai motyvuodamas tokį elgesį kerštu arba pykčiu.
Į Antrąjį ir Trečiąjį Statutus įrašytas straipsnis reikalavo įrodinėti bajorystę tik tuo atveju, jei tokį kaltinimą metė bajoras, o dėl ne bajoro priekaišto bylinėtis nereikėjo.
Neretai „nebajoru“ būdavo apšaukiamas sumuštasis arba nužudytasis, kai nusikaltėlis siekė išvengti didelės atlygio arba galvinės baudos, nes „prasto“ luomo nukentėjusiam žalą atlyginti buvo galima pigiau.
Šitaip 1525 m. bandė išsisukti Eišiškių bajoras Jokūbas Semaškaitis, nenorėjęs mokėti bajoriško atlygio už Rimvydo Ramoškaičio sumušimą, bet teisme pripažino žinąs, kad Rimvydas – „tikras bajoras“.
Pvz., šitaip 1525 m. bandė išsisukti Eišiškių bajoras Jokūbas Semaškaitis, nenorėjęs mokėti bajoriško atlygio už Rimvydo Ramoškaičio sumušimą, bet teisme pripažino žinąs, kad Rimvydas – „tikras bajoras“.
Bajoro kilmingumo ir garbės kategorijos buvo neatsiejamos. Prarasti garbę buvo tolygu netekti bajorystės teisių. Todėl garbės įžeidimo bylos dažnai tapdavo bajorystės įrodymo bylomis, kurių nagrinėjimas buvo tik valdovo teismo prerogatyva, galiojusi dar iki PLS priėmimo: „Tik mes, valdovas, turime galią garbę suteikti ir atiteisti.“
Nors Statute tai nebuvo įsakmiai nurodyta, bet vykdę teisingumą asmenys šią normą žinojo. Štai 1533 m. Polocko vaivada, susidūręs su tokia byla, priėmė sprendimą: „Matydami, kad teisti dėl bajorystės ne mūsų, bet valdovo reikalas, atidavėme tą bylą jo mylistai valdovui.“
Antrajame ir Trečiajame Statutuose didysis kunigaikštis pažadėjo tokias bylas nevilkindamas nagrinėti artimiausiame seime, o iki bylos taikyti nekaltumo prezumpciją, t. y. iki sprendimo joks kaltinimas negalėjo pakenkti bajoro garbei ir orumui.
LDKistorija.lt
