Garsiausia LDK laikų meilės istorija
Barbora Radvilaitė gimė 1520 m. gruodžio 6 dieną. Barboros tėvas buvo Jurgis Radvila, Vilniaus kaštelionas ir didysis
 |
| Taip turėjo atrodyti Barbora Radvilatė |
Lietuvos etmonas, brolis – Mikalojus Radvila Rudasis, Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir didysis etmonas, pusbrolis – Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris ir didysis maršalka Mikalojus Radvila Juodasis.
1536 metais jos tėvas sudarė sutartį su Goštautų šeima, pagal kurią ji ištekėjo už Alberto Goštauto sūnaus Stanislovo Goštauto, kuris po trumpos ligos mirė 1542 metais.
Mirus Žygimanto Augusto pirmajai žmonai Elžbietai 1545 m., jis pradėjo dažniau lankytis pas kaimynystėje gyvenusią Barborą, tarp jų užsimezgė artimi santykiai, 1547 m. rugsėjį vainikuoti slaptomis vedybomis.
Po dviejų mėnesių Žygimantas Augustas išvyko į Lenkiją, tikėdamasis vedyboms gauti savo tėvo, karaliaus Žygimanto Senojo ir Lenkijos ponų pritarimą, o Barborą išsiuntė į Radvilų dvarą Dubingiuose. Sunki kelionė, išsiskyrimas su vyru ir neaiški ateitis blogai veikė Barboros sveikatą, kuri Dubingiuose prieš laiką pagimdė.
1548 metais Žygimantas Augustas, perimdamas paveldėtą Lenkijos sostą, paskelbė apie savo vedybas ir pareikalavo Barborą karūnuoti Lenkijos karaliene. Tam priešinosi Žygimanto Augusto motina Bona Sforca ir lenkų didikai, todėl Barbora Radvilaitė karūnuota tik 1550 m. gruodžio 7 dieną. Po karūnavimo Barbora sunkiai susirgo ir 1551 m. gegužės 8 d. Krokuvoje mirė. Vykdydamas jos valią, Žygimantas Augustas Barborą palaidojo Vilniaus katedroje, po karališkąja (buv. Valavičių) koplyčia.
Barboros Radvilaitės mirties detektyvas
Jau tada plito gandai ir versijos apie karalienės Barboros ligą bei mirties priežastį. Populiarioje literatūroje paplitusi versija apie nunuodijimą Bonos Sforcos nurodymu atmestina, nes Barboros artimieji, įskaitant ir vyrą, jai mirus to neįtarė. Karalienė prieš mirtį sirgo mažiausiai pusmetį. Buvo laukiama jos mirties. Taip lėtai veikiantys nuodai tuo metu nebuvo žinomi, o simptomai primena kitas ligas.
Atmestina ir venerinės ligos versija, nes abejotina, kad to meto medikai nebūtų gebėję diagnozuoti tuo metu populiarios ligos – tarp gydymo priemonių neminima nė viena, naudota sifiliui gydyti.
Trečioji versija: nevaisingumo gydymo pasekmės. Žinoma, kad Barbora norėjo padovanoti Žygimantui Augustui įpėdinį ir naudojo specialias priemones. Toks „gydymas“ galėjo sukelti infekciją ir vidaus organų uždegimą. Bet karalienės kančių aprašymas nepanašus į įprastinę tokios ligos eigą.
Ketvirtoji versija: auglys. Šiuo metu tai labiausiai tikėtina hipotezė. Sirgdama ji karščiavo, sulyso (nežiūrint gero apetito), ant pilvo atsirado šlapiuojanti opa, sutino kojos. Amžininkai pažymi padidėjusį ligonės irzlumą ir depresijos priepuolius, būdingus sergant onkologine liga.
Karaliaus rūmams artimo Orzechowskio kronikoje rašoma, kad „mirė karalienė nuo sunkios ligos, kurią vadina vėžiu“. Galiausiai, naudoti (ar nenaudoti) gydymo būdai liudija naviką: tuo metu buvo manoma, kad vėžio gydymas yra beprasmiškas ir net žalingas pacientui. Gydytojai naudojo tik pleistrus ir prieš pusmetį nujautė greitą Barboros mirtį.
Netikėtai atrasti karalienės palaikai atskleidžia istorinę tiesą
XVII a. viduryje, baiminantis rusų invazijos, karališkieji palaikai buvo paslėpti, o jų vieta pamiršta. Tik 1931 m., po Neries potvynio iškilus grėsmei Arkikatedrai, jos pamatų tyrimų metu rugsėjo 21 d. palaikai buvo atrasti: gotikinėje kriptoje su karališkomis regalijomis gulėjo Aleksandro Jogailaičio, pirmosios Žygimanto Augusto žmonos Elzbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės kūnai.
Barbora Radvilaitė buvo aukšta, liekna, ryškių veido bruožų dama, mėgusi savo meto aukštuomenės gyvenimą ir anksti mirusi nuo didžiausio praėjusių ir šio amžiaus žudiko – vėžio.
Palaikus konservavo ir tyrė Stepono Batoro universiteto Anatomijos instituto specialistai Michałas Reicheris ir Witoldas Sylwanowiczius.
Jie trumpai ir objektyviai charakterizavo Barboros palaikus („vidutinio masyvumo apskrita kaukolė plokštoku veidu ir siaura nosimi, normalus sąkandis, aukštokas ūgis, lieknas kūno sudėjimas“), vengdami platesnių apibendrinimų.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įrengtas mauzoliejus po Šv. Kazimiero koplyčia, kur karališkieji palaikai ilsisi ir dabar. 2001 metais, norint įsitikinti palaikų saugumu ir patikrinti jų būklę, Barboros Radvilaitės sarkofagas buvo atidarytas. Atsirado galimybė iš naujo ištirti jos palaikus ir patikrinti ankstesnes nuomones apie jos sveikatos būklę. Palaikai buvo išsilaikę puikiai, sudėti ir suklijuoti nitroceliuliozės klijais anatomine tvarka – net smulkiausios detalės buvo savo vietoje.
Tai įrodo, kad palaikai nuo 1933 m. rugpjūčio, kai grąžinti į kriptą, daugiau nebuvo judinti. Kauluose patologijos nerasta, dantų nusidėvėjimas nedidelis, apatinis kairysis antrasis dantis pažeistas karieso, kuris komplikavosi apydančio uždegimu.
Nustatyta ir nedažna anatominė variacija – papildomas šonkaulis prie kairės septintojo kaklo slankstelio pusės. Pagal kaulų matmenis apskaičiuota, kad Barboros Radvilaitės ūgis buvo apie 162 cm (5–7 cm aukštesnis už to meto moterų vidurkį ir 3–4 cm mažesnis už šiuolaikinių). Taigi karalienė Barbora buvo santykinai aukšto ūgio, platokų pečių, siauro dubens ir liekno kūno sudėjimo.
Istorinė Barbora – ne trapi „lėlė“, o ryžtinga moteris
Palaikų atidengimas leido atlikti dokumentinę B.Radvilaitės portreto rekonstrukciją. Tai padarė plastinės rekonstrukcijos specialistas Vytautas Urbanavičius, vadovaudamasis antropologo Michailo Gerasimovo metodu.
Rekonstrukcijos metu išryškėjo saviti Barboros bruožai, neatsispindėję žinomuose idealizuotuose portretuose: veide dominavo ryški nosis su kuprele. Taip trapi ir „lėliška“ dama virto energinga ir ryžtinga moterimi.
Rekonstrukcijoje šukuosena buvo parinkta pagal XVI a. madą, portretui baigti buvo pridėta renesansinė beretė. Pasak dailėtyrininkės Marijos Matušakaitės, šis dokumentinis portretas panašiausias į XVI a. miniatiūrą, kurią Žygimantas Augustas visada turėdavo su savimi.
Ši portreto rekonstrukcija yra dokumentinė, o ne meninė. Dokumentinė rekonstrukcija vėliau tapo skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurto meninio portreto pagrindu.
Taip antropologinis tyrimas prisidėjo prie Barboros Radvilaitės, vienos iš ryškiausių savo epochos moterų, visapusiškesnio istorinio portreto atkūrimo.
Taigi Barbora Radvilaitė buvo aukšta, liekna, ryškių veido bruožų dama, mėgusi savo meto aukštuomenės gyvenimą ir anksti mirusi nuo didžiausio praėjusių ir šio amžiaus žudiko – vėžio.
