Kodėl puošybai pasirinkta tapyba?
Pranciškonų ordine (ir jo atšakoje – bernardinų vienuolijoje) bažnyčių puošybai sienų tapyba buvo skiriama daug dėmesio. Sąlygiškai pigi technika atitiko elgetaujančiam ordinui svarbius neturto reikalavimus, o vaizdų emocinis paveikumas buvo pasitelkiamas mokant tikėjimo tiesų – tapyba, kaip ir pamokslai, buvo didaktinė priemonė.
Iš atidengtų fragmentų galima numanyti, kad XVI a. pr. tapyba dengė beveik visą bažnyčios interjerą ir vienuolyno pirmojo aukšto galerijos sienas. Apie langus sukosi gotiškos pynės, neįmantrūs, bet vingrūs aplink stiebą besivejančių kaspinų ornamentai – gyvybės, laiko tėkmės ir begalybės simboliai.
Vertikali dvispalvė pynė juosė ir visą bažnyčią, dalydama sienų plokštumas vertikaliai į dvi dalis. Sienų apačioje buvo ištapyti konsekraciniai kryžiai, įjungti į didesnes siužetines ar simbolines kompozicijas.
Didžiausias tapybos plotas – ant šiaurinės bažnyčios sienos. Tapyba čia yra suskirstyta į tris dalis, atitinkančias vertikalų sienos skaidymą architektūriniais elementais. Kiekvieną dalį papildomai rėmina tapytos ornamentinės juostos. Šios apvadų juostos, kaip ir kitos dekoratyvinės pynės, yra „perkeltos“ ant sienų iš to meto knygų puslapių – panašiais ornamentais nuo XV a. pab. puošti puslapių pakraščiai.
Knyga, atsiverianti ant bažnyčios sienų
Ant sienos tapytų kompozicijų ir knygos puslapių analogiją sustiprina gausūs įrašai, komentuojantys ir aiškinantys vaizdus. Kai kada jie surašyti eilutėmis į ilgas juostas, dabar išblukusias ir beveik neįskaitomas.
Bet „Kristaus kalimo prie kryžiaus“ kompozicijoje įrašą pavyko perskaityti – tai eilutės iš populiarios sekvencijos „Stabat Matewr Dolorosa“.
Bet „Kristaus kalimo prie kryžiaus“ kompozicijoje įrašą pavyko perskaityti – tai eilutės iš populiarios sekvencijos „Stabat Matewr Dolorosa“.
Ne tik įrašai ar dekoratyviniai scenų apvadai rodo ryšį su XV–XVI a. pr. knygų kultūra – šių sąsajų gausu ir vaizduose, kurtuose pasitelkus grafinius pavyzdžius. Tai rodo ir linijinis, grafinis vaizdų pobūdis, ir konkrečios „plastinės citatos“, tarsi pasiskolintos iš knygų iliustracijų.
Įvairių knygų iliustracijos čia nėra mechaniškai perpieštos, atskiri jų elementai panaudoti komponuojant vaizdus, sudarančius originalią, tik šiai bažnyčiai skirtą puošybos idėjinę programą. Štai kompozicijose, vaizduojančiose šv. Kristoforą ir šv. Jurgį, atpažįstame elementus, perimtus iš vokiečių pranciškono observanto tėvo Stepono Fridolino sudarytos iliustruotos maldų ir pamokymų knygos „Der Schatzbehalter“, 1491 m. išleistos Niurnberge (raižinius šiam leidinius kūrė žymūs to meto grafikai).
Šv. Kristoforo kompozicijoje – tai po šventojo kojomis nutapyta fantastinių gyvūnų grupė, vaizduojanti keturias pabaisas iš pranašo Danieliaus regėjimo, o šv. Jurgio scenoje – fone pavaizduotas miestas (identiško miesto vaizdo buvimas minėtoje knygoje eliminuoja bandymus bernardinų freskoje įžvelgti konkretų viduramžių Vilniaus atvaizdą) ir šventojo nukirsdinimo scena.
Minėtoje knygoje identiška kompozicija vaizduoja kito šventojo mirtį, tačiau Vilniuje ji buvo įterpta į šv. Jurgio istorijos pasakojimą ir tapo lengvai atpažįstamu jo kankinystės ženklu. Atskiras figūras iš S. Fridolino knygos iliustracijų bernardinų freskas kūrę dailininkai panaudojo ir centrinėje šiaurinės sienos kompozicijoje, vaizduojančioje Jėzaus prikalimą prie kryžiaus – čia iš vokiečių grafikų sukurtų iliustracijų perkeltos įvairios budelių figūros, Jėzaus tunika, lošimo kauliukai ir kitos piešinio detalės.
Europos meno citatos Bernardinų freskose
Tapant freskas naudotasi ne vienu, bet įvairiais pavyzdžiais – teologinių traktatų, pamokslų, Šventojo Rašto knygų iliustracijomis ar atskirais šventųjų paveikslėliais, platinamais grafikos atspaudų būdu. Štai trečiojoje kompozicijų grupėje, vaizduojančioje scenas iš šv. Pranciškaus gyvenimo, pasinaudota medžio raižiniais iš 1512 m. Paryžiuje išleisto Bonifaco de Ceva veikalo „Firmamentum Trium Ordinum“.
Stilistiškai sienų tapyba artima Šiaurės ir Vidurio Europos vėlyvajai gotikai, nors kai kuriose scenose juntama ir italų dailės įtaka (šv. Pranciškaus gyvenimo ciklo stigmatizacijos scenos visoje Europoje kurtos remiantis italų dailės pirmavaizdžiais).
Per grafinius pavyzdžius freskose atsirado ir kai kurie ankstyvojo Renesanso dailės požymiai – linijinės perspektyvos bandymai, renesansinio ornamento elementai.
XVI amžiaus pr. sukurta Bernardinų bažnyčios sienų tapyba dabar yra seniausias žinomas LDK sieninės tapybos kūrinys, kuriame nuosekliai remtasi vakarietiška sakralinės dailės ikonografija ir stilistika.
XVI amžiaus pr. sukurta Bernardinų bažnyčios sienų tapyba dabar yra seniausias žinomas LDK sieninės tapybos kūrinys, kuriame nuosekliai remtasi vakarietiška sakralinės dailės ikonografija ir stilistika. Čia pavaizduoti Mažesniųjų brolių ordino šventieji – ankstyviausi išlikę pranciškonų šventųjų ikonografijos pavyzdžiai Lietuvoje.
Gali būti, kad kai kurie šventieji (šv. Antanas Paduvietis, šv. Bernardinas Sienietis, šv. Jonas Kapestranas) iš tiesų buvo pirmą kartą pavaizduoti Lietuvoje, tad jų atvaizdai tiesiogiai sietini su jų kulto istorijos Vilniuje pradžia.
Tapybos vaizdais ant bažnyčios sienų išreikštos pagrindinės pranciškoniško dvasingumo nuostatos, o visose su šv. Pranciškaus veikla susijusiose scenose aiškiai akcentuojamas oficialios hierarchinės Bažnyčios autoritetas, patvirtinant ir palaiminant Mažesniųjų brolių ordiną.
Taigi savo bažnyčios sienų tapybos turiniu ir stiliumi bernardinai prisistato LDK sostinės tikintiesiems kaip Katalikų bažnyčiai ištikima, popiežiaus remiama vienuolija, puoselėjanti vakarietiškos meninės kultūros tradicijas.
