Paveikslo šlovės atgarsiai
Pirmaisiais XVII a. metais prie šio atvaizdo imtos rengti iškilmės Švč. Mergelės Marijos garbei, jį lankė maldininkai.
1603 metais, šalyje siaučiant marui, Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina pirmasis suorganizavo piligrimų kelionę iš Vilniaus į Trakus ir pats basas ėjo didžiulės procesijos priekyje.
1603 metais, šalyje siaučiant marui, Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina pirmasis suorganizavo piligrimų kelionę iš Vilniaus į Trakus ir pats basas ėjo didžiulės procesijos priekyje.
Trakų Dievo Motinos pagalbos ir užtarimo buvo šaukiamasi visų didesnių nelaimių ir negandų metais, jos gailestingumui priskirti džiaugsmingi istorijos įvykiai. Štai po reikšmingos pergalės prieš turkus prie Chotino (1621 m.) jau 1622 m. buvo surengta iškilminga padėkos procesija į Trakus, vėliau tapusi reguliaria tradicija. Paveikslas buvo lankomas ir per įprastas Dievo Motinos iškilmes.
Vyskupas Eustachijus Valavičius 1629 m. pranešime Šv. Sostui rašė, kad prie Trakų bažnyčios paveikslo „į kiekvieną Marijos šventę suplaukia nuostabiai daug nuoširdžiai pamaldžių žmonių“.
Dar labiau garsas apie šią vietą pasklido tuomet, kai 1645 m. Trakų klebonas Simonas Mankevičius išleido knygą „Trakų parapinės bažnyčios istorija“, kurioje pateikė vertingų duomenų bažnyčios ir paveikslo istorijai, aprašė prie atvaizdo patiriamas malones.
1650 metais Vilniuje išspausdintoje „Lietuvos istorijos įvairenybių“ antroje dalyje jėzuitų istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius Trakų bažnyčią su Dievo Motinos paveikslu priskyrė prie žymiausių LDK vietų, „garsėjančių stebuklų malone“, ir pabrėžė, kad būtent jėzuitai pirmieji paskatino žmones „iškilmingiau reikšti savo maldingumą“.
Jėzuitai kartu su Vilniaus akademijos studentų Marijos sodalicija ėmė rengti kasmetes procesijas iš Vilniaus į Trakus (šias procesijas eilėmis aprašė Mikalojus Kazimieras Sarbievijus). Vėliau eisenas, kuriose dalyvaudavo maldininkai ne tik iš sostinės, bet ir iš Kauno, Merkinės ir kitų miestų, organizuodavo įvairios vienuolijos.
Tikinčiųjų dėkingumo ženklai
Ilgainiui atvaizdą imta dengti aptaisais, prie jo kabinti tikinčiųjų paaukoti votai – brangūs įžadų ar padėkos už išklausytas maldas ženklai.
Jau XVII a. Marijos galvą papuošė ir aukso karūna. 1718 metais Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis išrūpino leidimą Vatikano bazilikos kapitulos nustatyta tvarka vainikuoti Trakų Dievo Motiną popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis – tokia iškilminga ceremonija reiškė ypatingą pagarbą atvaizdui ir jo išskirtinumo pripažinimą (šių iškilmių aprašymas 1719 m. išleistas atskira knygute).
Neatsitiktinai nuo tada Trakų Dievo Motina laikoma Lietuvos valstybės globėja – šis jos atvaizdas buvo pirmasis karūnuotas Švč. Mergelės Marijos paveikslas Lietuvoje.
Neatsitiktinai nuo tada Trakų Dievo Motina laikoma Lietuvos valstybės globėja – šis jos atvaizdas buvo pirmasis karūnuotas Švč. Mergelės Marijos paveikslas Lietuvoje.
Trakų Dievo Motinos šlovei visą LDK gyvavimo laikotarpį neprilygo joks kitas Marijos paveikslas. Tik XIX a. pamažu Trakų Dievo Motinos kultą nustelbė išaugęs pamaldumas Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinai.
XVII–XVIII a. įvairių LDK bažnyčių altoriuose buvo pakabintos Trakų Dievo Motinos paveikslo kopijos, kartais jų saugojimo vietose imdavo formuotis savarankiški kulto židiniai. Viena seniausių ir bene garsiausia Trakų Dievo Motinos atvaizdo kopija ir dabar gerbiama Agluonoje (Latvija).
Tarp tikrovės ir legendos
Nepaisant didelio populiarumo, Trakų Dievo Motinos paveikslo ankstyvoji istorija ir kilmė iki šiol yra menkai žinoma. Toks atvejis – tipiškas: žymūs, tikinčiųjų gerbiami, stebuklingais laikomi paveikslai LDK paprastai būdavo apgaubti legendų, tikroji jų kilmės istorija ilgainiui užsimiršdavo.
Buvo tikima, kad Trakų Dievo Motinos paveikslą kunigaikščiui Vytautui jo krikšto proga padovanojo Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas (1391–1425) – taip skelbia ir dabar esantis įrašas kitoje paveikslo pusėje.
Bet tyrimai rodo, kad tai negalėjo būti dabartinis Trakų Dievo Motinos paveikslas. Galbūt Vytautas savo pastatytai bažnyčiai buvo palikęs kitą paveikslą, kurio tolesnis likimas nežinomas?
Dabar matoma bizantinei tapybai artima „ikoninė“ Trakų Dievo Motinos paveikslo išvaizda nėra autentiška.
Dabar matoma bizantinei tapybai artima „ikoninė“ Trakų Dievo Motinos paveikslo išvaizda nėra autentiška. Restauruotojai nustatė, kad anksčiau paveikslas buvo didesnis ir Švč. Mergelė Marija buvo vaizduojama kitaip – visu ūgiu, stovinti, vienplaukė, Kūdikėlį laikanti priešais save. Sprendžiant pagal tapybos stilių, šis atvaizdas galėjo būti sukurtas XV–XVI a. sandūroje, jam būdingi gotikos tapybos bruožai.
Trakų bažnyčios vidaus remonto metu (apie 1600 m.) pastačius naują Didįjį altorių, paveikslas buvo sumažintas (nupjauta jo apatinė dalis) ir pakeistas: vietoje prieš tai buvusio perregimo šydo buvo užtapytas Marijos galvą ir kaktą dengiantis gobtuvas (maforijus), papuoštas graikišku kryželiu (tai būdinga ikonų tapybai). Kūdikėlis Jėzus nutapytas sėdintis ant kairiojo Motinos kelio; pakeistas auksuotas ornamentinis fonas.
Taigi atvaizdas XVII a. pr. vizualiai „pasendintas“. Galbūt norėta, kad jis labiau atitiktų su Vytauto vardu siejamą istoriją. Tačiau nepaisant pastangų atvaizdui suteikti bizantinėms ikonoms būdingų bruožų, kartu jis įgavo ir XVII a. religines aktualijas atspindinčių detalių – tris rožinio dalis simbolizuojanti trižiedė rožių šakelė Marijos rankoje (jos pirminiame atvaizde nebuvo) siejama su Trakų bažnyčioje veikusia Rožinio brolija, įsteigta apie 1611 metus.
