Štai II Lietuvos Statute, padvigubinusiame straipsnių dėl dokumentų skaičių, klastojimas suprantamas ne tik kaip išgalvoto dokumento pagaminimas, bet ir kaip įvairūs pakeitimai tikrajame. Nurodoma keletas falsifikacijos būdų: teksto, parašo padirbimas, tikrų ar netikrų antspaudų prie dokumento pritvirtinimas.
Klastotėmis laikyti ir apgaule ar per prievartą, grasinant jėga ir panaudojus ją, priimti dokumentai, neteisingai surašyti ar turintys netyčinių klaidų raštai.
Kova su netvarka LDK raštinėje
Suklastotus dokumentus bajorams surašydavo ir išduodavo LDK kanceliarija ar pavietų teismų raštinės. Tokie dokumentai būdavo pagaminami ir privačiose raštinėse. Tai darė bajorai ar jų papirkti teismų pareigūnai bei pagalbinis šių institucijų personalas.
Suklastotus dokumentus bajorams surašydavo ir išduodavo LDK kanceliarija ar pavietų teismų raštinės.
LDK kanceliarijoje tokių išduodamų dokumentų kiekis buvo mažesnis. Klastojimo galimybes Lietuvos valstybės kanceliarijoje lėmė bendrosios tendencijos. Nuo XVI a. pr. iki šimtmečio vidurio palankias sąlygas sudarė nepreciziška kanceliarijos veikla, LDK kanclerių neveiklumas, menkas kontrolės lygis ir retas valdovo rezidavimas Lietuvoje.
Ilgesnis valdovo gyvenimas Lenkijoje neleido tinkamai peržiūrėti ankstesnės su byla susijusios dokumentacijos, o kadangi nebuvo dokumentų aprašų, jie neregistruoti, buvo galima priimti priešingą Ponų tarybos nutarimui sprendimą.
Nemažą tokios veiklos mastą atskleidė LDK kanclerio Alberto Goštauto iniciatyva apie 1522–1525 m. vykdyta kanceliarijos darbo revizija. Buvo išaiškintas didelis kiekis „be valdovo valios ir nurodymo“ raštininkų išduotų dokumentų, kurių dėka asmenys neteisėtai tapo valdų ir žmonių savininkais.
Tokie bajorai turėjo atsisakyti turto, o dokumentus išdavę raštininkai neteko pareigų.
Falsifikatų krizė atslūgo 4–5 deš., Žygimanto Augusto laikais, dėl svarbių pokyčių valstybės vidaus gyvenime (1564–1566 m. teismų reforma, II Lietuvos Statuto priėmimas). Priimtos ir prevencinės priemonės: sugriežtinta raštvedybos kontrolė, įvesta raštininko priesaika ir papildoma dokumentų apsauga. Kanceliarija sustiprino patvirtinimų kontrolę, didesnį dėmesį kreipė išorinei sugadintų dokumentų, pagal kuriuos išduoti išrašai, apžiūrai.
Dokumentų patikrą kaip ir anksčiau atliko kanceliarijos darbuotojai, peržiūrėję pateiktus originalus (kartais jie rėmėsi ir papildomais argumentais). Štai 1555 m. Trabų dvare vykdant valakų reformą, bajorai, siekdami išsaugoti A.Goštauto duotis, pateikė turimus dokumentus. Tačiau valdovas pareikalavo papildomų raštininko Jono Šimkovičiaus rejestrų. Visiškai klastojimo proceso sustabdyti XVI a. nepavyko.
Klastočių išaiškinimo menas
Privačiai klastodama dokumentus, bajorija dažnai griebdavosi prievartos ir apgaulės, „taisė“ originalus, įrašydavo ar išskusdavo reikiamus įrašus. Būdavo padirbinėjami įvairūs dokumentai: skolaraščiai, žemės valdų ar dvarelių duotys, dovanojimai, testamentai.
Klastočių tikslai buvo panašūs: siekta neteisėtai praturtėti, pasisavinti žemes, pinigus ar kitą nekilnojamą (rečiau kilnojamą) turtą. Tačiau XVI a. I p. tokios veiklos iniciatoriai dažnai būdavo didikai ir bajorai, o klastotes atlikdavo jų raštininkai ir djakai. Nuo amžiaus vidurio tarp atskleistų klastočių iniciatorių didikų jau nematyti, jų vietą užėmė paprasti bajorai.
Klastotės išaiškėdavo tuomet, kai jas iškeldavo turtinę ar kitokią žalą patyrusios pusės. Bylų sprendimų trukmę lėmė atvejo sudėtingumas, reikalingumas vykti (ar ne) pas valdovą į Lenkiją ir kitos aplinkybės. Kartais falsifikacijas nustatydavo patys kanceliarijos darbuotojai.
Klastotę atpažindavo iš rašto išvaizdos, neteisingo formuliaro, antspaudavimo, skutimų ir taisymų tekste, turinio dalykinių netikslumų.
Dokumentų autentiškumas, kaip ir ankstesniais laikais, būdavo išaiškinamas vizualiai apžiūrint ir tikrinant dokumentą. Klastotę atpažindavo iš rašto išvaizdos, neteisingo formuliaro, antspaudavimo, skutimų ir taisymų tekste, turinio dalykinių netikslumų.
Jau Žygimanto Senojo laikais pasitelktos specialistų ekspertizes. Štai 1533 m. spalį bajoro Jesmanovičiaus byloje prieš minskietį Jacką valdovo paskirti komisorių teismo teisėjai nurodė atlikti įtariamo falsifikato grafologinę analizę: „Ir mes liepėme žiūrėti, ar tas dabartinis jo (Jackos) rašymas tam raštui atitiko. Tai mums pasakė tie, kurie rašyseną išmano, kad rašysena ta pati, kaip ir rašte, nors jis savo ranką keitė, betgi matyti, kad tas raštas jo ranka rašytas.“
Nustačius klastotę, sekdavo jos galiojimo panaikinimas – paskelbimas niekine, „pavertimas į nieką“. Falsifikatai, valdovui įsakius, turėjo būti suplėšyti arba kitaip sugadinti. Akivaizdžiai padirbtus raštus anuliuoti sekėsi nesunkiai. Tuo tarpu apgaulės ar prievartos būdu gautas klastotes paversti niekinėmis buvo sunku. Daug ką lemdavo ieškovo ir atsakovo socialinė padėtis, kartais bylos dėl jų užtrukdavo metus. Ne visuomet ir žinoma tiksli jų baigtis.
Dokumentų padirbinėjimas lygu valdovo išdavystei
Klastotojų ir tokių raštų gavėjų baudimo praktika buvo nevienareikšmė. Viena vertus, nusikaltusių laukė itin griežtos bausmės. Jau I Lietuvos Statute už antspaudų bei valdovo raštų klastotes numatyta mirties bausmė sudeginant. Teismų praktikoje klastojimas kartais prilyginamas valdovo išdavystei. Štai 1529 m. balandį Trakų pavieto bajorą Motiejų Abramovičių bajoras Stanislovas Vaiškovičius pavadino išdaviku. Teisėjams paprašius įrodyti išdavystę, kurią jie traktavo taip: „Ar jis valdovą išdavė, ar raštus falsifikavo?“, S. Vaiškovičius nepagrindė savo kaltinimų.
Tuomet M.Abramovičius pripažintas teisiu, uždrausta jį vadinti išdaviku. Tačiau realiai mirtimi už klastotes nubaustųjų skaičius, palyginti su teismuose išaiškintų falsifikatų skaičiumi, buvo menkas. Žinomi tik pavieniai tokie atvejai.
Štai 1541 m. pabaigoje už falsifikavimą kaip klastotojas mirtimi nubaustas valdovo bajoras Mikalojus Tunkelevičius iš Eišiškių.
Štai 1541 m. pabaigoje už falsifikavimą kaip klastotojas mirtimi nubaustas valdovo bajoras Mikalojus Tunkelevičius iš Eišiškių.
Žinomas rezonansinis, kaip dokumentų klastojimo byla prasidėjęs, vėliau politinį atspalvį įgijęs, bajoro iš Bielsko Vujciko atvejis. 1561 metų vasarą šis bajoras skundėsi, kad matininkai iš jo atėmė dalį žemių, ir pateikė privilegiją, įrodančią jo teises.
Kanceliarijos darbuotojai, įtardami klastotę, dokumentą sulaikė, nors bajoras tvirtino, kad raštas – originalas. Valdovas neleido grąžinti rašto Vujcikui, dokumentą liepė ištirti. Tuomet bajoras parašė anoniminį grasinimą karaliui ir jį prilipino Vilniuje ant pilies vartų. Išaiškinus autorių, Vujcikas buvo suimtas. Jis prisipažino, kad grasinti valdovui jį paskatino bajoras Jonas Viktorinas ir jo tarnautojas Mikalojus Koženiovskis, įtariami šnipinėjimu Maskvos naudai.
Taip nuo raštų klastojimo bylos pereita prie politinių reikalų: Vujcikas ne už dokumentų klastojimą, o už kėsinimąsi į valdovo gyvybę Vilniuje buvo nukirsdintas. Tuo tarpu J.Viktorinas pagautas 1563 m. pradžioje ir už išdavystę ketvirčiuotas Vilniaus turgaus aikštėje, o jo tarnas Jastrembskis – nukirsdintas.
Lietuvos Statutuose užfiksuota, kad dokumentų falsifikatoriai ir tie, kurie naudojosi tokiais dokumentais, nebent juos būtų paveldėję, turėjo būti įkalinti, o neteisėtai gautos žemių valdos ar kitokios teisės turėjo būti atimtos. Kaip rodo XVI a. I p. bylos, paprastiems bajorams būdavo taikomas valdų ar tarnybų konfiskavimas, o diduomenė neretai išvengdavo bausmių.
Būtina išskirti falsifikatų nustatymo problemą. Išsiaiškinti, ar vienas bei kitas XVI a. dokumentas (nekalbant apie viduramžių laikų) yra klastotė, ar pusiau tokia, yra sudėtinga, nebent tokia tekstinė produkcija – akivaizdus falsifikatas.
Net turint amžininkų patvirtinimus dėl falsifikavimo, negalima besąlygiškai jais patikėti. Galėjo būti bandoma prisidengti falsifikacijų iškėlimu, melu siekiant naudos: norint atitolinti teismo procesą, laimėti laiko ir panašiai.
Kaip pažymėjo Natali Zemon Davis, nagrinėjusi XVI a. Prancūzijos malonės prašymus, archyvinėje to laiko dokumentikoje slypi nemažai prasimanymų.
