Nesvarstoma, ar pagrįstai cechu vadinama organizacija, kurios nariai (elgetos) nei gamino, nei prekiavo, nei paslaugas teikė, o gyveno iš išmaldos. Elgetų veiklos pobūdis prieštarauja vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų gamybinių amatininkų organizacijų – tikrųjų cechų esmei. Vilniaus elgetų socialinė organizacija –Vilniaus bei Lietuvos socialiniam žemėlapiui būdingas specifinis socialinis darinys.
Viduramžių elgetos – Dievo kasininkai
Šiuolaikinis istorijos mokslas daug dėmesio skiria tiems, kuriuos gyvenimas nuskriaudė, kurie patyrė socialinę atskirtį – įvairiems marginaliniams sluoksniams, kuriuos tyrėjai vadina „paribio žmonėmis“, „atstumtaisiais“.
Tokių grupių priskaičiuojama apie 200. Naujųjų laikų pradžioje jų pagausėjo, nes padidėjo socialinės diferenciacijos, atskirties ir marginalizacijos mastai. Cechų gamyba, struktūrinė visuomenės krizė, karai bei maro epidemijos smarkiai didino „svetimų tarp savų“ (ypač elgetų ir valkatų) skaičių. Jie tuomet sudarė maždaug 5–10 proc. visuomenės.
Sekdami Kristaus pavyzdžiu Bažnyčios hierarchai Didįjį ketvirtadienį ir penktadienį elgetoms mazgodavo kojas. Šį ritualą praktikavo ir senojo Vilniaus vyskupai.
Marginalų skaičių lėmė vieta ir laikas. Elgetos, ne taip kaip valkatos, buvo priskiriami prie gerbtinų vargšų kategorijos – išmaldos vargšui davimas katalikų visuomenėje – krikščioniškos meilės artimui išraiška.
Sekdami Kristaus pavyzdžiu Bažnyčios hierarchai Didįjį ketvirtadienį ir penktadienį elgetoms mazgodavo kojas. Šį ritualą praktikavo ir senojo Vilniaus vyskupai. Taigi pozityvieji marginalai (elgetos) visuomenei buvo reikalingi.
Elgetomis buvo tampama dėl įvairių priežasčių, tačiau dažniausiai – dėl neturto. Ne veltui sinonimiškai jie vadinami „vargšais“ dėl fizinio ir psichinio neįgalumo, smurto namuose bei senatvės.
Dėl savo gyvenimo būdo (gyventa gatvėje ir kartais prieglaudoje), veiklos (išmaldos prašymo viešose vietose – prie bažnyčių, aikštėse, gatvėse) elgetos buvo labiausiai pastebimi skurdo visuomenės atstovai.
Jie būdavo kilę iš kaimo ir miesto, įvairių socialinių sluoksnių – valstiečių, miestiečių ir bajorų, margi lyties ir amžiaus požiūriu, tačiau pirmiausia telkdavosi didžiuosiuose miestuose. Taigi ir Vilniuje, kuriame buvo didžiausios išmaldos, prieglaudos gavimo galimybės, mažesnis kontrolės mastas. Mieste vyko nemažai Bažnyčios hierarchų, didikų ar turtingų miestiečių laidotuvių. O per kiekvienas tokias iškilmes, siekiant atpirkti velionio nuodėmes ar pelnyti prestižą, būdavo išdalijamos nemažos sumos elgetoms.
Išradimai kovoje su socialine negerove
Nepaisant paribio statuso miesto socialiniame žemėlapyje, elgetos ryškiai matėsi. Skurstant daliai visuomenės, elgetų daugėjo. Bažnyčios, valstybės ir miestų valdžios institucijos susidūrė su rimtomis elgetavimo problemomis.
Nors Bažnyčia vykdė socialinę rūpybą, propagavo mielaširdingumą ir steigė prieglaudas (špitoles), problemų nemažėjo. Daugelyje Europos kraštų pradėta steigti priverstinius pataisos (darbo) namus elgetoms, išmalda duota kryptingai.
Tai, kad įvairios, taip pat ir marginalinės korporacijos, sukurdavo savivaldos formas, yra žinoma. Štai viduramžiais elgetų buvimas buvo sankcionuojamas specialių korporacijų, pvz., aklųjų, patvirtinimu. Pasak kai kurių autorių, iki XVIII a. pab. Romos mieste Italijoje veikė bendra elgetų organizacija, gynusi savo narių interesus.
Lenkijoje ir Lietuvoje permainos sprendžiant elgetavimo problemas matyti tik XVIII a. pab., kai pradėta suvokti, jog elgetavimą įtakoja krašto ekonomikos būklė, nedarbas. Iki to laiko miestų biurokratai pirmiausia ieškojo būdų, kaip sumažinti elgetų skaičių, juos kontroliuoti, patį elgetavimą padaryti labiau „civilizuotą“. Valstybės ir miestų valdžia siekė riboti elgetų skaičių, ginti „savus“ ir varyti lauk „svetimus“.
Didžiausiame LDK mieste Vilniuje 1636 m. buvo įsteigta ir iki 1784 m. veikė savita elgetų organizacija, atspindėjusi originalią elgetų savivaldos ir miesto valdžios kontrolės samplaiką.
Didžiausiame LDK mieste Vilniuje 1636 m. buvo įsteigta ir iki 1784 m. veikė savita elgetų organizacija, atspindėjusi originalią elgetų savivaldos ir miesto valdžios kontrolės samplaiką. Brolijos statutą priėmė ne elgetos, o miesto valdžia.
Privilegijoje aiškiai sakoma, jog matydama didelius nesutarimus tarp elgetų, miesto valdžia lenkiškai surašė jiems tvarką ir paprašė valdovo ją patvirtinti. Miesto valdžia prašė, kad valdovas atleistų nuo svečių apgyvendinimo prievolės elgetoms skirtą patalpą (gospodą).
Apie elgetavimo mastą Vilniuje XVII a. pradžioje galima tik spėlioti, tačiau problema buvo aštri. Tuometinėje miesto valdžioje buvo nemažai turtingų, išsilavinusių ir pasaulio mačiusių žmonių. Gal būtent vaitui su metine taryba ir kilo mintis suteikti elgetoms tam tikrą savivaldą, pasilikti teisę ją kontroliuoti, siekti didesnės elgetavimo tvarkos ir užtikrinti elgetų religinių poreikių tenkinimą. Bent iš pradžių ji turėjo veikti miesto valdžios prižiūrima.
Tai liudija aplinkybė, jog brolija pirmajame veiklos etape veikė prie Šv. Nikodemo ir Juozapo bažnyčios buvusios špitolės. O tiek bažnyčią, tiek špitolę valdė miesto valdžia – ji skirdavo kleboną, špitolės provizorius.
Brolijos nuostatus rengę miesto valdininkai geriausiai išmanė apie amatininkų cechus ir pirklių gildijas, todėl ir vargšų brolijas padarė pagal bendrą „trafaretą“, nes jis puikiai tiko. Be to, nuostatai labiau atspindi ne plintančias naujiesiems laikams būdingas elgetų represavimo, o viduramžiškas savivaldos tendencijas.
Elgetyno papročiai
Į elgetų sąrašą įtraukti vargšai kartą per mėnesį turėjo rinktis į susirinkimus (ir mokėti kaskart po grašį) name pas kurį nors miestietį. Tokiame name buvo „gaspada“ – kambarys, kuriame saugota broliška skrynia su kaupiamais pinigais. Raktus nuo skrynios turėjo „bažnytinis vyresnysis“ ir „gatvės vyresnysis“.
Namo šeimininkas miestietis turėjo būti teisėju ir susirinkimuose sėdėti pirmoje vietoje. Kartu su vyresniaisiais jis turėjo išrinkti 4 botagininkus, kurie apsimetėlius elgetas vaikytų iš miesto, baustų nusikaltusius.
Brolija turėjo raštininką, suprantantį lotyniškai – teigta, jog atvykėliai būtent tokius raštus atsineša. „Gaspados“ šeimininkas turėjo būti „magdeburginis“, tai yra priklausyti miesto valdžios, o ne bažnyčios ar žemės jurisdikcijai. Taip, matyt, norėta užsitikrinti, jog brolijos būstinė liks miesto jurisdikcijoje. Neturintys kur apsistoti vargšai turėjo būti gabenami į Šv. Nikodemo ir Juozapo špitolę, o dvejos kasmetės mišios už mirusius ir gyvus geradarius turėjo vykti parapinėje Šv. Jono bažnyčioje.
Brolija turėjo raštininką, suprantantį lotyniškai – teigta, jog atvykėliai būtent tokius raštus atsineša.
Kaip brolijos nuostatai buvo įgyvendinami, duomenų nėra. Galima spėti, jog iš pradžių jų buvo laikomasi, nors sudrausminti tokį gaivališką elementą buvo sunku. Nemažai elgetų („apsimetėlių“) nenorėjo priklausyti brolijai ir mokėti mokestį.
XVIII amžiaus pab. duomenimis ši organizacija su gausėjančių elgetų priežiūra nesusitvarkė. Valdžios atstovai nesuvokė ar nenorėjo suvokti, kad elgetavimo mastai didėjo dėl ekonominių ir socialinių priežasčių, o problemas jie norėjo spręsti bausmėmis ir priverstiniu darbu.
Iš pradžių buvusi pasaulietine organizacija, nuo XVIII a. pirmo ketvirčio pab. ji tapo labiau religine. Tai atspindėjo ir šios brolijos pavaldumas Šv. Jono bažnyčios klebonui. Bet savo esme Vilniaus elgetų brolija buvo specifinė miesto visuomenės marginalinės socialinės grupės organizacijos forma, netapati nei cechui, nei bažnytinei brolijai.
