Pokyčius žymėjo centrinių institucijų ir biurokratinio aparato kūrimo LDK pradžia. 1764 metais įsteigtos LDK Iždo ir Karo komisijos, kurių pareigūnams (senatoriams, bajorams) numatytos piniginės algos iš valstybės iždo.
Pokyčiai valstybėje prasidėjo nuo iždo ir kariuomenės administravimo. O 1775 m. įkūrus Nuolatinę tarybą, išsiplėtė apmokamų centrinių pareigūnų ratas bei jų veiklos arealas, apimantis edukacijos, policijos, teismų darbo priežiūros ir užsienio politikos sritis.
Kieno alga didžiausia?
Nuolatinę tarybą įsteigęs įstatymas numatė apmokėjimą už darbą šioje taryboje. Nuolatinės tarybos maršalui paskirtas 30 000 auksinų metinis atlyginimas, o Nuolatinės tarybos nariams iš bajorų luomo – 14 000 auksinų kasmetinė alga.
Karo departamento narių didžiausią algą gaudavo LDK didysis etmonas (60 000 auksinų), lauko etmonas – 40 000, o bajorai komisarai – 8 000 auksinų metinę algą.
Departamentų tarybos narių algos skyrėsi. Tarp Karo departamento narių didžiausią algą gaudavo LDK didysis etmonas (60 000 auksinų), lauko etmonas – 40 000, o bajorai komisarai – 8 000 auksinų metinę algą.
Iždo departamente Lietuvos didžiajam iždininkui nustatytas net 120 000 auksinų atlyginimas, rūmų iždininkui – 80 000 auksinų, komisarams – 8 000 auksinų alga iš valstybės iždo. Kiekvieno pareigūno algos dydį lėmė ne tik pareigos, bet ir dalyvavimas Nuolatinės tarybos ir jos departamentų posėdžiuose. Praleidžiantis posėdžius pareigūnas gaudavo proporcingai mažesnę algą nei nustatyta.
Algos nustatytos ir departamentų kanceliarijų darbuotojams. Vienoda alga buvo skirta tik atskirų departamentų komisarams ir pagrindinių kanceliarijų darbuotojams. Štai Policijos departamento penki centrinės kanceliarijos, panašiai kaip ir kitų, pareigūnai pagal pareigas ir svarbą gaudavo nuo 1 334 iki 5 000 auksinų metinės algos. Nors lėšos algoms buvo skiriamos nedidelės, kanceliarijų pareigūnams algos dažnai vėluodavo. Daliai pareigūnų algos kilo dėl infliacijos XVIII a. 9-ame dešimtmetyje.
1791–1792 metais įsteigta Įstatymų sargyba ir jai pavaldžios komisijos, keitusios departamentus, o 1793–1794 m. veikė Nuolatinės taryba ir jai pavaldžios komisijos. Valstybės administravimo struktūra ryškiai nekito, tik svyravo pareigūnų skaičius, jų specializacija, pareigūnų algų dydis.
Policininkams – priesaika nesipelnyti „iš šalies“
XVIII a. 8–9 dešimtmečiais algos iš valstybės iždo buvo mokamos tik kariuomenei ir lokaliniams Iždo departamento pareigūnams: regentams, superintendantams, intendantams, kontrolieriams, raštininkams, archyvistams (pagal svarbą – nuo 600 iki 5 000 auksinų).
Policijos departamento administracija neplėsta dėl lėšų stygiaus. Lėšos buvo numatytos ir reformos prasidėjo tik 1791–1792 m., vėliau jos tęstos 1793–1794 metais. Taupant lėšas didžiajai daliai policijos pareigūnų algos mažėjo.
1775 metais algos buvo numatytos visiems Nuolatinės tarybos ir jos departamentų pareigūnams, tačiau 1793 m. po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai sumažėjo valstybės teritorija (ir valstybės pajamos), daliai senatorių, turinčių kitas pajamas, algos panaikintos, o kitiems pareigūnams sumažintos.
Gaunama alga turėjo pažaboti pareigūnų savivalę ir užkirsti kelią pelnymuisi iš pareigų. 1791 metais Įstatymų sargybos kanceliarijos darbuotojai turėjo prisiekti, kad „neims algos iš užsienio“.
1792 metų instrukcijoje policijos sargybiniui (metinė alga – 1 200 auksinų) pabrėžta, kad gaudamas valstybinę algą jis negali nieko imti iš gyventojų ir valstybės nei sau, nei savo žmonėms, nei savo žirgui
1792 metų instrukcijoje policijos sargybiniui (metinė alga – 1 200 auksinų) pabrėžta, kad gaudamas valstybinę algą jis negali nieko imti iš gyventojų ir valstybės nei sau, nei savo žmonėms, nei savo žirgui, negali gauti kito atlyginimo – tik nustatytą valstybės metinę algą. Be to, policijos sargybiniui už šią algą nurodyta įsigyti uniformą, ginkluotę ir žirgą.
Vieniems – pinigai, kitiems – garbė
Priešingai nei centrinių institucijų ir jų padalinių pareigūnai, naujai steigiamų lokalinių institucijų pareigūnai turėjo algas gauti ne iš valstybės iždo, bet iš miestų ir pavietų pajamų. Centrinės institucijos suvokė, kad siekiant lokalinių institucijų veiklos efektyvumo, būtina numatyti algas bajorams, einantiems atsakingas komisarų pareigas, tačiau lėšų valstybėje stigo. Gausių lokalinių administracijų (pavietų ir miestų) nepajėgė išlaikyti nei ekonomiškai silpni maži miestai, nei pavietai, todėl algos buvo numatytos tik institucijų kanceliarijų darbuotojams.
1789 metais Civilinių karinių komisijų įstatymas skelbė: „Šias daug darbo reikalaujančias, tačiau nemokamai atliekamas [komisarų] pareigas norime turėti kaip pilietinius nuopelnus.“
1793 m. Civilinių karinių komisijų įstatyme patvirtinta, kad darbas komisijose – „pilietiškai labai svarbus, bet neapmokamas“, tik pridurta, jog ketverius metus komisijoje dirbęs bajoras ateityje įgis pranašumą prieš kitus bajorus, jei sieks aukštesnių valstybinių pareigų. Taip pabrėžtos karjeros galimybės.
Miestų biudžetuose ūbauja vėjai
Problemų kilo ir dėl miestų magistratų pareigūnų algų. Šis klausimas nebuvo išspręstas iki 1791–1792 m. reformų pabaigos. Miestų pajamos buvo nedidelės (Vilniaus – apie 40 000 auksinų, o Kauno – apie 20 000 auksinų metinių pajamų), todėl problema buvo nukeliama į ateitį, tikintis papildyti miestų pajamas.
Kaip ir vaivadijų bei pavietų pareigūnai, miestų vaitai, burmistrai ir tarėjai už darbą savivaldoje dažniausiai gaudavo pajamas iš miesto valdų.
Nesulaukę ATR Policijos komisijos sprendimo, 1792 m. gegužę Kauno magistrato pareigūnai pasiūlė ir prašė patvirtinti jų nustatytas metines algas savivaldos pareigūnams: vaitui – 3 000, 4 tarėjams, raštininkui, sindikui, kasininkui – po 2 000, raštininko padėjėjui aplikantui – 500, policijos prokuratoriui bei našlaičių, nepilnamečių ir našlių prokuratoriui – po 600, vazniui, statybininkui, ekonomui, miškininkui ir kvartermeisteriui – po 400 auksinų (iš viso – 20 700 auksinų).
Bendra numatyta algų suma savivaldos pareigūnams sutapo su miesto metinėmis pajamomis, todėl tokiam prašymui Policijos komisija nepritarė.
Skurstantys Vilniaus tarnautojai
Veikiant atskiroms komisijoms Lenkijoje ir Lietuvoje, neretai Lietuvos pareigūnų algos buvo mažesnės. Skundai dėl to netilo visą paskutinį XVIII a. ketvirtį. 1794 metų pradžioje LDK Policijos komisija prašė Nuolatinės tarybos suvienodinti Lietuvos komisarų algas su Lenkijos komisijos pareigūnų algomis, reikalavo sumokėti vėluojančias algas bent kanceliarijos darbuotojams.
Vilniaus vaivados Karolio Stanislovo Radvilos privataus karinio dalinio majoras M.Deslevertas aiškino vaivadai, kad už 1 400 auksinų metinę algą Vilniuje, neįmanoma išsimaitinti.
Komisarai skundėsi, jog Vilniuje aukštos kainos, todėl kanceliarijos darbuotojai, kurių pragyvenimo šaltinis – alga, neišgali pragyventi, grasina nedirbsiantys komisijoje, reikalauja tuoj pat išmokėti nedideles algas.
Algų dydžio klausimas buvo ypač opus sostinėje.
Štai Vilniaus vaivados Karolio Stanislovo Radvilos privataus karinio dalinio majoras Mikalojus Deslevertas aiškino vaivadai, kad už 1 400 auksinų metinę algą „ypač Vilniuje, neįmanoma išsimaitinti“.
Tais pačiais metais prašymą pakelti algą arba suteikti papildomas pareigas už papildomą algą jis pakartojo: „Vilniuje, kur viskas brangu, be to, kas dieną reikia pasirodyti švariam, išsimaitinti su žmona ir vaikais nepajėgiu.“
