Per 1322–1323 m. laikotarpį Gediminas išsiuntė septynis laiškus, adresuotus popiežiui, Hanzos pirklių sąjungos vokiečių miestams, Saksonijos pranciškonams ir dominikonams. Jie atspindi Gedimino politikos meną.
Diplomatinės suktybės ir išsisukinėjimai
Jau pirmajame savo laiške popiežiui Jonui XXII (1322 m.) Gediminas palietė Romos kurijai ypač svarbų – krikščionių tikėjimo – klausimą. Jis priminė, kad jo pirmtakas karalius Mindaugas „buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų“ Vokiečių ordino „išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė, todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje.“
Prieš kryžiuočius vedamus karus Gediminas teisina būtinybe gintis taip, „kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai.“ Teigdamas popiežiui, kad lietuviai krikščionių žemes puola ne tam, kad sugriautų katalikų tikėjimą, o tam, kad apsigintų, Gediminas siekė parodyti, kad jo karas teisėtas, o kryžiuočių – ne.
Pastarieji Gedimino laiškuose parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius.
Gediminas nepamiršo priminti, kad dar jo pirmtakas Vytenis Naugarduke pranciškonams buvo pastatęs bažnyčią, bet kryžiuočiai „pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią.“
Minėti faktai nėra iš piršto laužti, tačiau jie pateikti stipriai persūdžius. Štai mintys apie Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės atspindi ne autentišką lietuvišką tradiciją, bet rygiečių šališką požiūrį į kryžiuočius.
Skaitydami Gedimino laiškus, turėtume įsivaizduoti ne graudžiai dejuojantį lietuvį, bet suktą, didelių skrupulų nekankinamą politiką. Bene geriausiai tai liudija stiprūs pasakymai.
Tapydamas kryžiuočių dalinio diversiją prieš Naugarduko bažnyčią, Gediminas nutylėjo, kad bažnyčia sudegė didelio karinio antpuolio metu, kai sudegė ne tik bažnyčia, bet ir visas Naugarduko miestas.
Tad skaitydami Gedimino laiškus, turėtume įsivaizduoti ne graudžiai dejuojantį lietuvį, bet suktą, didelių skrupulų nekankinamą politiką. Bene geriausiai tai liudija stiprūs pasakymai.
Suvokdamas, kad jo kalbos apie palankumą krikščionių tikėjimui ir klusnumą popiežiui žadins krikščionių viltis dėl jo ir visos lietuvių tautos atsivertimo į tikėjimą, Gediminas teigė: „Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime.“
Praėjo šiek tiek daugiau kaip metai, atsirado naujos politinės aplinkybės ir 1324 m. lapkritį į Vilnių atvykę popiežiaus legatų pasiuntiniai išgirdo: „Bet jei kada turėjau tokį sumanymą, velnias tegu mane krikštija.“
Gediminas mokėjo manipuliuoti, vilioti ir nemaloniai stebinti...
Laiškai iš civilizacijos paribio
Gedimino kalbos apie teisę gintis ar elementarų teisingumą rodo, kad jis, kaip pagonių valdovas, buvo perpratęs bendriausius krikščioniškojo pasaulio funkcionavimo principus. Bet Gedimino laiškuose atsispindi ir tokie dalykai, kuriuos galime laikyti riboto, apsunkinto dalyvavimo didžiojoje to meto Europos politikoje pasekme.
Štai Gediminas tikino popiežių, kad jis pasirengęs paklusti popiežiui „kaip ir kiti krikščionių karaliai“. Jo nuomonė apie popiežių valdžią, ko gero, buvo tarsi XIII a. mongolų chanų, kurie įsivaizdavo, kad popiežius – visų Vakarų krikščionių valdovų pasaulietinis lyderis.
Nei XIII, nei juo labiau XIV a. toks įsivaizdavimas neatitiko politinės tikrovės, todėl Gedimino frazėje galima ironija nepraslydo pro jautrias Jono XXII ausis.
Tokį nepataikymą į politinės minties taktą lėmė priklausymas skirtingoms komunikacinėms erdvėms. Jei krikščionių pasaulyje vis didesnę reikšmę įgijo rašytinis žodis, tai lietuviai tenkinosi sakytine tradicija. Ji turėjo tam tikrų privalumų, juk galėjai išsisukti, kad vertėjas ne taip suprato, raštininkas ne taip parašė. Bet rašytinio žodžio civilizacija kūrė institucinį stabilumą, leido fiksuoti atmintį ir išmintį.
Iš Gedimino laiškuose dėstomų minčių ir skambių pažadų ryškėja stiprus jo noras padaryti kuo geresnį įspūdį adresatams. Tačiau atrodo, kad kartais jis pats sau pakišdavo koją. Štai laiške krikščionims (1323 01 25), jis užsiminė apie savo žmonas, už kurių dvasinę gerovę turi melstis pranciškonai.
Egzistavimą kitoniškoje komunikacinėje erdvėje liudija ir tokie Gedimino diplomatiniai žingsniai, kurie negalėjo būti sėkmingi.
Štai Gediminas pageidavo, kad popiežius paskirtų Rygos arkivyskupą Frydrichą spręsti ginčą tarp Vokiečių ordino ir Gedimino. Pastarasis negalėjo nežinoti, jog šio arkivyskupo santykiai su kryžiuočiais buvo ypač prasti. Jis pats buvo užvedęs bylą prieš kryžiuočius popiežiaus teisme, tad akivaizdu, kad popiežius negalėjo į jį žiūrėti kaip į rimtą kandidatą nešališko teisėjo vaidmeniui.
Ar Gediminas suprato apie trečios šalies teismą tarp ieškovo ir atsakovo? Akivaizdu, kad šį iš romėnų teisės paveldėtą principą žinojo popiežius, todėl nieko nuostabaus, kad jis savo įgaliotais atstovais paskyrė kitus asmenis.
Iš Gedimino laiškuose dėstomų minčių ir skambių pažadų ryškėja stiprus jo noras padaryti kuo geresnį įspūdį adresatams. Tačiau atrodo, kad kartais jis pats sau pakišdavo koją. Štai laiške, adresuotame visiems krikščionims (1323 01 25), jis užsiminė apie savo žmonas, už kurių dvasinę gerovę turi melstis pranciškonai.
Toks pareiškimas galėjo klausytojams kelti klausimą, ar Lietuvos valdovas nepraktikuoja daugpatystės. Bet šie dalykai negadino bendro palankaus įspūdžio, kurį Gedimino laiškai kėlė amžininkams, nes juose daugiau kalbėta apie amatininkų, žemdirbių, pirklių ir riterių įkurdinimo Lietuvoje sąlygas, apie bemuitę prekybą ir taiką, „kokios krikščionys dar niekada nėra regėję.“
Gaila, kad tuo metu nesusikalbėta. Ir ne taika, bet karas nuspalvino kasdienybę.
