Kas buvo Jokūbas Bazilijus Heraklidesas Despotas?
Jo kilmė neaiški. Pasak vienų autorių, buvo žvejo sūnus, gimė Kretos ar Samos saloje. Buvo įsūnytas Paroso – Samos ir kitų Egėjo jūros salų despoto Jokūbo Heraklideso. Skelbėsi esąs Bizantijos imperatorių palikuonis. Karališką kilmę ir despoto titulą jam pripažino Šv. Romos imperatorius Karolis V, suteikęs jam teisę imperatoriaus vardu karūnuoti poetus ir imperijos notarus.
Chio saloje jis mokėsi matematiko ir mediko Hermodoro Lestarchoso mokykloje, vėliau atvyko į Briuselį, mokėsi medicinos Montpeljė, dalyvavo Italijos karuose (1551–1559) – Habsburgų kovose su Prancūzija. Užmezgė artimus ryšius su imperatoriumi, kuris dėl politinių sumetimų – kovos su Turkija – rėmė jo genealogines ir politines pretenzijas.
Vitenberge iš stačiatikio tapo liuteronu. Buvo išsilavinęs žmogus, neeilinis oratorius ir poliglotas – mokėjo graikų, lotynų, prancūzų, italų ir vokiečių kalbas, išleido karybos vadovėlį.
Vitenberge iš stačiatikio tapo liuteronu. Buvo išsilavinęs žmogus, neeilinis oratorius ir poliglotas – mokėjo graikų, lotynų, prancūzų, italų ir vokiečių kalbas, išleido karybos vadovėlį, kuriame aprašė 1554 m. Renti mūšį. Bendravo su Reformacijos ir humanizmo veikėjais Filypu Melanchtonu, Gasparu Peuceriu ir kitais.
Kelias į šlovę vedė per Lietuvą
Habsburgų ir reformatų remiamas jis planavo sukilimą Balkanuose, norėjo išlaisvinti iš turkų Graikiją. Graikas Despotas siekė užkariauti Valachiją ir Transilvaniją, išstumti turkus iš Europos ir karūnuotis imperatoriumi Konstantinopolyje. Planams įgyvendinti jis pasirinko Moldovą, į kurią kelias vedė per LDK ir Lenkiją.
1557 m. pradžioje jis buvo Prūsijos sostinėje Karaliaučiuje, kunigaikščio Albrechto Hohencolerno dvare. Iki gyvenimo pabaigos kaip liuteronas ir Habsburgų žmogus naudojosi visapusišku šio valdovo palankumu, finansine ir karine parama.
Albrechtas rekomendavo Despotą karaliui Žygimantui Augustui ir Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam.
Vilniuje 1557 m. balandžio 23 d. rašytame laiške Despotas kunigaikščiui Albrechtui dėkojo ir pranešė, kad yra priimtas į valdovo tarnybą, jam paskirti 300 talerių ir žirgas. Žygimantas Augustas pažadėjo pasiųsti jį kaip pasiuntinį į Turkiją dėl jo tėvonijos (matyt, Samos salos) išlaisvinimo, džiaugėsi Vilniaus vaivados M. Radvilos Juodojo pagalba.
Dalyvavo ir Livonijos karo pradžioje, 1557 m. rugpjūčio ir rugsėjo vadinamojoje Pasvalio kampanijoje.
Vilniuje Despotas bendravo ir su prieštaringuoju arijonu, burmistru Luku Markovičium-Mundijum. Deklaravęs kilnų siekį išvaduoti užgrobtą tėvoniją Samos salą ir net visą Graikiją iš musulmoniškos Turkijos priespaudos, jis užsitikrino krikščioniško valdovo ir vaivados bei protestantų didikų paramą.
Dalyvavo ir Livonijos karo pradžioje, 1557 m. rugpjūčio ir rugsėjo vadinamojoje Pasvalio kampanijoje. Jos metu parašė ir pasiuntė Albrechtui knygos „De disciplina militaris“ rankraštį.
Gyvatė valdovo užantyje
LDK sostinėje Despotas praleido kelis mėnesius, bendravo su LDK protestantais, Janu Laskiu (1499–1560), kuris į Vilnių atvyko 1557 m. kovo 17 dieną. Gali būti, jog konkretūs moldaviški planai būtent Vilniuje ir subrendo, nes būsimu įtakingu Despoto rėmėju tapęs vengrų ir lenkų didikas Albrechtas Laskis (1533–1597) buvo J.Laskio giminaitis.
Su Despotu susipažino ir Janas Lasickis, kuris buvo gerai informuotas apie tolesnį jo likimą. Naudodamasis imperatoriaus suteikta teise, Despotas „poeta lauratus“ titulu apdovanojo buvusį karaliaus kanceliarijos tarnautoją, rašytoją, vertėją ir leidėją, evangeliką reformatą, M. Radvilos Juodojo dvaro muziką, miestietį iš Sieradzės Kiprijoną Motiejų (Cyprian z Sieradzia, apie 1535–1600), priėmė jį į savo giminę ir herbą – šis nuo tol vadinosi Bazylik Cyprian Heraclides herbo Bazylik.
Nobilitaciją ir „poeta lauratus“ titulą jam 1557 m. rugsėjo 1 d. stovykloje prie Mūšos upės patvirtino Žygimantas Augustas.
Žygimantas Augustas ir M. Radvila Juodasis, kurie tuomet neįtarė apie Despoto planus nuversti Lenkijai lojalų vaivadą, net parašė rekomendacinius raštus Moldovos valdovui. Iš pradžių Despotas pateisino rėmėjų viltis, organizavo karinę ekspediciją į Graikiją.
Iš Vilniaus Despotas išvyko 1557 m. pabaigoje. Krokuvoje jis buvo vėliausiai 1558 m. sausio pradžioje, o pavasarį giminystės su Moldovos valdovo, tironiškojo Aleksandro III Lăpuşneanu (1552–1561, 1563–1568) žmona Ruksandra pretekstu išvyko į Moldovą ir stojo į karinę tarnybą.
Žygimantas Augustas ir M. Radvila Juodasis, kurie tuomet neįtarė apie Despoto planus nuversti Lenkijai lojalų vaivadą, net parašė rekomendacinius raštus Moldovos valdovui. Iš pradžių Despotas pateisino rėmėjų viltis, organizavo karinę ekspediciją į Graikiją. Net gavo kunigaikščio Albrechto užtariamąjį raštą.
Tačiau kai Despotas įsivėlė į sąmokslą prieš valdovą Aleksandrą III Lăpuşneanu, Žygimantas Augustas visaip siekė sutrukdyti jo planams ir pagrįstai laikė jį Habsburgų agentu, kovojančiu prieš Lenkijos sąjungininką ir lenininką Moldovos valdovą.
Tačiau po pergalės mūšyje prie Verbios 1561 m. lapkričio 10 d. Despotas tapo Moldovos valdovu. Žygimantas Augustas turėjo susitaikyti su faktu ir uzurpatoriumi.
Reformos Moldovoje Despotui kainavo galvą
Jonas II Jokūbas Heraklidesas Despotas (kitaip „Despot Vodă“, „Moldovos bazilėjus“) tapo pirmuoju protestantišku valdovu Europoje, kurį dėl antiturkiškų planų rėmė Habsburgai ir net trumparegė Turkija (už mokamą padidintą duoklę).
Stačiatikiškoje šalyje jis siekė įvesti liuteronų tikėjimą, nusavino cerkvių auksą ir sidabrą, kurį naudojo auksinėms ir sidabrinėms monetoms Sučavoje kaldinti. Tai papiktino stačiatikius. Dėl duoklės Turkijai ir atlyginimų samdiniams valdovas buvo priverstas įvesti naują mokestį (šis išprovokavo sukilimą), nustūmė vietos didikus, vietoje senovinių papročių ir privilegijų diegė naujovišką teisę, rėmėsi patarėjais užsieniečiais iš Vengrijos, Saksonijos ir Lenkijos.
Stačiatikiškoje šalyje jis siekė įvesti liuteronų tikėjimą, nusavino cerkvių auksą ir sidabrą, kurį naudojo auksinėms ir sidabrinėms monetoms Sučavoje kaldinti. Tai papiktino stačiatikius.
1562 metais Kotnaryje įsteigė lotynišką mokyklą–akademiją, kurioje mokė protestantai iš Vengrijos ir Saksonijos. Valdovas kaupė biblioteką, planavo vesti svetimšalę.
1563 m. gegužę prasidėjo sukilimas. Valdovas pasislėpė Sučavos pilyje, tačiau po tris mėnesius trukusios apsiausties, kuriai vadovavo būsimasis Moldovos valdovas Tomşa, buvo išduotas ir nužudytas (rugpjūčio 9 d.).
Į egzekucijos vietą valdovas atvesdintas su karūna ir skeptru rankose ant puikaus žirgo. Didikas Tomşa jį išvadino „šunimi“, „tironu“ ir „šventvagiu“, užmušė lazda ir įsakė (jau negyvam) nukirsti galvą. Ji buvo prikimšta šiaudų ir pamauta ant ieties (paskui pasiųsta į Konstantinopolį), o kūnas palaidotas vienuolyno kapinėse netoli Sučavos.
